Kodėl 80 % žmonių niekada nepraturtėja ir nepajėgia pakeisti savo veiklos pobūdžio ar gyvenimo būdo? Galbūt todėl, kad jie tėra didelio mechanizmo, vadinamo „ekonominė sistema“ sraigteliai? Ir sistema jiems niekada neleis ką nors reikšmingai pakeisti?
Ką reiškia būti turtingam ir finansiškai nepriklausomam? Tai reiškia turėti tiek nuosavų lėšų ar turto, kuris leistų (jį tinkamai naudojant) nedirbti ir gauti pakankamai pasyvių pajamų oriam pragyvenimui. Tačiau, kuo daugiau bus tokių žmonių, tuo didesnė rizika kils tinkamam ekonominės sistemos funkcionavimui. Kuo dagiau žmonių trauksis iš samdomo darbo rinkos, tuo didesnis pavojus, kad tam tikros specialybės tiesiog liks be personalo ir dėl to ekonomikos funkcionavimas objektyviai suriktų.
Kiekviena sutrikdyta sistema paprastai persibalansuoja. Ekonominės sistemos atveju persibalansavimas vyksta, pavyzdžiui, krizės pavidalu, tuomet turtingų žmonių sumažėja, jie grįžta į darbo rinką ir sklandus sistemos veikimas atsistato. Kitaip tariant – žmonės, gyvenantys nuo atlyginimo iki atlyginimo, yra būtina ekonominės sistemos dalis, priešingu atveju neatsirastų, kas sutiktų dirbti sunkų, nuobodų ar net pavojingą darbą. Juk vienintelė priežastis, dėl kurios žmonės sutinka tokį darbą dirbti, tai būtinybė gauti pajamų pragyvenimui. Pinigų trūkumas tai galinga priemonė, priverčianti žmones daryti tai, ko jie daryti nesutiktų, jei būtų finansiškai nepriklausomi.
Kaip žiauriai tai neskambėtų, tačiau bet kurioje šalyje su bet kokia santvarka laikui bėgant turto pasiskirstymo proporcija (90 % turto valdo 10 % žmonių) iš esmės nesikeičia, kaip nesikeičia sąlyginis visuomenės susiskirstymas į „vergus“ ir „šeimininkus“ ( arba, kalbant lietuviškais terminais – į „runkelius“ ir „elitą“). Tokia visuomenės struktūra atkeliavo iki mūsų dienų dar iš vergovinės bei feodalinės santvarkų. Skirtumas tik tas, kad vergai buvo motyvuojami fizinėmis bausmėmis, neturėjo galimybės rinktis, ką jiems dirbti ir jų pragyvenimu rūpinosi šeimininkas. Dabartinė „darbo liaudis“ rūpinasi savimi pati ir turi tam tikrą veiklos pasirinkimo laisvę, tačiau esminis santykių principas nepasikeitė. Juk daugumos jų pajamų pakanka tik patenkinti savo egzistencinius poreikius tiek, kad jie ir toliau galėtų dirbti. Dauguma žmonių gyvena tam, kad dirbtų, o ne dirba tam, kad gyventų!
Žinoma, bendras pragyvenimo lygis pasaulyje nuolat kyla. Prieš 200 metų 80 % žemės gyventojų trūko maisto ir švaraus geriamo vandens, dabar tokių teliko vos 5 %. Prieš 100 metų elementari medicinos pagalba buvo neprieinama 70-80 % žmonių, o šiandien ją gali gauti bet kuris benamis. Prieš 40-30 metų tokie daiktai kaip skalbimo mašina, šaldytuvas, televizorius buvo prabangos elementais daugumai Žemės gyventojų, dabar tai turi bet kas bent jau tose šalyse, kurios patenka į labiausiai išsivysčiusių penkiasdešimtuką.
Tačiau visuotinė gerovė ir laimė taip ir liko utopija. Metodai, kurių pagalba žmonės verčiami dirbti, laikui bėgant, evoliucionuoja. Prieš pora šimtų metų buvo naudojama fizinė prievarta, tik prieš 50 metų – psichologinė prievarta soc. lagerio šalyse (baimė būti sušaudytam ar areštuotam už dykaduoniavimą). Rinkos ekonomikos šalyse tiesioginės prievartos metodai netaikomi, bet sistema veikia taip, kad daugumai kitos išeities, kaip dirbti, tiesiog nėra. Vienas tokių netiesioginio poveikio įrankių – gyvenimas skolon. Žmogus, turintis finansinių įsipareigojimų, paprastai dirba našiau, jis labiau socializuotas, nes puikiai supranta pajamų šaltinio praradimo pasekmes. Darbuotojas, turintis solidų kreditą, lengviau sukalbamas, pasirengęs nemokamiems viršvalandžiams, yra lojalesnis vadovybei ir net gali sutikti su atlyginimo mažinimu, kad tik išsaugotų darbą.
Šioje šviesoje visuomenės įsiskolinimo naštos didinimas augančių ekonomikų šalyse yra tampriai susijęs su darbo našumo augimu, kuris ir užtikrina ekonomikos augimą. Žmogus be kredito, ypač pasiturintis žmogus, yra prastas darbuotojas, jis per daug tingus ir sunkiau valdomas.
Viltis, kad visa visuomenė gali būti turtinga ar bent pasiturinti, yra beprasmiška. Žmonių susiskirstymas į turtingus ir vargšus visada buvo ir bus. Priešingu atveju neįmanoma bus rasti tinkamų motyvų žmonėms dirbti niekam nemielo darbo. Kita vertus, yra objektyvios prigimtinės priežastys, dėl kurių skirtingi žmonės pasiekia skirtingų rezultatų. Ar yra profesijų, kurių atstovų negalima motyvuoti vien tik materialiai. Taip, žinoma – tai visas menininkų (tikrų) cechas ir mokslininkai, t. y. žmonės, dirbantys kūrybinį darbą. Tokie darbuotojai netgi sukaupę pakankamai lėšų pragyvenimui, dažnai nepalieka mėgiamos veiklos, nes pinigai nėra svarbiausias motyvuojantis veiksnys, jiems svarbiausia – kūrybinis rezultatas ir saviraiška.
Žvelgiant iš verslo pozicijų, darbuotojo kaina priklauso nuo jo generuojamos naudos bei tokių darbuotojų pasiūlos (galimybės darbuotoją pakeisti). Pasaulyje ko gero atsiras tik apie 30 žmonių, turinčių ypatingai gilias žinias šiuolaikinių procesorių architektūroje ir tuo pačiu turinčių organizatoriaus talentą bei administracinius įgūdžius, t. y., profesionalų, kurie galėtų vadovauti naujo Intel procesoriaus kūrimui. Tačiau iš šio trisdešimtuko tik 5 realiai gali pretenduoti į šias pareigas. Milijoninės tokių darbuotojų algos yra sąlygotos iškirtinės pareigų atsakomybės bei išskirtinio tokių specialistų deficito. Tokiems profesionalams parengti sugaištama dešimtys tūkstančių valandų ir be to jie turi turėti tam tikrų talentų, t. y., prigimtinių savybių. Tos pačios gamyklos fasuotojas gauna tūkstantį kartų mažesnę algą, nes jo parengimui tereikėjo vos kelių valandų ir tokiam darbui nereikia jokių ypatingų gebėjimų – jį gali dirbti bet kuris.
Ir štai čia mes susiduriam su paradoksalia situacija – atrodytų, kad galimybės sutaupyti, gaunant didesnes pajamas yra didesnės, bet praktika yra kiek kitokia. Sutaupyti reikšmingas sumas pajėgia tik tie didesnes pajamas gaunantys žmonės, kurie atsisako jo padėčiai „priderančio“ gyvenimo būdo. Sistema veikia taip, kad kuo didesnes pajamas jūs gaunate, tuo didesnes išlaidas jus įpareigoja daryti pozicija visuomenės hierarchijoje, kurią jūs užimate dėl savo pareigų ir atitinkamų pajamų. Negana to – atitinkamas išlaidas dažnai tenka daryti netgi nesukaupus tam reikiamų resursų, t. y. – skolon. Jeigu žmogus buvo paskirtas į „svarbias“ pareigas su priderančia alga, jis juk „nebegali“ toliau gyventi neprestižiniame rajone, važinėti 10 metų senumo kledaru ir rengtis ne naujausios kolekcijos rūbais. Vadinasi, jis ims būsto kreditą, lizingu pirks naują automobilį ir nemenką dalį dar turėtų santaupų išleis naujojo įvaizdžio atributams. Kita paradokso dalis ta, kad žmonės dažnai persistengia darydami išlaidas savo naujo gyvenimo būdo kūrimui ir ilgam pakliūna į užburtą augančių pajamų ir išlaidų ratą.
Tačiau noras (o ypatingai – poreikis) uždirbti daugiau ir yra ekonominio progreso variklis. Tuo iš esmės ir skiriasi rinkos ekonomika nuo vergovinės. Laisvos rinkos sąlygomis veiklos pasirinkimo galimybė sąlygoja lankstesnį darbo jėgos pasiskirstymą ir didesnį darbo našumą. Tačiau darbas per prievartą niekur nedingo ir nedings, nes be sistemos, verčiančios bei motyvuojančios dirbti, nebus ir ekonomikos.
Bendras visuomenės gerovės lygis, kurį atspindi kokybiškesnių prekių ir paslaugų kiekis tenkantis vienam gyventojui, be abejo augs. Tačiau niekada neatsitiks taip, kad sistema leistų daugumai žmonių atsisakyti darbo, sukaupus tam tikrą nuosavą kapitalą. Visuomeninė hierarchija, kokia ji buvo prieš 1000 metų (kai mažesnioji visuomenės dalis valdė didžiąją resursų dalį), ko gero išliks ir ateityje.
Beje, turint omenyje tai, kad vis daugiau paprastų funkcijų yra automatizuojama, nekvalifikuoto darbo paklausa ilgainiui vis mažės, o tai tik didins bedarbystę, nes 70-80 % žmonių neturi kūrybinių gebėjimų ir neturi pakankamai noro ir (ar) galimybių tapti kvalifikuotais specialistais. Iškritę iš darbo rinkos, atgal jie jau nebesugrįš, o tai tik didins turtinę diferenciaciją ir socialinę įtampą visuomenėje. Tai yra rimtas iššūkis būsimoms rinkos ekonomikų vyriausybėms.
Ar iš viso to, kas pasakyta, darytina išvada, kad, gaunant nedideles ar vidutines pajamas, taupyti neverta? Jeigu nenorite būti inertišku ekonominės sistemos sraigteliu, tuomet – ne, turite taupyti ir kartu mokytis efektyviai valdyti sukauptas lėšas. Milijonų gal nesukaupsite, bet tam tikrą ekonominio manevro laisvę bei saugumo pojūtį santaupos tikrai suteiks.
TeleTrade analitikas
Romualdas Antoniukas
Užsakymo nr. 3102_63
