Žurnalistas Michaelas Montgomery svetainei „Balkan Insight“ pasakoja apie tyrimą, kuris jam leido atrasti Albanijoje veikusius Kosovo išlaisvinimo armijos sulaikymo centrus. Jis taip pat pasakoja apie Tarptautinio teisingumo teismo sprendimą sunaikinti įrodymus apie galimą prekybą žmogaus organais.
M. Montgomery yra specialus Tiriamosios žurnalistikos centro korespondentas. Per ilgiau nei 20 metų trunkančią savo karjerą jis dirbo televizijoje, radijuje ir laikraščiuose. Dirbdamas „Daily Telegraph“ korespondentu, jis aprašinėjo konfliktus Kosove, Bosnijoje ir Kroatijoje. 1999 metais jis grįžo į Kosov`ą ta, kad sukurtų dokumentinę radijo laidą „Žudynės Cuskoje/Kyške“. Šioje laidoje buvo pasakojama apie masines Kosovo albanų kaimiečių žudynes, kurias vykdė Serbijos sukarinti daliniai. Visiškai neseniai jis BBC radijo ketvirtajai programai sukūrė laidą apie Kosovo išlaisvinimo armijos sulaikymo centrų tinklą, veikusį Albanijoje.
K: Kodėl jūs ėmėtės dabartinio projekto?
Visa tai vyko aplinkiniu keliu. Po karo 1999 metais aš daug laiko kartu su savo kolega Stephenu Smithu praleidau vakarų Kosove. Imdamas interviu mūsų dokumentinei laidai Kyške, mes gavome informacijos apie tai, kad dingo kai kurių Kosovo albanų palaikai. Dauguma žmonių manė, kad juos paėmė Serbijos policija, siekusi nuslėpti savo nusikaltimų pėdsakus. Šie atradimai pastūmėjo Stepheną ir mane į naują tyrimą. Ilgainiui mes sukūrėme istorijas apie tai, kaip serbų pajėgos naikino šimtų albanų palaikus arba slėpė juos masinėse kapavietėse. Ši informacija vėliau pasitvirtino atradus masines kapavietes Batajnicoje ir kitose Serbijos vietose.
Per šį laiką mes daug kalbėjomės tiek su vyrais, tarnavusiais Kosovo išlaisvinimo armijoje, tiek ir su kitais albanų šaltiniais. Šie žmonės pradėjo mums pasakoti apie dalykus, kuriuos matė ar apie kuriuos girdėjo: Kosovo išlaisvinimo armijos kovotojų ar žmonių, kuriuos jie siejo su šia grupuote, vykdytas žudynes ir grobimus.
K: Kas buvo šie šaltiniai?
Akivaizdu, kad mes labai stengiamės apsaugoti šių žmonių tapatybes dėl jų pačių saugumo. Tačiau tai buvo vyrai, laikantys save Kosovo patriotais... ir jie iki šiol didžiuojasi dėl to, dėl ko kovojo. Kai kurie buvo vairuotojai ir už logistiką atsakingi asmenys. Tačiau jie jautė nepatogumą dėl to, kas buvo padaryta kitiems žmonėms karo priedangoje ir prisidengiant Kosovo išlaisvinimo armijos vėliava. Kai kurie šaltiniai matė sąsajas tarp šių nusikaltimų ir šiandien Kosove egzistuojančios korupcijos. Jie mano, kad kai kurie šiuose pažeidimuose dalyvavę asmenys iki šiol išnaudoja sistemą, tik veikiausiai kitais keliais.
K: Vienas iš pagrindinių kaltinimų yra tas, kad Kosovo išlaisvinimo armija ar kai kurie jos elementai buvo įkūrę slaptus kalėjimus ar sulaikymo centrus.
Tai – mūsų atradimų šerdis. Tai yra stiprūs įrodymai, kad Kosovo išlaisvinimo armija ar jos elementai sulaikinėjo ir kalino žmones savo bazėse ar privačiuose namuose laikinai įkurdintuose kalėjimuose. Tai vyko ir per, ir po karo. Tai vyko vietose, kurias mes įvardijome savo dokumentinėje laidoje: Prizrene ir jo apylinkėse, netoli Juniko ir kitose Kosovo vietose – Tropojoje, Kukese, Burelyje ir net Durese. Atrodo, kad šiose vietose dėl skirtingų priežasčių buvo laikomi skirtingi žmonės. Viena iš didžiausių klaidų šioje istorijoje yra teiginys, kad šiose vietose buvo laikomi vien serbai. Kosovo išlaisvinimo armijos stovykloje Kukese iš pažiūros atrodo, kad dauguma ten laikytų civilių bent jau tam tikru laikotarpiu buvo Kosovo albanai. Tai buvo esminis faktorius mūsų šaltiniams. Tas faktas skelbia, kad Kosovo išlaisvinimo armijos kariai ir karininkai pažeidinėjo savo tautiečių albanų teises.
K: Taigi šie šaltiniai jums pradėjo pasakoti apie kalėjimų tinklą, žmogaus teisių pažeidimus ir prekybą organais?
Pradžioje mes tik girdėjome istorijas apie civilių žudynes Kosove. Daugiausiai buvo kalbama apie po karo nužudytus serbus. Tačiau, kai mes įgijome daugiau šaltinių, mes ėmėme gauti daugiau informacijos apie be pėdsako dingusius žmones. Būtent tuomet mes išgirdome apie slapta per sieną į Albaniją gabenamus žmones. Mus sumaištį kėlė vienas klausimas: jei tai buvo paprastos žudynės iš keršto, tai kodėl reikėjo vargintis gabenant žmones per kalnus į Albaniją? Kodėl jų nenužudyti Kosove kaip kad buvo elgiamasi su kitais? Dar labiau mus supainiojo istorijos, kuriose buvo paskaojama apie tai, kad žmones gabenusiems asmenims buvo liepiama blogai su jais nesielgti. Be to, pasakojama, kad po to, kai šie žmonės būdavo pristatomi į įvairias vietas Albanijoje, juos apžiūrėdavo daktarai.
K: Pats sensacingiausias jūsų pareikštas kaltinimas yra tas, kad kaliniai buvo nužudomi, o jū organai išimami. Kada jūs pirmą kartą tai išgirdote?
2003 metais mes surinkome vis daugiau detalių apie kalėjimus, kuriuose žmonės buvo laikomi per ir po karo. Dauguma mūsų šaltinių nežinojo, kodėl žmonės buvo gabenami į albaniją, ypač po karo. Jie žinojo, kad dalis žmonių buvo nužudomi pasienio vietovėse, o jų kūnai užkasami slaptuose kapuose. Tačiau kai kurie šaltiniai teigė manatys, kad kai kurie suimtieji, veikiausiai mažas skaičius, buvo laikomi gyvi daugelį mėnesių po karo. Prasmę tai įgytų tik tokiu atveju, jei jie būtų laikomi dėl išpirkos. Tačiau aš nežinau daug atvejų, kad pagrobtieji, o ypač serbai, būtų iškeičiami mainais į išpirką.
Mes girdėjome kalbant apie Burelį ir ten kalinamus žmones. Mes taip pat girdėjome, kad Tarptautinis Raudonojo kryžiaus komitetas tyrė Kosovo piliečius, kurie po karo buvo laikomi Burelyje. Po to mes sutikome du patikimus šaltinius, kurie mums papasakojo apie tai, kad į namą netoli Burelio ir į kitas vietas turėjo nuvežti nedidelį skaičių sulaikytųjų. Jie teigė, kad buvo labai keista dėl to, kad namuose būdavo gydytojų, o vienas šaltinis teigė, kad jo aplankytame name kvepėjo taip tarsi ligoninėje. Jiems buvo pasakyta, kad sulaikytieji ar jų organai transplantacijos operacijoms būdavo išgabenami į užsienį.
K: Ką jūs darėte su šiomis istorijomis?
Iš pradžių jos atrodė beprasmiškos. Buvo sunku įsivaizduoti kažką, darantį tokius dalykus. Tačiau šaltiniai, su kuriais kalbėjome, suteikė mums daug specifinių detalių, kurios atitiko tai, ką mes radome vykdydami savo tyrimą. Mes grįžome prie pradinio klausimo: kodėl verta vargintis gabenant dešimtis, o gal ir šimtus žmonių per tarptautinę sieną ir tuomet juose mėnesių mėnesius laikyti laikinuose kalėjimuise? Visa tai atrodė beprasmiška tokiu atveju, jei nebūta jokio finansinio ar politinio pelno. Dar viena galimybė, kurią mes svarstėme, buvo ta, kad civiliai buvo laikomi tam, kad jie būtų iškeisti į tuo metu Slobodano Miloševičiaus režimo kalėjimuose kalėjusius Kosovo albanus. Tačiau vėlgi, tie apsikeitimai niekada neįvyko. Tad mes pradėjome tyrimą.
K: Ką jūs darėte su turima informacija?
Mes 2003 metais perdavėme savo informaciją UNMIK (Jungtinių Tautų misijos Kosove) atstovams. Mes nusprendėme, kad būtent jų darbas yra surasti dingusiuosius ir mes turėjome informacijos apie tai, kur kai kurie dingusieji galėtų būti. Nors mes ir neturėjome patikimos informacijos apie tai, kur galėtų būti palaidoti aukų kūnai, JT nusprendė nusiųsti savo komandą į vieną iš namų.
K: Ar jūs sugrįžote kartu su JT komanda į Burelyje esantį taip vadinamą įžymųjį „Geltoną namą“?
Taip. JT komanda aptiko netikėtų radinių – atliekų duobėse išmestų medicininių reikmenų ir kraujo pėdsakų ant kambarių grindų. Ten gyvenanti šeima visa tai mėgino paaiškinti, tačiau jų aiškinimai, bėgant laikui, kito. Aš manau, kad tuomet, kai JT komanda paliko namą, jie manė, kad šeima nepapasakojo visos istorijos. Tačiau jie nežinojo, kas buvo nutylėta.
K: Kas atisitiko po to?
UNMIK surinkti įrodymai buvo nusiųsti analizei į Hagoje įsikūrusį Tarptautinį teisingumo teismą. Istorija buvo intriguojanti, tačiau mes jutome neturį pakankamai informacijos, ypač apie kalėjimus. Mes laukėme, kol JT išanalizuos iš namo paimtus įrodymus ir, veikiausiai, užčiups naujas gijas. Tačiau to niekada neatsitiko.
K: Kitą kartą jūs apie tai išgirdote iš Carlos Del Pontes knygos?
Teisingai
K: Ką jūs manėte apie faktą, kad joks tyrimas nebuvo pradėtas jai būnant Tarptautinio teisingumo teismo vyriausiaja prokurore, tačiau vėliau ji apie tai prabilo savo knygoje?
Mano prielaida yra ta, kad ji tai padarė iš nusivylimo siekdama sukelti daugiau susidomėjimo šia byla. Aš nesu tuo tikras.
K: Kas atsisitiko su įvykio vietoje surinktais įrodymais?
Aš esu tikras, kad įrodymai buvo sunakinti tribunole. Apie tai kalbėjo ne tik Serbijos karo nusikaltimų prokuroras Vladimiras Vukčevičius, tačiau tai patvirtino ir buvęs UNMIK dingusių asmenų biuro vaddovas Jose Pablo Baraybaras.
C. Del Ponte dabar yra Šveicarijos ambasadorė ir Šveicarijos Užsienio reikalų ministerija uždraudė jai kalbėti su žiniasklaida. Tačiau knygos bendraautorius Chuckas Sudeticas papasakojo man apie sunaikintus Burelio įrodymus: „C. Del Ponte nežinojo, kad šie fiziniai artefaktai, tarp kurių būta ir sunaudotų medicininių buteliukų ir kitų medicininių medžiagų, buvo sunaikinti Tarptautiniame teisingumo teisme. Sprendimas dėl jų sunaikinimo buvo priimtas žemesniame lygmenyje ir su ja konsultuotasi nebuvo. Jei su ponia C. Del ponte būtų pasitarta, ji nebūtų pritarusi nei šių, nei kitų įrodymų sunaikinimui“.
Aš nežinau, ar UNMIK bei Tarptautinis teisingumo teismas šiuo klausimu vykdė tolimesnius tyrimus.
K: Tačiau jūs neseniai pradėjote naują tyrimą. Ką jūs atradote šiuo atveju?
Mūsų tyrimas suteikė tvirtų įrodymų, kad Kosove ir Albanijoje egzistavo kalėjimų tinklas, kuriame buvo žaieidnėjamos žmogaus teisės ir kartais vyko žudynės. Mūsų tyrimas parodė, kad kai kuriais atvejais aukomis tapdavo etniniai albanai.
K: Kiek šaltinių, tai patvirtinančių, jūs radote?
Aš pasakyčiau, kad iš viso apie 6.
K: Ir visi jie turi likti anoniminiais šaltiniais?
Tai. Mes ėmėme interviu ir vyro, dalyvavusio žudynėse, tačiau tam, kad jis atskleistų šią istoriją, jis turėjo likti anonimu. Ne visi mūsų šaltiniai buvo anoniminiai, mes ėmė interviu ir iš JT atstovų. Tačiau vyrai, kurie buvo Kosovo išlaisvinimo armijos nariais ir sutiko su mumis kalbėtis, labai nerimavo dėl savo ir savo šeimų saugumo.
K: Jei jau rizikinga įvardyti liudininkų vardus, tai kodėl jūs negalėjote savo istorijoje įvardyti nusikaltusiuosius? Jūs puikiai žinote, kas jie yra, nes kalbate apie jų užimamas pareigas.
Aš manau, kad dalis šių vardų išaiškės. Didžiulė dalis šių vardų iš tikro yra žinomi, tiesiog žmonės nenori apie juos kalbėti.
K: Jei žmonės nenori apie tai kalbėti, o jūs parašote istoriją, kad pradėtumėte pokalbį šiuo klausimu, tai kodėl jūs nepanaudojate savo turimų įrodymų prieš prasikaltusius?
Aš pasakyčiau, kad tai vis dar gali būti padaryta. Aš pasakyčiau, kad tai yra kitų darbas. Aš šiuo atveju nesu prokuroras. Turėtų būti pasakyta, kad JAV ir Didžiojoje Britanijoje kiekvienas turi būti itin atsargus prieš mesdamas kaltinimus konkrečiam asmeniui.
K: Ką jūs atsakytumėte kritikams, teigiantiems, kad tokiu atveju, jei jūs neįvardinate konkrečių prasikaltėlių, tai jūs metate šešėlį visai Kosovo išlaisvinimo armijai.
Tai nėra kaltinimai prieš aukščiausius Kosovo išlaisvinimo armijos karius. Mes pranešame apie situaciją, kurią mūsų šaltiniai matė tuose kalėjimuose. Aš manau, kad visai įmanoma, jog Kosovo išlaisvinimo armijos vadovybė apie visą tai nežinojo. Būtent tai jie ir teigia. Tačiau įdomiausia yra tai, kad visi mūsų apklausti šaltiniai mano, jog šie dalykai turi būti ištirti.
Q: What do you say to those critics in Kosovo who say that because you did not name anyone in particular within the KLA responsible for these crimes, you are casting a shadow over the entire KLA?
K: Kodėl jūs savo istoriją paskelbėte likus 10 dienų iki to laiko, kai Tarptautiniame teisingumo teisme bus pradėta nagrinėti bylą dėl Kosovo nepriklausomybės?
Atvirai kalbant, aš net nežinojau, kad byla vyksta. Mes norėjome paskelbti istoriją prabėgus 10 metų po karo. Tai buvo mūsų pirminis tikslas. Hagoje nagrinėjama byla mums jokios įtakos neturėjo.
