Portalo tv3.lt skaitytoja vilnietė Kristina pasakojo, kad dirba savarankiškai ir pati dėliojasi darbo laiką.
„Esu kirpėja. Kai pradėjau dirbti ir neturėjau daug klientų, dirbau 7 dienas per savaitę. Žmones priimdavau kiekvieną dieną. Darbas man patinka, tačiau visiškai nebeturėjau laisvo laiko šeimai. Be to, darbas stovimas, todėl ėmė skaudėti nugarą ir kojas.
Nusprendžiau savaitgaliais priimti tik tuos klientus, kurie nori pasipuošti šventėms. Juk gimtadieniai, jubiliejai, vestuvės ir krikštynos vyksta tik savaitgaliais“, – pasakojo moteris.
Dar vėliau ji nusprendė nedirbti ir penktadieniais.
„Žinoma, šventėms besiruošiančius klientus priimu, tačiau jų daugiausiai turiu vasarą. Todėl vasarą daugiau ir ilgiau dirbu, o šaltuoju metų laiku savaitgalis dažnai tęsiasi 3 dienas“, – teigė Kristina.
Paklausta apie pinigus, ji tikino, kad dirba mažiau, tačiau uždirba daugiau nei tada, kai pradėjo kirpėjos karjerą.
„Vos pradėjusi dirbti savo paslaugas teikiau daug pigiau, taikiau įvairias nuolaidas. Norėjau susiburti lojalių klientų ratą. Todėl reikėjo juos kažkaip pritraukti. O žmones lengviausia privilioti mažesnėmis kainomis.
Vėliau kainas šiek tiek pakėliau, o ir klientų užtenka. Dažnai naujų žmonių net nepriimu, nes fiziškai nebespėju visų norinčių apkirpti, nudažyti plaukus ar padaryti šukuosenas“, – pasakojo Kristina.
Ji sakė, kad džiaugiasi galimybe pati dėliotis savo darbo grafiką. Kristina tikino, kad toks darbo modelis jai yra geriausias, kai pati dėliojasi, kiek valandų dirba per dieną ar savaitę.
Darbuotojai dirba 4 dienas per savaitę
Vilniaus šilumos tinklų Žmonių ir kultūros komandos vadovė Dalią Vitkuvienė skaičiavo, kad įmonėje keturių darbo dienų darbo modelis sėkmingai taikomas jau trečius metus. Už tą patį buvusį atlyginimą dalis kai kurių skyrių darbuotojų dirba trumpiau.
„Pastebime, kad kolegos atrado būdu kaip dirbti efektyviau, labiau koncentruojasi į darbą, atlieka tiek pat ar net daugiau užduočių per trumpesnį laiką. Matome ne tik padidėjusių efektyvumą, bet ir kūrybiškumą ieškant sprendimų, kaip atlikti užduotis per nustatytus terminus, o tuomet kolegos teikia daugiau pasiūlymų dėl darbo optimizavimo ir efektyvumo didinimo organizacijoje.
Pastebime ir sumažėjusį sergamumo rodiklį organizacijoje. Tai, kad darbuotojas turi trumpesnę darbo savaitę, kurią gali skirti kompetencijų ugdymui, šeimai, poilsiui ar hobiams tikrai ženkliai prisideda ir prie teigiamos emocinės kolegų ir visos komandos būsenos“, – komentavo įmonės atstovė.
Paklausta apie trumpesnės darbo savaitės trūkumus, D. Vitkuvienė tikino, kad jų nėra.
„Jei pastebėtume svaresnių minusų – šio modelio tikrai netaikytume savo organizacijoje“, – tikino įmonės atstovė.
Tačiau ji nebuvo tikra, ar visoms įmonėms toks darbo modelis tiktų.
„Yra du esminiai dalykai, kurių reikia organizacijai, norinčiai taikyti šį darbo modelį: tikėjimas, kad keturių darbo dienų modelis įmanomas, ir pasitikėjimas komanda.
Kiekviena organizacija turės savo unikalią patirtį, bet itin svarbu darant šį pokytį žinoti, kodėl jis įgyvendinamas ir kokias naudas ar rezultatą jis atneš“, – atkreipė dėmesį D. Vitkuvienė.
Trumpesnė darbo savaitė – nepakeliama našta?
Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas Mantas Gudas teigė, kad daugelis verslo atstovų pasisakytų prieš trumpesnę darbo savaitę.
„Matome iš apklausų, kad darbuotojai pasisako už 4 dienų darbo savaitę, bet nepritaria, kad tai darytų įtaką jų atlygiui, t. y. žmonės dirbdami 4 dienas tikisi išlaikyti esamą atlygį, o tai jau būtų nepakeliama našta verslui.
Kai kalbame apie galimą 4 dienų darbo savaitę, turime įvertinti visus dabartinius faktorius: Lietuvoje atlyginimai ir taip kyla sparčiausia, Lietuvos įmonių pelningumas 2022 m. – žemiausias nuo įstojimo į Europos Sąjungą (ES), darbuotojų trūkumas, mažėjantis konkurencingumas tarptautinėse rinkose ir kt.“ – vardijo pramonininkų atstovas.
Anot jo, nereikėtų versti įmonių taikyti trumpesnę darbo savaitę, geriausia leisti pačioms nuspręsti, ar šis pokytis reikalingas ir ar jis motyvuoja darbuotojus.
„Atskiros įmonės iš skirtingų sektorių su darbo savaitės trukme eksperimentuoja ir rezultatai nėra vienareikšmiai – vienur trumpiau dirbančių žmonių našumas išaugo, o produktyvumas nesumažėjo.
Tačiau daugelio pramonės įmonių darbo pobūdis neleidžia taikyti praktikos dirbti, pavyzdžiui 4, o ne 5 dienas per savaitę. Svarstyti tokią galimybę dabartiniame demografiniame šalies kontekste, kai kiekvienais metais iš darbo rinkos išeina apie 40 tūkst., darbuotojų, o ateina tik apie 20 tūkst. – netoliaregiška“, – tikino M. Gudas.
Anot jo, pokyčių bus galima imtis, tik kai pasieksime reikšmingo proveržio diegiant automatizacijos ir robotizacijos sprendimus gamyboje, leidžiančius pakeisti rutininius darbus, kai sureguliuosime demografijos klausimus, išspręsime darbuotojų trūkumo problemas ir ekonomika grįš į įprastines stabilias vėžes.
Geriausias laikas sutrumpinti darbo savaitę
„Luminor“ ekonomisto Žygimanto Maurico teigimu, į pasaulį žengiant dirbtinio intelekto revoliucijai, dabar galėtų būti pats laikas pasvarstyti apie perėjimą nuo 5 iki 4 darbo dienų per savaitę.
„Darbo dienų savaitė paskutinį kartą buvo sutrumpinta (nuo 6 iki 5 darbo dienų) kone prieš šimtą metų, kuomet 1926 metais H. Fordas sutrumpino darbo savaitę savo gamyklos darbuotojams, nesumažindamas jiems darbo užmokesčio.
H. Fordas savo sprendimą grindė tuo, kad turėdami daugiau laisvo laiko darbuotojai daugiau išlaidaus (ir galbūt pirks jo pagamintus automobilius), o taip pat dirbs efektyviau“, – rašė jis.
Tiesa, Ž. Mauricas primena, kad kai kuriose valstybėse iki šiol žmonės dirba 6 dienas per savaitę.
„Didžioji depresija, kylanti komunizmo ir karinių konfliktų grėsmė bei stiprėjanti gyventojų kova dėl geresnių darbo sąlygų lėmė tai, kad 1938 metais JAV oficialiai buvo įvesta 5 darbo dienų savaitė, o XX amžiaus viduryje didžioji dauguma pasaulio valstybių perėjo nuo 6 iki 5 darbo dienų savaitės (nors buvo išimčių, pvz., Kinija oficialiai prie 5 darbo dienų savaitės perėjo tik 1995 metais, o Indijoje ar Meksikoje dauguma darbuotojų iki šiol dirba 6 dienas per savaitę)“ – rašė ekonomistas.
Pasak jo, nors formaliai gyventojai dirba 5 darbo dienas per savaitę, faktiškai išdirbtų valandų skaičius pastaruosius dešimtmečius tolygiai mažėja, ypač išsivysčiusiose Europos valstybėse.
„Štai Europos Sąjungoje dirbantys darbuotojai 2022 metais vidutiniškai dirbo 2 proc. mažiau valandų nei prieš 10 metų ir 4 proc. mažiau nei prieš 20 metų. O Danijos darbuotojai dirba net 20 proc. mažiau valandų nei prieš 50 metų (Danija formaliai taiko ne 40, kaip daugumoje kitų Europos šalių, o 37 darbo valandų savaitę).
Įdomu tai, kad Europos Sąjungoje trumpiausiai (bet ne mažiausiai) dirba Vokietijos, Danijos, Nyderlandų, Austrijos, Švedijos ir Norvegijos darbuotojai, o ilgiausiai (bet ne daugiausiai) – Rumunijos, Estijos, Kroatijos, Čekijos, Lenkijos ir „tingiosios“ Graikijos darbuotojai“, – vardijo Ž. Mauricas.
Lietuviai dirba daugiau nei ES gyventojai
Ekonomistas sako, kad lietuviai šiuo metu dirba kiek daugiau valandų nei Europos Sąjungos vidurkis, tačiau mažiau nei japonai ar amerikiečiai.
„Dar įdomiau tai, kad Europoje ilgiausiai (bet tikrai ne daugiausiai) dirba Rusijos gyventojai, o iš visų EBPO šalių ilgiausiai dirba 6 darbo dienų savaitę tebeturinčių Kolumbijos ir Meksikos gyventojai (jie dirba 40 proc. daugiau, tačiau uždirba 2–3 kartus mažiau nei lietuviai)“ – atkreipė dėmesį banko ekonomistas.
Ž. Mauricas sako, kad pastaruoju metu pasaulyje daugėja iniciatyvų, pagal kurias siūloma per savaitę dirbti 4 dienas, tačiau tai, jo svarstymu, galėtų tapti realybe tik su viena sąlyga.
„4 dienų darbo savaitės idėja galėtų tapti realybe tik bendromis visų pasaulio šalių pastangomis (tam, kad nebūtų pernelyg iškreipta konkurencinė aplinka).
Būtų simboliška ir džiugu, jei pasaulio šalys, H. Fordo sprendimo sutrumpinti darbo dienų savaitę nuo 6 iki 5 dienų 100 metų jubiliejaus proga, 2026 metais susitartų dėl darbo dienų sutrumpinimo nuo 5 iki 4 darbo dienų savaitės“, – reziumavo Ž. Mauricas.
Kas neturi seimos, tevu slaugos, hobiu, tai tas gali darbe sau trunyt darboholika vaidindamas, nes namie vis tiek nieks nelaukia, tokie darboholikai ardo seimas, atima hobius, gyvenima.
