Turbūt pastebėjote, kad nepaisant intensyvaus Gruzijos problemų komentavimo tos šalies prezidento vardą teberašome ir tebetariame Michail. Prezidento Saakašvili vardas - Micheil. Norint tai sužinoti pakanka atsiversti Gruzijos prezidentūros tinklalapį internete. Ar bent pasižiūrėti, kaip rašo kiti gerai informuoti žmonės.
Mes per daug tingūs taip daryti. Kaip tikri „post-sovietikai“ veikiau priimam kitų pasiūlytą (šiuo atveju – rusišką) variantą. Žiūrėti į įvykius per sovietiniais laikais įgytą prizmę mums ir paprasčiau, ir mieliau. Svetima (bet nelabai) prizmė leidžia geriau susiorientuoti – ir vienais atvejais daryti (sakyti, manyti) taip, kaip sako mūsų tie pasąmonės mentoriai ir jų politinis elitas, kitais atvejais – daryti (sakyti, manyti) visiškai atvirkščiai. Tai labai patogu – nereikia savarankiškai galvoti, nereikia patiems vertinti diskutuojamų dalykų, stengtis suvokti, verstis be štampų.
Štai viena valstybinė institucija (Užsienio lietuvių rėmimo centras) garsina vieno savo projekto apie išvykusių lietuvių mokslininkų susigrąžinimą rezultatus: net 41 proc. mokslininkų yra arba buvo išvykę į užsienį trumpalaikio darbo. Siaubas – privalo galvoti skaitytojas; greit tokių bus gal 95 proc. Nesuvokiant mokslo globalinės mokslo prigimties, nesuprantant, kad bet koks rimtesnis mokslinis darbas neša sėkmę tik telkiant tarptautines mokslines pajėgas, tokiais skaičiais tikrai galima gąsdinti skaitytojus. Bet – vienas mokslinis tyrimas ir atliktas.
Birželį paskelbtas žurnalo „The Economist“ tyrimas įvertino ir surikiavo Vidurio ir Rytų Europos šalis pagal sąnaudas inovacijoms ir tų sąnaudų rezultatyvumą.
Tapo matyti, kaip vienos VRE šalys išspaudžia iš inovacijoms skirtų išteklių deramą rezultatą, kitos plakasi gerokai bergždžiau. Pagal sėkmę diegiant inovacijas ekonomikoje Lietuva pasaulyje yra 50 vietoje ir pralenkia tik Rumuniją. Tačiau pagal sąnaudas skirtas inovacijoms skatinti ir diegti esame 34 vietoje pasaulyje.
Kitaip tariant, nors medžioklė sekasi prastai, bet parako sunaudojam visai padoriai.
Tą patį kalba ir visai kitos institucijos – Europos Komisijos – metinė inovacijų „pažymių lentelė“. Šių metų pradžioje paskelbti duomenys patvirtina, kad Lietuva lyg ir stengiasi, skiria nemažai išteklių inovacijų ir technologinės pažangos infrastruktūrai kurti, bet sekasi jai ne daugiau nei pusėtinai.
Pavyzdžiui, toji „pažymių lentelė“ teigia, kad mokytumo, aukštojo mokslo aprėpties, tiksliųjų ir inžinerijos mokslų specialistų rengimu, net ir išlaidomis informacijų ir komunikacijų technologijoms Lietuva yra tarp lyderių arba aukščiau ES vidurkio. Tačiau patentų, mokslinių publikacijų, aukštų technologijų produkcijos eksporto atžvilgiu – tai jau ne.
Todėl „The Economist“ tyrėjams ėmus prognozuoti Lietuvos vietą pasaulio valstybių draugėje pagal inovacijų rodiklius, ateitis ima rodytis prasta: buvusi 50 vietoje, 2008-2012 metais Lietuva turėtų atsidurti 57 vietoje.
Mūsų verslas yra vienas iš antilyderių Europos Sąjungoje: jo investicijos į mokslo tyrimus ir technologijų plėtrą (MTTP) sudaro vos 0,16 proc. šalies bendrojo vidaus produkto (BVP), ir mus šiose lenktynėse „atbulomis“ pralenkia tik Bulgarija (0,11 proc.) ir Kipras (0,09 proc.). Kas yra tikri lyderiai? Švedija – 2,92 proc., Suomija – 2,46 proc., o už ES ribų – Izraelis – 3,43 proc., Japonija – 2,40 proc., Šveicarija – 2,16 proc. Taip, nacionaliniam verslui iki jų kaip iki dangaus. Tik nereikėtų verslo kaltinti, jis tiesiog kitoks, jo kitokia orientacija.
Natūralu, kad tokiomis sąlygomis valstybė stengiasi kompensuoti į nežinomybę veržtis nenorintį verslą. Lietuvos išlaidos MTTP (2005 m. duomenimis) sudarė 0,61 proc. BVP, ir čia jau mes pralenkiam visą būrį šykštesnių valstybių ar mažiau pasvajojančių jų vyriausybių. Mažiau už mus (pagal santykį su BVP) mokslui ir technologijų plėtrai išleido ne tik Bulgarija, Rumunija, Estija, Latvija, Čekija, Lenkija, Vengrija, Slovakija, Slovėnija, Kipras ir Malta, bet ir tokie pažangeiviai kaip Airija, Belgija, Italija, Ispanija, Liuksemburgas ir Jungtinė Karalystė.
Čia tai bent! Tiesiog žinių visuomenė, mokslo valstybė. Tai gal ir MTTP srityje ne taip smarkiai atsiliekam – juk Vyriausybė kompensuoja tuos išteklius, kurių šiai sričiai neskiria privati iniciatyva.
Taip gali galvoti tas, kuris iš kažkur ištraukė, jog valdžia efektyviau panaudoja išteklius nei privatus novatorius. Taip nėra, valstybės institucijos, kaip ir visame pasaulyje, lėšas naudoja neefektyviai, o kartais – ir skandalingai.
Šiuo atveju bene viena iš svarbiausių valstybės veiklos MTTP srityje neefektyvumo priežasčių – platus tiksliuosius mokslus ir inžineriją studijuojančių žmonių specializacijų išdrabstymas universitetuose, smulkutėlių teorinių tyrimų finansavimas mokslo įstaigose ir praktiškai jokių koncentruotų mokslo ir technologinės plėtros nacionalinių projektų nebuvimas. Mes ruošiame tiksliųjų mokslų žmones užsieniui ir žadame tai daryti dar sėkmingiau – jei mūsų universitetai ateityje sutvirtės.
Kol kas mūsų verslui reikia tik komivojažierių, o valstybės tarnautojai niekada, tiesiog pagal definiciją, nepakeis privačių novatorių.
Ir jei tik tie komivojažieriai (imkim plačiau – visokio plauko ir visų amatų vadybininkai) tobulės, mūsų ekonomika stiprės ir plėtosis; horizontaliai – tai yra, savo įprastas prekes pardavinėsim vis plačiau po pasaulį. Dėl to gyvenimas gerės, universitetai irgi stiprės – ir dar daugiau labai ir vidutiniškai gabių mūsų jaunuolių bus pasiruošę daryti sėkmingą karjerą kitose šalyse.
Taip neefektyvus išteklių naudojimas nevaldomoje aukštojo mokslo sferoje atsisuks savo fatališku poveikiu šalies gyventojų skaičiui, genetiniam fondui ir ekonomikos augimo potencialui (nes nepuoselėdami ambicijų atsilaikyti technologijų lenktynėse galop užtikrinsime esminį atsilikimą ūkio lygyje ir gerovėje jei ne vaikams, tai anūkams).
Tai tiek apie tingėjimą pasitikslinti vienos šalies vadovo vardą ir tai, kas su tuo susiję.