Apie Velykų šventes, jų papročius ir mūsų gyvenimo vertybes „Balsas.lt savaitė“ kalbėjosi su profesoriumi etnologu Libertu Klimka.
Nesipykite ir nepavydėkite
– Velykos siejamos su daugeliu papročių, kurie šiandien jau gerokai primiršti. Gal galėtumėte priminti įdomesnius?
– Liaudiški Velykų papročiai mūsų krašte nuo seno buvo saviti ir šiek tiek skyrėsi nuo kitų krikščioniškų tautų. Kaip žinoma, didžioji pavasario šventė trunka devynias dienas. Visą senąją savaitę kaime sakydavo, kad Didžiosios savaitės metu negalima bartis, ginčytis, pyktis, kam nors pavydėti.
Negalima ir ką nors skolintis ar kitam skolinti – laimė išeisianti iš namų. Dar keletas įdomesnių papročių: vaikai trečiadienį po pamaldų prisirišdavo virvute iš lentelės išdrožtą žuvį ir tįsdavo ją aplink bažnyčią, čaižydami rykštėmis. Atseit silkę varo lauk, o kartu ir pabodusį pasninką. Ketvirtadienį tai darydavo du kartus, penktadienį – net tris.
Didysis ketvirtadienis nuo seno vadinamas švariuoju, tarmiškai – „čystuoju“ arba žaliuoju. Kas namuose peržiem aprūkę, įjuodę, užsigulėję – viskas turėdavo būti išvalyta, išplauta, išvėdinta.
Saulei tekant buvo manoma, kad galima pasisemti sveikatos visiems metams. Reikia susirasti upelį, atitekantį iš rytų, ir nusiprausti auksiniu jo vandeniu.
Didįjį penktadienį nuo senovės vadindavo Vėlių velykėlėmis arba Vėlių durelėmis. Mat tikėta, kad jos išeinančios iš skaistyklos. Žmonės lankydavo kapus, nusivesdavo kartu ir vaikus, anūkus – tegul žino, kur ilsisi giminės senoliai.
Vengiant triukšmo, tądien būdavo dirbama mažiau. Jei kuri mergina turėjo slaptą svajonę, ji nuo vidurdienio iki vidurnakčio turėdavo ištylėti – tikėta, kad tik tada tas noras išsipildys.
Didįjį šeštadienį žmonės eidavo iš bažnyčios atsinešti šventinto vandens, o iš šventoriuje sukurto laužo – Velykų ugnies. Įkūrus krosnį atneštąja, buvo kepami velykiniai pyragai ir verdami marginti skirti kiaušiniai.
Prisikėlimo Mišių daugelyje Lietuvos vietų žmonės pernakt laukdavo bažnyčioje. Nuovargio snaudulį prablaškydavo persirengėlių kipšiukų arba žydelių pokštai. Kristaus karstą saugodavo jaunų vyrų sargyba, pasipuošusi savadarbe uniforma. Žemaitijoje, Viduklėje, Nemakščiuose ir kitur, būta net bažnytinio lėlių marionečių teatro, vaidinančio Kristaus kančių kelią.
Džiugus išaušdavo Velykų rytmetis. Sakydavo, kad net tekėdama saulė šoka, o vėjo kryptis pranašauja būsimus vasaros orus. Sekmadienį miestelyje kaimo žmonės neužtrukdavo. Buvo manoma, kas pirmas parlėks namo, tam visi darbai gerai seksis.
O jau pavakarę per kaimą patraukdavo lalautojai – vaikinai lankydavo kaimynus su gerais palinkėjimais, palydimais dainomis ir muzika.
Šventes skolinamės iš kitų
– Ką geriausiai iš šių papročių, kurie nyksta arba keičiasi, esame išsaugoję?
– Natūralu, kad dauguma ankstesnių papročių išnyko, užsimiršo, nes jie prarado aktualumą. Dauguma jų buvo susiję su žagre, dalgiu, arkliu, o šiandien dirbame jau kompiuteriu. Tapome miestiečiais, o anuomet buvome kaimiečiai. Tiesa, visais laikais aktualūs lieka dvasiniai dalykai, kurie yra įdomiai įsiterpę į papročius.
Visi papročiai šlifuoti šimtmečiais ir pritaikyti prie bendruomenių gyvenimo. Jie skatina bendruomeniškumą, draugiškumą, pagalbą vienas kitam.
Pavyzdžiui, paprotys keistis margučiais ragina dalytis džiaugsmu. O ir pati Velykų šventė. Pirmoji Velykų diena galbūt truputį uždaresnė šventė, kai būnama su šeima, o antroji diena nuo seno būdavo skirta kaimo ir miestelio šventei.
Arba Atvelykis – tai diena, kai visi giminės vieni kitus lanko ir dalijasi tuo, ką turi, – džiaugsmais. Šiandien dalį papročių, kurie netenka prasmės, mums vertėtų išsaugoti kaip žaismės dalykus. Istorija rodo, kad netekę savų papročių ir ritualų, žmonės juos pradeda skolintis iš kitų tautų.
Taip Lietuvoje atsiranda Valentino diena, Helovinas, net Švento Patriko dieną Vilniuje bandyta švęsti. Iš visos šventies liko tik tiek, kad Vilnelė buvo užteršta žaliais dažais. Kad ir kaip ten būtų, visi šie dalykai rodo, kad žmonėms reikalingi ritualai.
Pasaulio modelio simbolis
– O kaip jūs švenčiate Velykas? Kaip skiriasi papročiai nuo tų, kurie buvo vaikystėje?
– Jie pakito nesmarkiai, nes augau mieste, o apie kaimo kultūrą težinojau iš tėvų pasakojimų, iš to, ką jie prisimindavo iš savo vaikystės. Šiandien tą, ką man pasakojo tėvai, jau pasakoju savo anūkams. Tokiu būdu ir perduodamos tradicijos.
Stengiamės Velykas švęsti kaime, arčiau gamtos. Šįmet, kaip ir kiekvienais metais, su anūkais marginsiu margučius. Paskui juos daušime prie stalo. Per Velykų pusryčius gersime pavasarinę medžių sulą.
Vėliau margučius ridensime: turime gražius tautodailininkų išdrožinėtus įrankius, lovelius margučiams ridenti. Esu ne kartą aiškinęs anūkams, kad margutis – tai pasaulio modelio simbolis. Juk visi žmonių kada nors margutyje perteikti ornamentai turėjo kokią nors prasmę.
Neištrinkite istorinės atminties
– Kai kurie etnologai Velykas vadina džiugiausia metų švente. Kodėl būtent Velykas, o ne, tarkime, Kalėdas?
– Žmogaus dvasia kartoja, kas vyksta gamtoje. Kaip ir gamtoje, taip ir žmogaus pasąmonėje glūdi gyvybės atgimimas. Tarsi kažkas užkoduota mumyse, kad taip maloniai ir džiaugsmingai sutiktume pavasarį, užmirštume net savo ligas, negalias, nesėkmes.
– Ko palinkėtumėte žmogui, kaip dvasingai būtybei, prisikėlimo šventės proga?
– Mūsų tautos išlikimo laidas yra tautos kultūros puoselėjimas. Norint, kad lietuvių tauta išliktų, turime mylėti savo kalbą, papročius ir dar turėti istorinę atmintį. To ir linkėčiau mums visiems.
– Ar tikite mūsų tautos atgimimu, prisikėlimu?
– Vis dėlto tikiu, nes matau daug gražaus jaunimo, kuris neabejingas tautos ateičiai. Ir tarp savo studentų matau daug šviesių jaunuolių, kurie perims mūsų estafetę.
Tai, kad šiandien išsivaikšto tauta, – liūdnas faktas, bet, manau, laikinas. Tautos patriarcho daktaro Jono Basanavičiaus laikais prognozės dėl lietuvių tautos likimo buvo dar pesimistiškesnės. Vis dėlto atsirado žmonių, kurie netikėjo tomis prognozėmis ir darė viską, kad Lietuva atgimtų.
Manau, kad praeis kiek laiko ir naujoji mūsų karta suras savyje jėgų atgimti iš naujo. O mes, kol dar turime jėgų ir sveikatos, bandysime juos auginti šia dvasia.
TIK FAKTAI
Velykos – kilojama šventė, švenčiama pirmąjį Mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio.
Velykų pavadinimas kilęs iš žodžio „vėlės“. Mūsų protėviai šiuo metu aplankydavo artimųjų kapus, nunešdavo jiems kiaušinių.
Protėviai Velykas šventė kaip gamtos atbudimo šventę. Atėjus krikščionybei, šventė sutapatinta su Kristaus prisikėlimu.
Elvyra Žvirblienė
