Vokietija, nuo 2004 m. taikiusi septynerių metų pereinamąjį laikotarpį, šiemet, gegužės 1 d., atvėrė savo darbo rinką aštuonių Europos Sąjungos naujokių (Lietuvos, Latvijos, Estijos, Slovakijos, Slovėnijos, Čekijos, Vengrijos ir Lenkijos) piliečiams. Jie nuo šiol gali laisvai, kaip ir kitų ES zonos šalių gyventojai, įsidarbinti šioje šalyje.
Minios iš rytinių Europos valstybių jau patraukė laimės ieškoti į šią šalį. Yra prognozuojama, kad Vokietija visgi lietuviams netaps tokia viliojančia šalimi kaip Didžioji Britanija, Airija. Visų pirma, dalį žmonių nuo jos atbaidys kalbos barjeras, griežtesnė tvarka. Tačiau aukštos kvalifikacijos specialistams ji gali tapti antraisiais, dosnesniais namais.
Kaip Vokietija buvo pasiruošusi darbo rinkos reguliavimo pokyčiams, ar laukiami naujieji emigrantai, kuriose ūkio šakose labiausiai reikia jų darbo jėgos, kiek mokama už jį, ar sunku įsikurti Vokietijoje, pasikalbėjome su jau porą metų ten gyvenančia ir dirbančia buvusia kupiškėne Lina (moters tikro vardo ir pavardės neskelbiame saugodami jos ir artimųjų ramybę nuo galimų prašytojų padėti įsidarbinti ir pan. – aut. past.).
Pasiūlymų apsčiai
Pasak Linos, didelio naujų emigrantų antplūdžio kol kas nesijaučia. Tik Vokietijos spauda kovą ir balandį buvo užsiminusi apie ES naujokių šalių piliečiams apribojimų dirbti panaikinimą ir laukiamą darbo jėgą iš rytų. Jos manymu, darbo rinkos pokyčiams vokiečiai yra gerai pasiruošę. Ir iki šiol Vokietijoje galėjo įsidarbinti užsieniečiai. Tik jiems reikėjo gauti darbo leidimus. Dabar mums jų nebereikės. Visas užsieniečių įdarbinimo funkcijas perėmė centrinė užsieniečių įdarbinimo ir tarpininkavimo agentūra (ZAV – Zentrale–Auslands–und Fachvermitlung). Į ją reikėtų kreiptis visais su įsidarbinimu susijusiais klausimais. Šios agentūros interneto tinklapyje apstu įvairių darbo skelbimų ir kitos reikalingos informacijos.
Vokietijoje tikrai stinga darbuotojų, ypač kvalifikuotų.
Pusė vietų, reikalingų slaugai, senelių priežiūrai, yra neužimtos. Vokietės nenoriai imasi šių darbų, nes jie menkai apmokami ir sunkūs. Taip pat stinga valytojų, slaugių, medicinos seserų, gydytojų, statybininkų, kompiuterijos, logistikos specialistų. Pavyzdžiui, stambiausias WV koncernas plečia veiklą, aktyviai ieško naujų darbuotojų. Galima mokytis, atlikti vadinamąją praktiką tiesiog darbo vietoje (mokamas minimalus atlygis – apie 1 200 eurų), įgyti sertifikatą ar pažymėjimą apie kvalifikaciją. Pasak Linos, darbdaviai noriai investuoja į jaunesnius žmones. Tačiau neblogų perspektyvų turi ir kalbą nors kiek mokantys penkiasdešimtmečiai.
Laimi mokantys kalbą
Vokiečių kalbos, nors pagrindai, yra būtini. Vokiečiai nenoriai kalba angliškai. Anglakalbius, itin aukštos kvalifikacijos specialistus, priima tik stambieji koncernai. Mokantys rusiškai gali įsidarbinti nebent statybose, bet ir čia vis tiek be vokiečių kalbos neišsivers. Tiesa, rusų kalba gali praversti dirbant rusakalbėse šeimose, kurių Vokietijoje yra nemažai.
Pašnekovė sakė, kad ketinantys šioje šalyje darbo ieškoti turėtų pasirūpinti diplomo, kitų išsilavinimą ir turimą kvalifikaciją atspindinčių pažymėjimų vertimu į vokiečių kalbą ir patvirtinti juos pas notarą, taip pat reikėtų registruose pasidomėti, ar jų diplomas pripažįstamas Europos Sąjungoje. Daug emigrantų dirba mažiau apmokamą darbą vien dėl to, kad būna nesusitvarkę minėtų dokumentų.
B. ALEKNIENĖ
