Seimui užsimojus apriboti maisto produktų antkainius parduotuvėse iki 20 procentų, prekybininkai tvirtina, jog kasdienėms prekėms didesni jie ir nebuvo, nors esama ir tokių, kurių antkainis perkopia ir 100 proc.
Ūkininkus bei žvejus jau seniai piktina žemos jų produkcijos supirkimo kainos palyginti su keleriopai išaugusiomis, produktams atsidūrus parduotuvių lentynose. Pavyzdžiui, aukcione už kilogramą menkės žvejai gauna apie tris litus, o vos už poros kilometrų esančiame turguje už žuvį jau tektų pakloti apie 10 litų, parduotuvėje - dar daugiau.
Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidiumas išplatino pareiškimą, kuriuo sveikina Seimo narius, balsavusius už antkainius apribojantį įstatymą, vertina jį kaip pirmąjį žingsnį ribojant prekybos monopolijų galybę ir kviečia kitoms socialinėms grupėms atstovaujančias organizacijas bei visus žmones palaikyti tokius veiksmus.
Tačiau prekybininkai maisto produktų kainų ūgtelėjimą iki atsirandant parduotuvėje aiškina labai paprastai - kaštais.
Apyvarta - ne pelnas
„Kuo daugiau grandžių iki parduotuvės lentynos, tuo labiau kaina išauga. Augintojas, perdirbėjas, kartais tarpininkas ir pardavėjas - net keturi dalyviai, ir visi jie dirba dėl to, kad veiktų pelningai“, - sakė „Iki“ komunikacijos direktorius Tomas Vaišvila.
Anot jo, antkainis, pavyzdžiui, prieskoniams gali siekti ir apie 100 procentų ar daugiau, tačiau esą nereikia įsivaizduoti, kad prekybininkai tiek ir uždirba. Antkainis - tai ir logistikos kaštai, ir darbuotojų atlyginimai, išlaidos už elektrą, vandenį ir šildymą, mokesčiai valstybei ir dar daugybė kitų panašių dalykų.
„Pasaulinė praktika rodo, kad maisto produktų prekybos srityje pelnas atskaičius mokesčius siekia apie 3 procentus. Lietuvoje tikrai nebus daugiau. Seime pastebiu klaidų - visi skaičiuoja pelną prieš mokesčius. Arba girdime - vienas milijardas litų per metus apyvartos. Taip, tai tikrai didelis skaičius, bet nereikia to suvokti kaip pelno“, - sakė T. Vaišvila.
Jo teigimu, pavyzdžiai, koks yra vienos ar dviejų prekių antkainis, nieko neparodys - esą kai kurios prekės jo gali apskritai neturėti, o kitos turi didesnį, kad būtų kompensuojami praradimai. Teisėjas visada yra pirkėjas - kainą galima sugalvoti kokią nori, bet jeigu jis nepirks, prekybininkas patirs nuostolių.
„Pavyzdžiui, mėsa iš esmės yra nuostolingas dalykas, nes čia dideli išmetimai. Lenkiška mėsa nėra populiari, nors ją vežti būtų patrauklu dėl PVM skirtumų ir kitų dalykų. Lietuviškos produkcijos pigiau negalime nupirkti“, - sakė T. Vaišvila.
Tai, jog kasdieniai maisto produktai esą neturi didelio antkainio, pabrėžia ir Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vykdantysis direktorius Marius Busilas. Pavyzdžiui, pieno antkainis esąs nedidelis - apie 8-15 proc. - ir jį parduoti nelabai verta, tačiau tai esanti prekė, kurią turėti būtina.
Be to, anot M. Busilo, kainos prekybos centruose visada svyruoja pagal tiekėjo kainas. Didelius antkainius turi mažiau naudojami produktai, prabangesni - jų apyvarta yra mažesnė, o vieta lentynose užimama, taigi jie ir turi būti brangesni.
Oligopolija - negerai
Perdirbėjų ir prekybininkų taikomi antkainiai niekur neskelbiami, tačiau Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas atlieka tyrimus ir gali nurodyti, kokia vieno ar kito produkto kainos dalis atitenka ūkininkui, perdirbėjui ir pardavėjui. Tiesa, kol kas visi tyrimai buvo atlikti iki šių metų pradžios ir naujų nėra, o situacija dėl išaugusio PVM yra šiek tiek pasikeitusi. Be to, skaičiai yra statistiniai ir skirtinguose prekybos centruose gali skirtis.
Pavyzdžiui, rugsėjo mėnesio duomenimis, ūkininko pieno kainos dalis sudarė 26 proc., perdirbėjų 54, prekybininkų - 5, o dar 15 proc. atiteko valstybei PVM pavidalu.
Beje, anot instituto Produktų rinkotyros skyriaus vedėjo Alberto Gapšio, panaši struktūra yra ir kitose Europos šalyse. Kai kuriose šalyse ūkininko dalis yra kur kas didesnė, pavyzdžiui, Lenkijoje ji siekia apie 50 proc., bet ten ir PVM - tik 7 proc.
„Lenkijoje nėra tokios oligopolijos pieno perdirbimo srityje. Mūsų šalies situacija panaši į Suomijos, kur pagrindinis perdirbėjas yra „Valio“, ir yra keletas didelių prekybos tinklų. Skirtumas tas, kad „Valio“ priklauso žemdirbiams. Oligopolinė situacija perdirbimo sektoriuje nėra gera - nereikia nė tartis, kad matytum, kaip dirba kiti, ir stengtumeisi neatsilikti“, - sakė A. Gapšys.
Praėjusių metų pabaigos duomenimis, jautienos kainą sudarė apie 40 proc. dydžio ūkininko dalis, 14 - perdirbėjo, 40 proc. - pardavėjo. PVM buvo tik 5 proc.
Kiaulienos kaina atrodė truputį kitaip: 50 proc. - ūkininko, 9 - perdirbėjo, 36 - prekybininko.
Pasak A. Gapšio, žemės ūkio produkcijos supirkimo kainą lemia tendencijos pasaulinėje rinkoje. Prieš gerus metus pasaulyje pieno produktų vartojimas buvo gerokai išaugęs, todėl beveik dukart pašoko ir pieno supirkimo kainos. Vėliau vartojimas krito ir kainos nuo maždaug 1000 litų už toną vėl nusileido - iki dabartinės 674 litų už toną (vasario mėn. duomenimis).
Pieno, anot A. Gapšio, pas mus gaunama dukart daugiau nei suvartojama, todėl traukiantis eksporto rinkoms jis virto pertekliumi. Perdirbėjai priversti mažinti kainas, nes eksporto kainos krito perpus, ir tenka arba nutraukti eksportą, arba supirkti pieną pigiau. Tiesa, vietos rinkoje kainos mažėjo nežymiai.
Kainos pakils
Prekybininkų nuomone, kainas, kaip ir iki šiol, turėtų reguliuoti rinka, o ne įstatymai, mat apribojus antkainių dydį rezultatas gali pasirodyti kaip tik priešingas siekiamam.
Lietuvos įmonių asociacija prezidentui Valdui Adamkui pateikė atvirą laišką su argumentais, kodėl Seimo priimtas įstatymas apriboti antkainį didmeninėje prekyboje iki 15 proc., o mažmeninėje iki 20 proc. esąs netinkamas, iškreipiantis rinką ir paralyžiuojantis konkurenciją.
„Kainų reguliavimas nustatant maksimalias prekybinio antkainio ribas nuo prekės savikainos neatsižvelgia į visą prekės tiekimo grandinę nuo gamintojo iki galutinio vartotojo. Reguliavimas, neatsižvelgiantis į visas su prekės gamyba, transportavimu, saugojimu bei pardavimu susijusias išlaidas gali sukelti nuostolių didmeninėje ir mažmeninėje prekybos maisto produktais rinkose veikiantiems ūkio subjektams, ir atskirais atvejais juos versti trauktis iš rinkos.
Toks reguliavimas neskatins ūkio subjektų mažinti grandinėje patiriamų sąnaudų, o tai neigiamai atsilieps galutiniams Lietuvos vartotojams, kadangi jie neturės galimybės įsigyti prekių už mažesnę kainą, sumažės prekių asortimentas, įvairovė ir pasirinkimas (išnyks tos prekės, kurių pardavimas mažmeninėje ar didmeninėje rinkoje atsižvelgiant į maksimalų antkainį, bus ekonomiškai nepagrįstas)“, - rašoma rašte.
M. Busilas pabrėžia, kad Konkurencijos taryba svarstant įstatymą atkreipė dėmesį į tai, kad suvienodinus antkainius iki leistino maksimumo sumažės konkurencija ir gali pakilti būtiniausių maisto produktų kainos, o atsiradęs suinteresuotumas pardavinėti brangesnes prekes gali pradėti didinti bendrą kainų lygį ir sykiu infliaciją.
„Kaina rinkoje priklauso ne nuo prekybininko dalies visoje kainoje, o nuo prekės paklausos ir pasiūlos“, - pabrėžia asociacija.
„Žvejus erzina kaina“
Vaclovas PETKUS, Žvejybos Baltijos jūroje departamento direktorius, Žuvininkystės produktų aukciono stebėtojų tarybos pirmininkas:
Aukcione menkės kainos yra tokio paties lygio kaip rinkoje - stebime, kokios yra pas latvius, lenkus, danus. Jos nebuvo žemesnės, o netgi maždaug puse lito didesnės. Žvejus labai erzina kaina. Aukcione ji yra apie 3,5 lito, o nuvažiavus vos du kilometrus iki turgaus - jau 10 Lt. Prekybininkai turi visą teisę dėti antkainį, kokį tik nori, kad atsipirktų šaldymo vietų įrengimas ir išlaikymas, pardavėjų atlyginimai ir pan. Priekrantės žvejams siūlėme patiems prekiauti turguje, o ne per tarpininkus. Yra vienas žvejys, kuris turi ir žvejybos įmonę, ir prekybos - per aukcioną perka žuvį savo prekybos įmonei ir problemų nėra šiuo klausimu. Nors, žinoma, kiekvienas turi dirbti savo darbą.
„Schema apeiti įstatymą - paprasta“
Jonas BARTMINAS, AB „Senoji Baltija“ direktorius:
Vienoje pusėje - aukcione - pas mus menkės kainos žeminamos iki ubagystės, o kitoje pusėje - mažmeninėje prekyboje - jos išlaikomos tokios pačios, kokios buvo, kai menkė iš žvejų būdavo nuperkama dukart brangiau. Tas pats ir parduotuvėje, ir turguje. Patiems parduoti? Žvejų tikslas yra žvejoti, kas bus, jei visi ūkininkai ims patys savo produkciją pardavinėti. Tam yra prekybos tinklai. Jei su aukciono sistema nebūtų visko „sumalę“, mes būtume galėję derėtis.
O antkainius ribojantis įstatymas - vėjai. Prekybininkai susikurs savo didmeninių tarpininkų kiek reikės, ir kaina mažmeninėje prekyboje liks ta pati. Schema, kaip šį įstatymą apeiti, yra labai paprasta.
„Ne bankrutuotume, o klestėtume“
Augenijus GUDŽIŪNAS, UAB „Agrovet“ generalinis direktorius:
Apriboti antkainiai mums yra ne pati didžiausia bėda, bėda yra importas iš Lenkijos, kritęs zlotas ir pan. Prekybos centruose mėsa yra strateginis produktas, ir ji, ypač šviežia, tikrai neturi didelio antkainio. Didesnis yra taikomas nestrateginiams maisto produktams.
Mėsos pasiūla yra didžiulė, mėsininkų daug, ir, jiems norint išlikti, išeina taip, kad mūsų užauginta kiaulė yra brangiausia Europoje, o mėsa, nežiūrint į Lenkiją - pati pigiausia. Iš čia ir nusirito aibė mėsininkų bankrotų. Bandoma suformuoti nuomonę, kad mūsų gyvenimas labai geras, bet nėra taip. Jei būtų priešingai, mes ne bankrutuotume, o klestėtume.
Giedrė Norvilatė
