Prieš keletą dienų radau straipsnį apie motyvaciją „Harvard Business Review“. Turbūt neverta sakyti, kad tai labai rimtas leidinys: vienas iš penkių rimčiausių, rašančių verslo temomis. Labai moksliškai pagrįstomis temomis, nes tyrimai, kuriuos jie pateikia, yra labai rimtai patikrinami ir labai rimtai įvertinamas jų patikimumas. Kodėl aš tiek daug dėmesio skiriu šaltinio aprašymui?
Pirmiausia aš pats ilgai laukiau įrodymų, kad būtent taip veikia motyvaciniai argumentai. Ilgai ieškojau patvirtinimo savo seniai susiformuotai nuostatai, kad kai liepi žmogui ką nors daryti, jis to paprasčiausiai nedaro. Arba daro atmestinai. Dėl ko geriau jis to visai nedarytų, nes jo prastas darbas sugriauna daugelio kitų žmonių pasiekimus arba juos labai pristabdo. Kelerius metus buvau vadovu įvairiose įmonėse. Pavaldžių darbuotojų turėjau visą pastarąjį dešimtmetį. Ir ką pastebėjau? Kai tik žmogui duodi tiesioginį nurodymą ką nors padaryti, pasikeičia net jo veido išraiška: jis nenori to daryti. Ne dėl to, kad užduotis neaiški (tenka pripažinti, kad labai dažnai žmonės sako, kad suprato, nors neturi žalio supratimo, ką jiems reikės daryti, todėl iškart nusprendžia kaip nors prasimuliuoti iki tol, kol bus paklausta: „Ar jau padarei?“), ne dėl to, kad jam nesinori, tingu (dažniausiai mano komandoje buvo tikrai labai energingi, jauni ir trokštantys pasireikšti jaunuoliai), net ne dėl to, kad manęs nemėgsta (nors ir taip būdavo, mat įgyti autoritetą nėra lengva, o kartais net ir neįmanoma). O tik vien dėl to, kad tai ne jo paties sugalvota mintis. Svetima.
Žiūrėk faktams į akis
Straipsnyje pateikiamas toks eksperimentas. Prieš papasakodamas jo mechaniką, privalau visus skeptikus įspėti, kad eksperimento patikimumas patikrintas daugeliu būdų: jis atliktas su įvairių amžiaus grupių, abiejų lyčių, įvairių pasaulio šalių (ne tik krikščioniškų, islamiškų, bet ir kitų dominuojamų religijų) tiriamaisiais, tikrintas ir pertikrintas, be to, išvesti vidutiniai rodikliai (tam, kad būtų atsiribota nuo gryno subjektyvumo ar atskirų išimtinių atvejų). Kodėl aš vėl taip akcentuoju tyrimo patikimumą? Jau pastebėjau, kad žmonėms (ir mano skaitytojams – taip pat) labai sunku suvokti ir priimti, kad tai, ką rodo psichologinių tyrimų faktai, ir ką jie mano apie savo psichiką bei savo motyvaciją, labai labai skiriasi. Kartais skiriasi tiek, kad skaitytojai ar klausytojai niekaip nepatiki. Bet jei nesinori FAKTU tikėti, tai labai rekomenduoju paskaityti GE ilgamečio boso Jacko Welcho knygą apie tai, kaip jam sekėsi daryti karjerą „General Electric“. Jis kompaniją pavertė didžiausia (kalbama apie 1980–2000 metus), pelningiausia, stabiliausiai augančia pasaulyje. Jis pateikia trumpą receptą, ką reikia daryti su faktais: „Face facts!“ (angl. „Žiūrėk faktams į akis!“).
Taigi, miela auditorija, tyrimas ir jo rezultatas.
Surenkama grupė žmonių. Bent 20–30 asmenų. Ji padalijama į dvi dalis: vienos dalies asmenims duodami lapeliai ir prašoma įrašyti tam tikrą skaičių. Kad būtų paprasčiau įsivaizduoti, kaip viskas vyksta, sakykime taip: yra 20 žmonių. 10-čiai iš jų duodami vienodi lapeliai ir paprašoma parašyti skaičius nuo 1 iki 10. Kitiems 10-čiai žmonių duodami lygiai tokie patys lapeliai, tačiau jiems pasakoma taip: „Parašykite bet kokį skaičių, kokį tik norite, na, būtų gerai, kad nuo 1 iki 10 skaičių nenaudotumėte, nes jie jau paskirti ktiems.“
Tada žmonės (visi 20) pakviečiami į vieną kambarį. Jame yra stiklinis indas, į kurį sumetami visi lapeliai – ir tų, kurie buvo prašyti parašyti konkretų skaičių (nuo 1 iki 10), ir tų, kurie užrašė bet kokį skaičių, kokį tik norėjo. Lapeliai – suvynioti, t. y. visi atrodo vienodai, neįmanoma atskirti, kas ant jų parašyta. Organizatoriai (tyrėjai) paskelbia, kad iš visų 20 lapelių bus traukiamas prizas – labai brangus daiktas.
BET! Čia ir prasideda kažkas, kas mane tikrai nustebino, nors to ir tikėjausi. Prieš ištraukiant vienintelį laimėtoją, tyrėjai paskelbia, kad „išpirks“ loterijos bilietus – taip taip, tuos pačius popierėlius su skaičiais. Išpirks už tokią kainą, kokios paprašys loterijos dalyvis. Tarkim, imi 20 litų ir atsisakai šanso (kuris tėra 1/20) laimėti prabangų TV. T. y. žvirblis saujoje vietoj jaučio lankoje. Imi, neimi?
Koks rezultatas?
Tie, kuriems buvo leista užrašyti kokį nori skaičių... paprašė (dar kartą primenu, kad lapeliai – suvynioti, jie visiškai vienodi, šansai laimėti – visiems vienodi ir yra 1/20!) 5 kartus daugiau nei tie, kuriems buvo liepta užrašyti konkretų skaičių! Va tau, boba, ir devintinės... Šansai ir vienų, ir kitų piliečių, dalyvaujančių eksperimente, – absoliučiai vienodi. Jie turi 1/20 tikimybę laimėti prabangų prietaisą. Bet 10 žmonių prašo vidutiniškai 5 kartus daugiau nei kiti 10. Už tą patį šansą.
Išvada? Jei sprendimą priimi pats, jis tau bent 5 kartus brangesnis nei tas, kurį tau kas nors primeta (nurodo, įsako, liepia, „nuleidžia“ ir pan.).
Gal jums nuskambės labai netikėtai, bet aš matau sąsajų ne su firmos darbuotojų ir pavaldinių motyvacija. Žinoma, ši sąsaja – akivaizdi, ir „Harvard Business Review“ straipsnyje nagrinėjamas būtent toks eksperimento aspektas: kaip kur kas rimčiau motyvuoti žmones, kaip rasti raktą į jų atsidavimą užduočiai, projektui, darbui. Bet man tai – gana šalutinė tema. Nes aš su tuo savo gyvenime susidūriau ir pats padariau atitinkamą išvadą: jei nori, kad žmonės ką nors darytų, be to, darytų kokybiškai, atsidavę, iš visos širdies ir su visa energija, leisk jiems patiems nuspręsti, ką daryti. Dažnai tai susiję su manipuliavimu. Dažnas vadovas tvirtina, kad tai užima labai daug laiko (kai sprendimas akivaizdus, kam gaišti laiką – tiesiog liepi daryti, ir taškas, ir viskas juda greičiau), bet faktas lieka faktu: jei darbuotojas ar pavaldinys mano, kad užduotį jis pasirinko (bent jau, o geriausia – pasiskyrė) pats, jis ją vykdys bent kelis kartus kokybiškiau, greičiau ir atkakliau. Bent kelis kartus. Jei ne 10 kartų.
Ką rodo kita statistika?
Ir visgi šįkart aš atkreipiau dėmesį į visai kitą sąsają tarp šio tyrimo ir mums aktualių visos Lietuvos problemų. Ekonominių, demografinių, šalies ateities problemų. Kai skaitai emigrantų pasisakymus kur nors viešojoje erdvėje ar girdi iš pirmų lūpų (turbūt mes visi turime bent po 5–10 pažįstamų, draugų, artimųjų, kurie ilgam ar visam laikui yra išvykę uždarbiauti į Vakarus), dažnas (atviresnis) pasako tokią frazę: „Supranti, ten mane laiko žmogumi. Taip, alga maža ir čia, ir ten. Ten irgi už tą mano algą ne ką nuveiksi, rūmų nepasistatysi, gyvenu aš ten kukliai. Bet ten mane laiko žmogumi. Nors aš iš padalinio vadovo čia, ten tapau tik valytoju (slaugytoju,virėju). Vis tiek ten mane gerbia, o čia manęs tiesiog negerbė.“
Pasakysite „Oi, kaip trivialu, girdėjome šimtus kartų, tai tiesiog atsikalbinėjimai, kad nereikėtų pažvelgti tiesai į akis: pabėgau dėl didesnių pinigų, ir tiek.“ Deja. Ką rodo kita statistika? Emigrantų srautas tikrai šoktelėjo krizės metais (kelis kartus), bet baisiausia, kad:
A. jis nebuvo visiškai nuslopęs net tada, kai Lietuvoje buvo tik 4 proc. bedarbių (tiems, kurie netiki, kad pas mus kada nors taip galėjo būti: 2007 m. statistikos duomenys – faktas). Emigracija, nors ir lėtesniais tempais, vyko net tada, kai bankai dalijo pinigus ir bruko vos ne per prievartą, o algos kilo net po 20 proc. per metus (kai infliacija – „tik“ 10 proc. per metus);
B. ji nesustoja, nelėtėja, o netgi įgauna pagreitį, net ir krizei (santykinai) atslūgus: 2011 metai vėl buvo stulbinantys, išvažiavo 54 000 žmonių, vos 30 000 mažiau nei 2010-aisiais, kai dauguma ne išvažiavo, o tik dėl nelemto PSD mokesčio paprasčiausiai deklaravo savo išvykimą, kuris faktiškai įvyko jau labai seniai). Ir dar neaišku, kas laukia 2012-aisiais...
Kitas niuansas, kuris verčia pamąstyti apie motyvaciją, yra toks: kai atliekami žmonių „laimingumo“ tyrimai, Lietuva nuosekliai atsiduria vienoje paskutinių vietų (mes – 155 vietoje iš 200 valstybių, esame šalia visokių Burundžių ir kitų centrinės Afrikos šedevrų!!!). Taigi užsienio tyrėjų atliekamos apklausos, pačių emigrantų paaiškinimai, kodėl jie išvažiuoja, ir emigracijos masiškumas – viskas sueina į vieną svarbią apibendrintą išvadą: mes, lietuviai, tikrai turime rimtų problemų dėl motyvacijos. Mes čia ne(be)norime būti. Faktas. Kaip minėjau, kai tik pirmą kartą išgirdau apie Lietuvos „pasiekimus“ laimingų šalių sąrašuose (kur mus gerokai lenkia tokia „turtinga“ šalis kaip Indija, šviesmečiais aplenkia Malaizija ar Butanas, Danija), iškart išsikėliau tikslą – sužinoti, kodėl, ir pasiūlyti receptą, kaip spręsti šią tikrai didelę problemą. Aišku, reikia pripažinti, kad emigracija iš Lietuvos vyksta ir vyks jau vien dėl to, kad esame iš ES (Jungtinių Europos valstijų, kaip įvardijau viename pirmųjų savo straipsnių prieš beveik 4 metus, dar net krizė nebuvo prasidėjusi). Talentingesni, energingesni, godesni iš provincijos visada migruos į metropolijas. Taip būdavo visada ir visur. Tose pačiose JAV – iš provincijos miestelių siekiama nukeliauti į Holivudą ar Niujorką ir ten įsitvirtinti. Bet mastas ir tempas stulbina net ir specialistus, kurie jau seniai matė, kad pas mus bręsta socialinė katastrofa. Jie tik sunkiai galėjo nuspėti, kad pas mus, ne taip, kaip Graikijoje, niekas riaušių nekels, niekas laužų nedegins, ir bankų „molotovais“ neapmėtys... O tiesiog išeis.
„Vokelių“ gripas
Tai siūlo vėl prisiminti motyvaciją: kodėl lietuviai nemano, kad sprendimus čia priima jie patys, o kai patenka į Vakarus, jiems pradeda atrodyti, kad sprendimus ten jie priima patys? Tai ir yra rimčiausias klausimas. Atsiribokime nuo suabsoliutinimų: ir Lietuvoje yra adekvačiai vadovaujančių lyderių, adekvačių algų (pastangoms ir darbo našumui), adekvačių įmonių su legaliais, „baltais“ atlyginimais ir bent jau įstatymo numatytomis, o dažnai ir kur kas dosnesnėmis, socialinėmis garantijomis. Yra. Bet vis dėlto turime pripažinti, kad visuotinai siaučia „vokelių“ gripas. Turime pripažinti, kad savininkai ir vadovai nebendrauja su pavaldiniais kaip su jiems lygiais. Negerbia jų. Ką iliustruoja faktas, kad žmogus gauna algą „vokelyje“? Štai ką:
A. savininkas (darbdavys) bet kada gali „vokelio“ nesumokėti, algą sumažinti, žmogų atleisti (nes išeitinės išmokos pagal įstatymą būtų labai menkos, juk Sodrai „rodoma“ vos minimali alga). Kaip jaučiasi darbuotojas? Kaip beteisis vergas.
B. savininkas (darbdavys) stimuliuoja „vogimo iš savo valstybės“ kultūrą. Tokie darbdaviai visada randa pasiteisinimą: aš bankrutuočiau, išvis jokių darbo vietų nebeliktų... Tokiems galima atsakyti štai ką: geriau – jokių darbo vietų, nei tokios, iš kurių žmonės tiesiu taikymu emigruoja, nes negali pakęsti nuolat menkinamo orumo. Čia – ne darbo vieta. Čia – tik vergijos vieta. Ji ne tik nereikalinga, ji naikintina. Nes platina piliečių tvirtą įsitikinimą, kad „mokesčių mokėti nereikia, nes jie atimami ir iššvaistomi“.
C. savininkas (darbdavys) tokiu savo elgesiu duoda signalą darbuotojui, ką jis apskritai apie jį mano: ne tik, kad jis nevertas gauti normalių socialinių garantijų, sveikatos priežiūros, mokslo vaikams (nes visi šie dalykai išlaikomi iš mokesčių), bet dar ir šiaip: „Negerbiu aš tavęs ir galiu bet kada be tavęs apsieiti.“
Mums reikia tikėti
Antra, ne mažiau skausminga priežastis, dėl kurios piliečiai jaučiasi negerbiami, yra valdžios paleistuvystės: tai mokesčiai nauji atsiranda, tai pradeda staiga labai perdėtai stropiai juos išieškoti, tai prisimenama, kad 8 metus galiojantis PSD kažkodėl pamirštas ir reikia jį staiga surinkti, tai į Maltą anglų kalbos valdininkai grupėmis po 15–20 žmonių važiuoja mokytis, tai Gedimino pr. trinkelės – pigios ir nekokybiškos, išvogtos (klausykit, ar liko bent kas nors švento, a? Net sovietiniais laikais pagrindines gatves sutvarkydavo normaliai, tiek, kiek leido sovietų technologijos, tiek kokybės tikrai ir būdavo, o dabar? Išvogė net trinkeles iš GEDIMINO prospekto, pagrindinės Lietuvos gatvės…) ir t. t. Tikrai kyla noras tų mokesčių nemokėti… Ne dėl to, kad nesinori gydytojui algos nemokėti, ne dėl to, kad pensininkui gaila pensijos, ne dėl to, kad mokytojai nesinori mokėti premijos bent kartą per metus už jos tikrai nuostabų darbą ir širdį, o dėl to, kad prie tų pinigų liečiasi Abonento, Šedžiaus ir Seimo folklorinio šokių kolektyvo „Purvini šokiai per LNK, TV3 ir t. t.“ purvini pirštai. Štai dėl ko.
Nepaisant visų jau paminėtų (ir dar ne) šunybių, vis dėlto pagrindinė motyvacijos (o tuo pačiu – ir emigracijos) priežastis yra psichologinė. Subjektyvi. Ji lemia faktą, kad mes netikime, jog galime priimti sprendimus patys. Netikime. Todėl ir nebepriimame. Iš čia išvada, kaip išgydyti visą mūsų (dar likusią) tautelę nuo „demotyvacijos“: leisti vis didesniam procentui žmonių jausti, kad jie patys priima sprendimus, kad tai – jų pačių sprendimai. Ne Seimo, ne kolektyvo „Purvini šokiai per LNK, TV3 ir t.t .“, ne savininko (oligarcho), o mano. Taip, dažniausiai toks noras baigiasi dar mažesnėmis pajamomis ir… emigracija. Bet jau geriau taip, negu vergai, be to, nelaimingi (nors ir ne tokie jau ir skurdūs, pajamos vis dėlto – ne centrinės Afrikos lygio, ar ne?) iki kraštutinumo.
Raktinis šios istorijos žodis yra „netikime“. Mums nereikia naujų kartų, naujų vadovų, naujų Seimo narių... Mums reikia tikėti. Ir ne šiaip abstrakčiais dalykais, Dievu, šventaisiais. Reikia tikėti, kad sprendimus priimame patys. Iškart penkis kartus labiau save branginsime ir, spėju, kitame „laimingų ir nelaimingų“ tautų tyrime iš 155-os vietos jau pašoksime bent į mums deramą kokią 55-ą.
