Tačiau dabar požiūris į verslą ir verslininkus yra gerokai pasikeitęs. Daugelis supranta, kad privačios įmonės yra svarbi valstybės dalis, prisidedanti prie bendro gėrio kūrimo.
Dažnai visiškai tyli, nevieša verslo pagalba ir parama tiek pandemijos, tiek karo prieš Ukrainą metu rodo jo brandą ir atsakingumą. Kitaip nei anksčiau, dabar mažai kas verslininkus rimtai išvadina vagiais ar vergvaldžiais.
Taip sako 30 m. veiklos jubiliejų mininčios vienos iš svarbiausių šalies verslo organizacijų, Lietuvos verslo konfederacijos (LVK) prezidentas Andrius Romanovskis.
Interviu portalui tv3.lt metu jis papasakojo apie besikeičiantį požiūrį į verslą, jo lobizmą ir perspektyvas šiuo metu, kai daugelyje kraštų vyrauja neapibrėžtumas.
Reikėjo megzti ryšius su užsieniu
Kokia buvo LVK organizacijos pradžia prieš 30 metų?
Lietuvai atgavus nepriklausomybę kūrėsi verslai ir tiek jiems, tiek visai šaliai reikėjo megzti ryšius su Vakarų šalimis.
Tuo metu realiai nebuvo kam tai daryti, nes nebuvo ir jokių panašių verslo organizacijų.
Realiai organizacija, kaip ir jos nariai, pasikeitė radikaliai. Sakyčiau, tuo metu buvo bandymas pasauliui parodyti save – kas mes? Kur mes esame ir ką galime.
Visi valstybės vadovų vizitai buvo su verslo delegacijomis, kurias mes būrėme.
Dabar jau niekam nereikia įrodinėti, kas esame ir iš kur. Kai kurie lietuviški verslai jau pirmauja ir pasaulinėse rinkose.
Taigi, manyčiau, šia prasme mes atlikome ir iki šiol atliekame iš tikrųjų labai svarbų vaidmenį ne tik mūsų organizacijos nariams, bet ir kitiems verslams.
Tačiau juk LVK veikla neapsiribojo vien tik ryšių mezgimu su užsieniu?
Iš tiesų antrą svarbų etapą, tam tikra prasme – brandos etapą, įvardinčiau kaip LVK, kaip rimtos, atsakingos lobistinės organizacijos iškilimą.
Suprantu, kad šis žodis ir dabar daug kam nepatinka, kelia neigiamų asociacijų. Tačiau tuose pačiuose Vakaruose įstatymų ar apskritai bendrų taisyklių kūrimas neįsivaizduojamas be jų derinimo su įvairiomis suinteresuotomis grupėmis.
Manau, dabar jau nereikia įrodinėti, kad verslo bendruomenės interesai nėra kažkoks baubas. Arba, kad, jeigu užsiimi lobistine veikla, tai neva būtinai kažką papirkinėji.
Tikrai ne, jeigu verslas veiks normaliai, jeigu jam nebus dirbtinių kliūčių, gerai bus darbuotojams ir bendrai valstybei. Ypač, jei sėkmingas verslas sumokės daugiau mokesčių, kuriais ir yra finansuojamos viešosios paslaugos. O jomis naudojasi visi šalies gyventojai.
Vagimis ir vergvaldžiais nevadina
Gal galėtumėte įvardyti kokį nors, sakykime, tokio gerojo lobizmo pavyzdį?
Kaip tokį LVK lobizmo pavyzdį galėčiau įvardyti Darbo kodekso pokyčius. Jį keičiant daug kas baiminosi, kad darbuotojai bus atleidžiami ar išnaudojami, bet matome, kad jų atlyginimai smarkiai išaugo, o ir darbo vietų gerokai padaugėjo. Tuo metu pažeidimų darbe, darbuotojų išnaudojimo atvejų sumažėjo.
Beje, dabar net ir Trišalėje taryboje, kurioje savo balsą turi profesinės sąjungos ir Vyriausybės atstovai, seniausiai verslo ar darbdavių niekas nevadina vagiais, vergvaldžiais ar kitais paniekinamais žodžiais.
Galime ten pyktis, bartis, bet net profesinės sąjungos supranta, kad be susitarimų su verslu sunku bus pasiekti ir daugiau gėrio darbuotojams.
O kuo LVK gyvena šiomis dienomis?
Praėjusi pandemija ir juolab Kremliaus režimo karas prieš Ukrainą, manau, davė postūmį dar vienai kokybinei LVK transformacijai.
Pradėjome kalbėti ne tik apie verslą, jo sąlygas, mokesčius, bet ir apie šalies gynybą. Puikiai suprantame, kad sėkmingo verslo nebus, jeigu neužtikrinsime šalies saugumo ir krašto gynybos.
Nors paprastai verslas tokiomis temomis vengia kalbėti, tačiau džiaugiuosi, kad mes susivienijome ir rodome pavyzdį su tokiomis iniciatyvomis, kaip „4 procentai gynybai“.
Kokią matote LVK ir apskritai Lietuvos verslo ateitį?
Esu tikras, kad ir toliau Lietuvos verslas sėkmingai stiprės ir plėsis, nes bus vis daugiau supratimo, kad verslo bendruomenė irgi yra valstybės dalis.
Galbūt gyvenu vadinamame burbule ir žmonės toliau nuo Vilniaus gal mąsto kitaip, bet nuolat girdžiu, kad ir ten ta perskyra, kad verslas – kažkas kito, nei valstybė, vis silpnesnė.
Žodžiu, matau, kad grėsmių akivaizdoje tiek verslo bendruomenė, tiek visa valstybė tampa vieningesnė. Net jei ir atrodo, kad kartais daug ginčijamės, pykstamės dėl visokių, regis, menkniekių, mūsų parama Ukrainai, ukrainiečiams įkvepia dar daugiau dirbti ir Lietuvos, visų lietuvių labui.
