Daugelis šių vaikų nujautė, kad „kažkas su jų tėvais yra ne taip“. Tačiau kai kurie visiškai nenujautė ir nematė milžiniškos grėsmės, buvusios visą gyvenimą visiškai šalia jų.
Fredas and Rosemary Westai
Mae West, Fredo ir Rsoemary Westų, vienų žymiausių britų maniakų, dukra yra ne sykį pasisakiusi apie tai, kokį poveikį jų nusikaltimai padarė jos gyvenimui.
1967-1987 metais pora nužudė mažiausiai 12 jaunų moterų (kai kuriais duomenimis, jų galėjo būti ir 20), įskaitant buvusią Fredo žmoną Reną West ir du kitus jo vaikus. Žudikai kai kurias savo aukas užkasdavo tiesiog savo namų kieme.
Mae West teigimu, dėl jos vaikystėje patirtų traumų ir tėvų nusikaltimų, ji negali dirbti jokio darbo, susijusio su vaikais. „Jeigu kas nors nutiktų vaikui man jį prižiūrint – jeigu jie nukristų ir užsigautų – aš negalėčiau su savimi gyventi“, – aiškino ji.
Ji taip pat susidūrė ir su priešišku visuomenės požiūriu, net ir bandydama susikurti naują gyvenimą toli nuo tėvynės. „Jie nenorėjo manęs įsileisti į šalį dėl to, ką padarė mano tėvai“, – pasakojo Mae West apie savo bandymą įsikurti Australijoje. Pasak moters, jos vyrui taip pat buvo užkirstas kelias įsidarbinti policijoje. „Esu tikra, kad taip buvo dėl to, kad jis vedė mane“, – aiškino M. West.
Mae pripažįsta, kad vaikystėje prie jos seksualiai priekabiavo tėvas, o dėdė ją išprievartavo; jos teigimu, tėvas išprievartavo jos seserį. Vaikystėje ji kartu su seserimi, kaip ir daugelis mergaičių, mėgdavo persirenginėti namuose surastais drabužiais. Tik vėliau ji sužinojo, kad daugelis jų buvo tėvų nužudytų merginų drabužiai.
Ji taip pat nesupranta išskirtinio tarnybų dėmesio jos gyvenimu. „Anksčiau tos tarnybos „pražiūrėjo“ kai buvome prievartaujamos ir išnaudojamos, o dabar, kai jau aš suaugau, jie sako: Jūs esate iš smurtinės aplinkos, todėl mes jus stebėsime“, – piktinosi ji.
Mae teigimu, ji kalėjime lankė savo motiną, nes manė, kad viso blogio pagrindu buvo tėvas. Tačiau vėliau suprato, kad motina ja manipuliavo: „Kai ją lankydavau (kalėjime), ji apkabindavo mane ir laikydavo už rankos. Anksčiau ji to niekada nebuvo dariusi. Visus laiškus pasirašydavo „Myliu, kaip visada, Mamytė“, tačiau anksčiau nieko panašaus ji nėra sakiusi“.
Moters teigimu, jos motina taip niekada neatsakė į klausimus ir nebandė prisiimti atsakomybės dėl sužlugdytų savo vaikų gyvenimų.
Nepaisant nuolatinės psichologų taikomos terapijos, Mae pripažįsta, kad vis dar baiminasi atsidurti patalpos kampe. Jai taip pat sunku prisirišti prie žmonių emociškai. „Aš netekau jausmingumo kai mano dėdė mane išprievartavo. Taip elgiausi norėdama save apsaugoti. Aš praktiška. Aš labai gerai galiu padėti, jeigu vienai iš mano seserų reikia sutaisyti jos skalbimo mašina, bet jeigu ji paskambina verkdama, aš tiesiog neturiu ką pasakyti ir nežinau, ką daryti“, – aiškina ji.
Keithas Jespersonas
Keithas Jespersonas JAV vilkiko vairuotojas, žiniasklaidos pramintas „Žudiku laimingu veidu“, 1990-1995 metais išrievartavo ir nužudė mažiausiai 8 moteris. K. Jespersonas savo aukas žudė visoje šalyje, įvairiose valstijose.
K. Jespersono dukra, Melissa Moore, atskleidė, kad ją su tėvu siejo „keistas ryšys“: „Jis niekada nepriekabiavo ir nemušė nė vieno iš mūsų, buvo tik jausmas, kad kažkas tarp mūsų tvyro, kažkas giliau negu išorinis bendravimas. Aš sykį bandžiau mokyklos psichologei paaiškinti, tačiau man nepavyko. Turiu omeny, daug vaikų galvoja, kad jų tėvai yra keisti“.
M. Moore pasakojo, kad ją vertė nepatogiai jaustis jos tėvo elgesys su moterimis viešumoje. Jis nuolat laidė replikas, priekabiavo prie jų. Melissos teigimu, sykį tėvas prisipažino norintis jai papasakoti, ką jis daro, tačiau „negali“. „Mieloji, aš negaliu tau pasakyti. Jeigu pasakyčiau, tu praneštum policijai. Aš nesu tas, kuo tu mane laikai, Melissa“, - prisiminė maniako dukra.
Praėjus porai mėnesių po šio prisipažinimo, Melissa sužinojo, kad jos tėvas yra sulaikytas ir įtariamas dėl žmogžudystės. Vėliau ji prisiminė, kad jos tėvo elgesys kartais buvo labai įtartinas. Sykį ji ūkio paskirties pastate aptiko tėvo pakartus kačiukus, o tėvas juos kankino. Ji prisiminė, kad jam kėlė pasitenkinimą, kuomet mergaitė pradėjo šaukti, kad tėvas nukabintų kačiukus.
Ji taip pat prisiminė, kad sykį tėvas jai pasakojo, kaip jis galėtų ką nors nužudyti ir pasprukti nepastebėtas. Savo dukrai jis pasakojo, kaip reikia nepalikti pirštų atspaudų ir avėti kitus batus, kad nepaliktų pėdsakų. Vėliau Melissa suprato, kad jos tėvas pasakojo jai šiuos dalykus važiuojant netoli tos vietos, kur buvo nužudyta viena iš aukų. „Matyt jis norėjo atgaivinti prisiminimus ir išgyventi tas akimirkas dar sykį“, – pažymėjo ji.
Merginai dėl tėvo išpuolių kilo problemų mokykloje, kur ji tapo atstumtąja. Vėliau draugavo su vaikinu, kuris ją mušė ir engė.
Vėliau Melissai pavyko laimingai ištekėti ir net susilaukti vaikų. Ji nutraukė visus ryšius su tėvu kuomet jos senelis, po apsilankymo kalėjime, papasakojo, kad Keithas svarstė nužudyti ir Melissą ir kitus jos artimuosius.
Gary Ridgway’us
Reta išimtis, tačiau Matthew Rigway’us, „Žaliosios upės žudiko“ Gary Ridgway’aus sūnus, apie savo tėvą atsiliepė, kaip apie itin šeimynišką ir jautrų tėvą, kuris niekada nėra ir balso pakėlęs.
Gary Rigdway’us yra vienas žiauriausių žudikų JAV istorijoje. Oficialiai nuteistas dėl 49 žmonių nužudymo, pats prisipažino dėl 71 nužudymo.
Kartu su sūnumi jiedu dažnai keliaudavo gamtoje, tėvas vaikystėje mokė jį žaisti beisbolą. „Kai vaikščiojau į futbolo treniruotes ketvirtoje klasėje, jis nepraleisdavo nė vieno užsiėmimo“, – pasakojo Matthew.
Žudikas savo tamsius darbus pradėjo dar 1982-aisiais. Taikėsi į sekso industrijos darbuotojas, pažeidžiamus ir iš namų pabėgusius paauglius. Policija jau buvo netekusi vilties jį sučiupti, tačiau 2002-aisiais pagaliau pavyko pateikti kaltinimus. Vyrą suimti padėjo DNR tyrimai, kurie padėjo atskleisti jo ryšį su nužudymais.
Sūnus tik vėliau sužinojo, kad tėvas dažnai naudojo jo nuotrauką, kuomet norėdavo sukelti savo būsimoms aukoms pasitikėjimo jausmą.
Jamesas Carsonas ir Suzan Carson
Jamesas ir Suzan Carsonai 1981-1983 metais nužudė nuo 3 iki 12 žmonių. Išprotėję žudikai tvirtino, kad juos išprovokavo „raganos, homoseksualai ir abortai“.
Jennifer Carson, Jameso dukra iš pirmos santuokos, pasakojo, kad viskas pasikeitė, kuomet jos tėvas ir pamotė pradėjo vartoti LSD. „Suzan gyveno aktyvų, užmiesčio klubų liūtės gyvenimą, kol nepradėjo vartoti LSD ir susidėjo su mano tėvu“, – teigė ji. Pasak moters, jos tėvas „taip pat prieš susidėdamas su ja buvo normalus“: „Kai mano mama susipažino su mano tėvu, jis buvo doras žydų berniukas. Niekas negalėjo to numatyti – ypač, kad viskas bus taip keista. Paprastai jūsų žydas tėvas neatsiverčia į islamą, o tada į radikalų islamą, o tada į kažkokią keistą religiją, kurios nariai augina marihuaną ir žudo gėjus“.
Pasak Jennifer, būtent Suzan buvo vadovaujanti šioje poroje, o jos tėvas tiesiog sekė iš paskos. Pasak dukters, jie pradėjo nuolat ir dideliais kiekiais vartoti sintetinius narkotikus. Ji prisiminė, kad sykį paprašė savo pamotės pakasyti jai nugarą prieš miegą, „ir ji kasė mano nugarą pasakodama, kaip išvarys iš manęs demonus“. „Tu gali apgauti savo tėvą, bet aš žinau, kad tu esi velnias, ir aš iš tavęs tą demoną ištrauksiu“, – pamotės žodžiai sukėlė Jennifer siaubą.
Netrukus ji pasiskundė dėl keisto pamotės ir tėvo elgesio savo mamai ir ši nieko nelaukdama išsivežė ją kartu į kitą valstiją. 1983-iaisiais Carsonai buvo nuteisti dėl trijų žmogžudysčių ir abu gavo po 50 metų kalėjimo.
2105-aisiais Suzan turėjo teisę prašyti malonės, o Jennifer ir aukų artimieji jau buvo sunerimę ir teisme pasisakė prieš galimą jos paleidimą. Tačiau Suzan atsisakė pasirodyti teisme, o tai buvo būtina sąlyga, norint išeiti į laisvę. „Ji praleis savo likusį gyvenimą kalėjime. Taip ir turėtų būti“, – cituojama Jennifer.
Edwardas Edwardsas
April Balascio visuomet jautė, kad su jos tėvu, Edwardu Edwardsu kažkas ne taip. Šeima dažnai kraustėsi iš vienos vietos į kitą, dažnai tai nutikdavo ir vidury nakties. „Mums jis sakydavo, kad mes turime slapta bėgti, nes jis mus ir save saugo nuo kitų žmonių, kurie nori padaryti kažką blogo“, – aiškino ji.
Savo tėvą ji prisimena kaip labai dvilypį: „Jis galėdavo būti labai geras su mumis, vaikais. Jis buvo bendraujantis, draugiškas, tačiau galėdavo būti ir labai smurtaujantis. Kai jis būdavo smurtaujantis, tai būdavo tikras pragaras“.
1999-ųjų kovą ji pradėjo domėtis neištirtomis bylomis tose vietovėse, kuriose ji gyveno vaikystėje. Perskaičiusi kelis straipsnius apie žmogžudystes Viskonsino apylikėse, ji pradėjo visa drebėti iš siaubo. Ji suprato, kad jos tėvas netgi buvo nuvedęs savo vaikus į vietą, kur dieną prieš tai žiauriai nužudė jauną porą.
April pasidalijo savo žiniomis su policija, o po kelių mėnesių jos tėvas buvo suimtas. Jis prisipažino dėl keturių žmogžudysčių.
FTB agentai mano, kad jis gali būti susijęs su keliomis didžiulį rezonansą visuomenėje sukėlusiomis žmogžudystėmis, o taip pat 1996-aisias nužudė savo paties sūnų – siekdamas gauti draudimo išmoką.
2001-aisiais E. Edwardasas buvo nuteistas dviem kalėjimo iki gyvos galvos bausmėmis ir mirties bausme. Tačiau kalėjime jis praleido vos kelis mėnesius – mirė nuo diabeto komplikacijų. April teigimu, ji iki šiol jaučia kaltę. „Aš gyvenu su dviem kaltės jausmais. Dėl to, kad nepranešiau anksčiau ir neišgelbėjau žmonių gyvybių ir dėl to, kad stojau prieš savo tėvą. Abu kaltės jausmai yra vienodai stiprūs“, – aiškino ji.
Dennis Rader
Stephenas Kingas, remdamasis šia istorija parašė apsakymą, o 2014-aisias pasirodė ir filmas („A Good Marriage“, angl. „Gera santuoka“). Autorių įkvėpė Denniso Raderio ir jo šeimos istorija. Žudikas savo aukas medžiojo 31-erius metus. Buvo sulaikytas 2005-aisiais ir sulaukė 10-ies kalėjimo iki gyvenimo galo bausmių.
Jo dukra, Kerri Rawson, nebuvo patenkinta tokia įvykių eiga. Jos manymu, S. Kingas suteikė jos tėvui nereikalingą žinomumą, o knygą ir filmą vadino bandymu pasipelnyti iš jos tėvo nužudytų 10 aukų ir jų šeimų.
Kerri prisimena vienos iš savo tėvo aukų nužudymo aplinkybes ir tai, kaip tėvas į tai reagavo. „Buvo audringa naktis, aš nenorėjau viena miegoti. Mama leido man miegoti pas ją lovoje – taip aš sužinojau, kad jo nebuvo“, – prisimena ji.
Sužinojusi, ką jis yra padaręs, Kerri palūžo psichologiškai: „Aš niekada nejaučiau jam neapykantos. Aš buvau itin pažeista, galų gale aš jį myliu. Jis buvo mano tėvas. Taigi aš buvo labai pažeista ir supykusi“.
Sėdėdamas kalėjime D. Raderis įsižeidė dėl to, kad niekas iš šeimos narių neatėjo jo aplankyti. K. Rawson nesuprato tokių jo teiginių. Vyras 30 metų nuo šeimos slėpė savo nusikaltimus, o per pirmus tris mėnesius kalėjime, kol jie dar net nesuprato, kas nutiko, įsižeidė dėl jų tariamo abejingumo.
Vėliau K. Rawson jam atleido ir parašė laišką, kuriame papasakojo, kaip jai sekasi, apie savo vaikus, apie tai, kaip ji yra dėkinga jam už tai, kad jis ją užaugino.
