Rusijoje egzistuoja keturios politinių kalinių kategorijos – tariami šnipai, verslininkai, pilietinių bei politinių teisių aktyvistai ir musulmonai. Apie tai rašo „Eurasia Daily Monitor“ apžvalgininkas Jonas Bernsteinas.
„Individualios laisvės bei socialinio teisingumo troškimas yra tie troškimai, kurie nubrėžia tolimesnes gaires Rusijos politinei sistemai“ – per paskutinę savo kalbą Valstybės taryboje teigė Vladimiras Putinas. Savo kalboje jis pristatė Rusijos ateities iki 2020 metų viziją. „Demokratinė valstybė turi tapti efektyviu instrumentu pilietinės visuomenės saviorganizacijai. Šis darbas, kurio įgyvendinime svarbų vaidmenį vaidins švietimo institucijos bei pilietinės dvasios kultūros skatinimas, bus įgyvendintas per keletą ateinančių metų. Kylančios nevyriausybinės organizacijos, žmogaus teisių ombudsmenas ir viešos tarybos prisidės prie šio siekio įgyvendinimo bei prie daugiapartinės sistemos išvystymo Rusijoje“ – kalbėjo Kremliaus šeimininkas.
Tačiau šie jo žodžiai tampa beprasmiais žvelgiant į kasdienius faktus. Kaip teigia žmogaus teisių aktyvistas Levas Ponomariovas, Rusijoje atgyja pati skaudžiausia caro bei sovietinių laikų praktika – politinių kitaminčių persekiojimas juos įkalinant.
„Jei Sovietų Sąjungos laikais nuolat būdavo dešimtys politinių kalinių, o per Gorbačiovo bei Jelcino valdymo laikus politinių kalinių beveik iš viso nebuvo, bent jau pačioje pradžioje, tai dabar egzistuoja ne tik pavieniai politiniai kaliniai, bet ir ištisos jų kategorijos“ – teigė aktyvistas.
Pirmoji kategorija sudaryta iš taip vadinamų „šnipinėjimo proceso aukų“. Šie žmonės tampa ne politinio elito, t.y. ne Kremliaus, o Federalinės Saugumo Tarnybos Agentūros aukomis. Kaip teigia L. Ponomariovas, agentūra yra didelė ir darbuotojams reikia siekti karjeros, todėl, jei tikrų šnipų yra per maža, tai juos tiesiog galima išgalvoti. Bene žinomiausias šios kategorijos kalinys yra Igoris Sutiaginas – nusiginklavimo ekspertas, kuris dabar atlieka 15 metų įkalinimo bausmę už slaptos su Rusijos branduoliniu ginklu susijusios informacijos perdavimą vienai Londono firmai. Kitas kalinys, fizikas Valentinas Manilovas, kali už tariamą šnipinėjimą Kinijos naudai. „Tai – nekalti žmonės“ – teigia L. Ponomariovas bei priduria, kad šiuo metu apie 15 mokslininkų leidžia dienas kalėjime arba buvo apkaltinti šnipinėjimu, tačiau realios įkalinimo bausmės išvengė.
Antra politinių kalinių kategorija yra verslininkai. „Yukos“ byla yra bene geriausias pavyzdys. L. Ponomariovas pastebi, kad be Michailo Chodorkovskio bei Platono Lebedevo į cypę patupdyti dar kone 50 su naftos koncernų susijusių žmonių, kurių dauguma gavo absurdiškai ilgas bausmes. Be to, vienam iš „Yukos“ vadovų Vasilijui Aleksenianui, sergančiam AIDS bei limfoma, ilgą laiką nebuvo suteikiama reikiama medicininė priežiūra, o jis pats merdėjantis laikomas liūdnai pagarsėjusiame „Matroskaja Tišina“ kalėjime Maskvoje. Kita „Yuokos“ darbuotoja Svetlana Bachmina, koncerno teisinio padalinio direktoriaus pavaduotoja, už mokesčių vengimą bei lėšų grobstymą buvo nuteista 7 metus kalėti priverstinio darbo stovykloje. Teismas net nesiteikė atsižvelgti, kad ji augina du mažamečius vaikus.
Be to, tiek M. Chodorkovskiui, tiek P. Lebedevui, kurie nuteisti 8 metams kalėti, jau pateikti nauji kaltinimai išplovus daugiau nei 20 mlrd. dolerių. Už tai jiems gali būti pridėta dar po 10 ar daugiau metų kalėjimo. L. Ponomariovas teigia, kad nauji kaltinimai neturi jokios prasmės.
Trečioji politinių kalinių grupė sudaryta iš pilietinių bei politinių teisių aktyvistų. Vienas iš garsiausių šios kategorijos kalinių yra Michailas Trepaškinas – teisininkas ir buvęs FST pareigūnas, kuris 2003 metais areštuotas už neteisėtą disponavimą šaunamaisiais ginklais. Jis suimtas likus vos kelioms dienoms iki to, kai teisme turėjo duoti parodymus apie tai, jog FST prikišo nagus prie 1999 metų sprogdinimų Maskvos daugiaaukščiuose gyvenamuose namuose. M. Trepaškinas iš kalėjimo paleistas tik 2007 metų lapkritį, kai iškalėjo visu 4 jam paskirtus metus.
Tačiau L. Ponomoriovo teigimu, aktyvistų persekiojimai nesiliauja, o nuo to ypač kenčia opozicinio judėjimo „Kita Rusija“ nariai bei uždraustos rašytojo bei disidento Eduardo Limonovo „Nacionalbolševikų partijos“ nariai. „Dešimtys žmonių susilaukė realių laisvės atėmimo bausmių ir šiuo metu savo dienas leidžia kalėjime“ – teigia L. Ponomoriovas.
Jis taipogi pastebėjo, kad FST agentai išvystė taktiką, kaip užkirsti kelią opozicijos atstovų dalyvavimui masiniuose susibūrimuose bei demonstracijose. FST agentai skambina disidentams, jiems grasina, užlaiko juos oro uostuose ir t.t. „Tai reiškia, kad tūkstančiai FST agentų yra įsivlę į politinių kitaminčių persekiojimą šalyje“ – teigė žmogaus teisių aktyvistas.
Jo pastebėjimais, vis daugiau opozicijos politikų yra ne įkalinami, o uždaromi į psichiatrijos ligonines. Priverstinis gydymas psichiatrinėje ligoninėje yra tiek politinis, tiek ekonominis ginklas. Viena vertus persekiojami politiniai disidentai, kita vertus netgi giminės, siekdamos užvaldyti savo artimųjų turtą, kartais kreipiasi „pagalbos“ į psichiatrus.
Galiausiai ketvirtoji politinių kalinių grupė yra musulmonai. Jie persekiojami ne tik Šiaurės Kaukaze, bet ir visoje Rusijoje. Lengviausias būdas tai padaryti – apkaltinti, kad valdžiai neįtinkanti musulmonų organizacija yra teroristinė.
L. Ponomariovo teigimu, į Rusiją grįžta sovietmečiu dvelkiantys laikai, kai reikia reikalauti jau ne tik teisingo teismo, bet ir iš naujo kelti šūkį: „Išlaisvinkite politinius kalinius“.
