Praėjusį savaitgalį pasaulį apskriejo daugelį pribloškęs vaizdas iš Minsko – jau besiskirstant šimtatūkstantinei protesto akcijos miniai, sraigtasparniu į savo rezidenciją Nepriklausomybės rūmuose atskrenda Kalašnikovu ginkluotas A. Lukašenka.
Jo paties spaudos tarnybos išplatintame vaizdo įraše matyti, kaip jis, apsuptas savo apsaugos, užsivilkęs neperšaunamą liemenę, karštligiškai blaškosi rankoje laikydamas automatą.
Be paties prezidento vaizdo įrašuose, kurie netrukus išplito viso pasaulio žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose, buvo pastebėtas ir 15-metis Nikolajus.
„Kolia“, su kuriuo neramumų metu nesiskiria Minsko valdovas, arba „Mažasis princas“, – kaip jį kartais vadina, – ir kuriam jo tėvas seniai buvo numatęs būsimo šalies vadovo likimą. Baltarusiai yra tuo visiškai įsitikinę, nors pats A. Lukašenka keliuose interviu ir neigė šiuos gandus.
„Daugelis ekspertų mano, kad jis sieks išlaikyti valdžią savo šeimos rankose. Jis norėtų sukurti tam tikrą Lukašenkų prezidentinę dinastiją ir norėtų, kad tai vyktų taikiai“, – „Le Figaro“ cituojamas baltarusių politologas Dmitrijus Bolkunecas.
Lukašenka stojo su ginklu rankose prieš savo paties tautą
Dabar šią svajonę žlugdo šimtai tūkstančių demonstrantų visoje šalyje, kurie smerkia falsifikuotus rugpjūčio 9-osios rinkimus, reikalauja to, kuris juos valdo 26 metus ir yra atsakingas už nuolatines represijas prieš savo šalies piliečius.
Kolia yra nuolatinis A. Lukašenkos palydovas užsienio kelionėse, dalyvavo jis ir šių metų birželio 24-ąją vykusiame 75-ųjų Didžiojo Tėvynės karo minėjime Raudonojoje aikštėje, Maskvoje. Blondinas išaugo į patrauklų ir gerai sudėtą paauglį, kuris savo šalyje sulaukia daug merginų dėmesio socialiniuose tinkluose ir palyginimų su princu Williamu.
Tačiau šįkart viskas buvo kitaip. Tėvas ir sūnus, kartu ir ginkluoti, tuo metu, kai šalis atsidūrė ant sprogimo ribos, tai yra A. Lukašenkos žinutė, kurią galima suprasti tik vienu būdu: aš nesitrauksiu ir nebėgsiu, kaip ukrainietis Viktoras Janukovyčius 2014-ųjų vasarą, o jeigu reikės – šaudysiu į protesto akcijos dalyvius.
Nors Baltarusija vis dar nėra pasirengusi sukti į kitą pusę, A. Lukašenka rodo savo užsispyrimą, išlaikydamas nepalenkiamo prezidento, dramatiškai atitrūkusio nuo savo tautos, įvaizdį. Šį žmogų ir jo režimą politologas Valerijus Karbalevičius biografijoje, kuri yra uždrausta pačioje Baltarusijoje, „Baltarusijos startuolis“ – apibūdina taip: žiaurumas, cinizmas, didybės manija, suktumas, įstatymų nepaisymas, vulgarumas, populizmas.
A. Lukašenka jau daug dešimtmečių negyvena kartu su savo žmona Galina, tačiau sutuoktiniai taip ir neišsiskyrė. Nikolajaus, gimusio 2004-aisiais, mamos vardas niekur oficialiai nėra minimas, tačiau tai yra vieša paslaptis.
„Ji dirba gydytoja“, – išsisukinėjo nuo atsakymų A. Lukašenka, kuomet jį prispaudė žurnalistai. Nikolajaus mama, faktiškai neabejojama, yra buvusi asmeninė A. Lukašenkos gydytoja Irina Abelskaja.
Vyresnieji jo sūnūs Viktoras ir Dmitrijus taip pat, bent jau iš dalies, žengė tėvo pėdomis: tarptautinių santykių fakultetas, tarnyba pasienio padaliniuose, „slaptame kovos su kontrabanda ir nelegalia migracija padalinyje“, – kaip teigiama oficialiuose pranešimuose.
2005-aisiais, kuomet Dmitrijus tapo sporto klubo pirmininku ir Baltarusijos nacionalinio olimpinio komiteto nariu, Viktoras tapo savo tėvo patarėju nacionalinio saugumo klausimais ir šį postą užėmė 15 metų. Tačiau savo favoritu A. Lukašenka ilgainiui pasirinko jaunėlį Nikolajų.
Sunaikino opoziciją, tačiau sūnui valdžią perduoti bus sudėtinga
Skirtingais būdais, nuo tiesioginių represijų ir pagrindinių politinių oponentų „pradanginimo“ iki korupcijos ir saugumo spec. agentų infiltravimo, baltarusių opozicija iš pradžių buvo suskaldyta, o vėliau ir faktiškai išnaikinta iš politinės erdvės, tikina Prancūzijos tarptautinių santykių instituto politologas Andrejus Porotnikovas savo 2020-ųjų rugpjūčio ataskaitoje.
Keli opozicionieriai, įskaitant ir oficialius, tuomet aukštas pareigas užėmusius valstybės valdyme asmenis, nenustatyti asmenys pagrobė, jie buvo nužudyti arba dingo be žinios. Pavyzdžiui, 1999 m. dingo buvęs vidaus reikalų ministras Jurijus Zacharčenka, kuris metais anksčiau perėjo į opoziciją. Taip pat tais metais dingo Vyriausiosios rinkimų komisijos vadovas Viktoras Gončaras, kuris tariamai galėjo turėti A. Lukašenkos bandymų falsifikuoti rinkimų rezultatus įrodymų.
„Rinkimai Baltarusijoje po to tapo ne daugiau nei dekoratyviniu elementu, o vieninteliu visuomenę atstovaujančių institucijų, įskaitant ir parlamentą, tapo A. Lukašenkos valdžios legitimizacija“, – tikina A. Porotnikovas.
Rinkimų iššūkį, kurį jam metė Svetlana Cichanouskaja, kandidate tapusi tik įkalinus jos vyrą – taip pat kandidatą, šeštąjį kartą prezidentu sumanęs tapti A. Lukašenka priėmė kaip įžeidimą.
„Nelaiminga mergaitė“, – juokavo mačistinių pažiūrų kandidatas į prezidentus, kuris keliais mėnesiais anksčiau rekomendavo nuo Covid-19 gydytis „išlenkiant taurelę“ ar „dirbant traktoriumi laukuose“.
A. Lukašenka savo pasaulėžiūroje Baltarusiją mato kaip asmeninę nuosavybę ir yra tikras, kad jo moralinė prievolė – perduoti ją savo sūnui Koliai, neseniai pareiškė Londono universiteto koledžo politologas Vladimiras Pastuchovas. Mylimo sūnaus Nikolajaus fotografijos yra iš visų oficialių susitikimų. Aišku, su Putinu, tačiau anksčiau ir su Hugo Chavezu, Baracku Obama, popiežiumi Benediktu XVI.
„Jo charakteris – titnagas, kaip ir jo tėvo. Jis yra ypatingas vaikas. Tačiau jis niekuomet nebus prezidentu. Jis, tikėtina, niekada netaps prezidentu. Sūnus su manimi daug kur keliavo. Jis pamatė visą tą politinį purvą. Ir jis jokiais būdais nenori į politiką“, – dar visai neseniai interviu pasakojo A. Lukašenka. Tačiau jis taip pat dar 2008-aisiais pareiškė: „Aš jau sakiau: jaunėlis bus prezidentu“.
Tačiau dabar, kai daugelio Baltarusijos miestų gatvėse būriuojasi tūkstančiai nepatenkintų tirono valdymu piliečių, rankose laikančių plakatus su jo pravarde „tarakonas“, sūnaus galimybės tapti prezidentu artimoje ar tolimoje ateityje atrodo labai abejotinai. A. Lukašenkos, rankose laikančio automatą, pavardė dabar liaudyje naudojama tik gąsdinimams.
Daugiau žiūrėkite TV3 Žinių reportaže:
