Susitarimu pasiekta pozicija labiausiai turėtų būti patenkintas Vakarų pasaulis. Tokio pobūdžio susitarimai yra civilizuotas būdas spręsti konfliktus ir kitas sudėtingas situacijas, bet tik su viena sąlyga – jei susitarimo dalyviai laikosi savo įsipareigojimų. Tačiau kaip tik šis aspektas ir gali paversti Ženevos dokumentą niekiniu ar net žalingu.
Bet kuriuo atveju geriausia aptarti viską iš eilės.
Ženevos susitarimo tekstas yra paviešintas. Iš esmės tai nedidelės apimties deklaratyvaus pobūdžio dokumentas, aprašantis esmines numanomo normalizacijos kelio gaires.
Ženevos susitikimo dalyvės, t. y. JAV, Europos Sąjunga, Ukraina ir Rusija, susitarė, kad turi būti žengti žingsniai, kurie nutrauktų konflikto eskalavimą ir leistų užtikrinti visų Ukrainos piliečių saugumą. Visi konflikto dalyviai turėtų susilaikyti nuo smurto ir provokacijų, užkirsti kelią rasizmui, ekstremizmui, religinei neapykantai, įskaitant ir antisemitizmą. Taip pat turi būti nuginkluotos visos neteisėtos ginkluotos grupuotės, o jų kovotojai turi palikti užimtus pastatus.
Visiems kovotojams, kurie savo noru sudės ginklus, pažadėta amnestija – išskyrus tuos, kurie įvykdė sunkius nusikaltimus.
Susitarime taip pat akcentuota plataus masto nacionalinio dialogo būtinybė Ukrainoje. Šis dialogas turėtų atspindėti visų Ukrainos regionų interesus ir lemti bendrą sutarimą dėl politinės sistemos pokyčių.
Susitarimo ir jame numatytų priemonių vykdymą pavesta prižiūrėti specialiai Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) misijai.
Tačiau vargu ar kas nors galėtų rimtai tikėtis, jog tokio pobūdžio susitarimas gali išspręsti sudėtingą situaciją Ukrainoje. Pirmiausia tenka konstatuoti, kad susitarime yra pernelyg daug spragų. Didžiausia jų – tai, kad niekaip neįvardijamas ir neapibrėžiamas Rusijos vaidmuo Ukrainos įvykiuose. Taip pat nėra nė žodžio apie Krymą, čia galima įžiūrėti akivaizdų bandymą įteisinti Maskvos įvykdytą Krymo aneksiją.
Daug kritikos šiam susitarimui savo tinklaraštyje pažėrė buvęs Vladimiro Putino patarėjas, o dabar jo aršus oponentas Andrejus Ilarionovas. Jo teigimu, pasirašydama šį susitarimą Ukraina iš esmės sutiko, kad į jos vidinius reikalus būtų kišamasi iš šalies. A. Ilarionovo manymu, susitarimas byloja, jog Kijevas susitaiko su „išorinio valdymo“, kurį jam primeta Vakarų pasaulio valstybės ir Rusija, situacija. Buvęs V. Putino patarėjas taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog dokumente nekalbama apie Rusijos agresiją ir nėra reikalavimo išvesti iš Ukrainos teritorijos Rusijos karines pajėgas, nors iš tikrųjų tai turėtų būti esminis ir principinis susitarimo punktas. A. Ilarionovas kritikuoja ir sprendimą amnestuoti vadinamuosius separatistus.
Šį susitarimą A. Ilarionovas pavadino „Miunchenu-2014“, vesdamas paraleles su 1938 metų įvykiais, kai Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės lyderiai bandė numalšinti nacistinės Vokietijos apetitą, paaukodami jai Čekoslovakiją (vadinamasis Miuncheno suokalbis).
Kiti susitarimo kritikai pažymi, kad jis iš tikrųjų neturės daug reikšmės, vadinasi, jo vertė ne didesnė nei to popieriaus, ant kurio jis parašytas, lapas. Pavyzdžiui, savo skeptišką požiūrį į Ženevoje pasiektus susitarimus išsakė ukrainietiškos „Informacinio pasipriešinimo“ grupės vadovas Dmitrijus Tymčiukas (jo puslapis „Facebook“ tinkle). Pasak jo, pagrindinė problema, susijusi su susitarimo vykdymu, yra ta, kiek iš tikrųjų galima tikėti ir pasitikėti susitarimo dalyve Rusija. D. Tymčiukas pažymi, jog Maskva taip ir nepripažino, kad tai ji sankcionavo pastarojo meto įvykius Ukrainoje (nors tai yra vieša paslaptis), o tai reiškia, kad visi jos pareiškimai yra tuščias reikalas.
Kiek optimistiškiau susitarimą Ženevoje vertina žurnalistas Vitalijus Portnikovas. Jis irgi pažymi, kad Rusija tokiu susitarimo formatu neverta pasitikėjimo, tačiau vertina pasiektą susitarimą kaip tam tikrą ženklą, jog įvykiai gali pakrypti ne vien karinio, bet ir politinio proceso kryptimi.
Čia verta grįžti prie klausimo: kam, kuriam tikslui visi susitarimo dalyviai pasirašė šį gana kritiškai vertinamą dokumentą? Kaip minėta, kiekvienas čia turėjo savų tikslų.
Pagrindinė JAV ir Europos Sąjungos intencija buvo pabandyti grąžinti situaciją Ukrainoje į apibrėžtą tarptautinės teisės lauką. Kitaip sakant, buvo siekta aktyvuoti esminius taikos palaikymo mechanizmus ir pasinaudoti tam ESBO. Kita vertus, sėkmingai buvo pamirštas apgailėtinas panašaus pobūdžio Sarcozy susitarimo, kuris turėjo išspręsti Rusijos ir Gruzijos konfliktą, likimas. Pasirašiusi tą dokumentą Maskva jo nevykdė, tačiau tai nelėmė nei griežtesnės Vakarų reakcijos, nei kokių nors sankcijų Rusijai. Galima prognozuoti, kad Kremliaus požiūris į Ženevos susitarimus bus lygiai toks pat kaip ir į Sarcozy planą.
Ukraina irgi neturėjo didelio pasirinkimo. Pasirašydamas Ženevos susitarimą Kijevas pademonstravo gerą valią. Pirmiausia tai yra bandymas įtikti Vakarams, parodyti, kad Vakarų pasaulio valstybės neapsiriko, pripažindamos naujosios Ukrainos valdžios teisėtumą. Kijevui tai taip pat galimybė laimėti laiko sudėtingoje situacijoje, kai reikšminga gali būti kiekviena diena.
Pasirašiusi Ženevos susitarimą beveik nieko neprarado ir Rusija, ypač atsižvelgiant į tai, kad jo tekste nėra nė vieno konkretaus žodžio apie jos vykdomą agresiją. Be to, aišku, jog Maskva neplanuoja vykdyti susitarimo, juolab kad jai šiame dokumente kaip ir nepateikti konkretūs reikalavimai. Susitarime abstrakčiai minimos konflikto „šalys“, tačiau Rusija oficialiai nepripažįsta savęs konflikto dalyve ir atkakliai neigia, kad jos kariai dalyvauja įvykiuose, nukreiptuose prieš teritorinį Ukrainos vientisumą.
Kita vertus, tikėtina, Rusija pasirašė Ženevos susitarimą tam, kad išvengtų naujų ekonominių sankcijų ir vėl nuslopintų Vakarų, kurie vis dar naiviai tiki, jog su Maskva galima susikalbėti, budrumą. Taip pat labai tikėtina, kad Rusija vėliau interpretuos Ženevos susitarimus taip, kaip jai bus naudinga ir patogu (vėlgi, lygiai taip pat kaip ir Sarcozy plano atveju).
Čia pat verta pridurti, kad pasirašiusi Ženevos susitarimą Rusija netiesiogiai vis dėlto pripažino dabartinės Ukrainos valdžios teisėtumą – galiausiai juk šios valdžios atstovai pasirašė susitarimą Ukrainos vardu (prieš tai Maskva atkakliai tvirtino, kad naujoji valdžia Kijeve stokoja teisėtumo). Ko gero, tai šiuo atveju yra vienintelė Rusijos padaryta nuolaida ir vienintelis akivaizdus Ukrainos laimėjimas aptariamo dokumento kontekste.
Tačiau didžiausia Ženevos susitarimo kritika galėtų būti dėl jo pasekmių, o tiksliau – jų nebuvimo. Šiandien mes akivaizdžiai matome, kad situacija Ukrainoje negerėja. Krymas yra ir toliau integruojamas į nacionalinį Rusijos lauką, neišspręstas separatizmo klausimas rytiniuose Ukrainos regionuose, o V. Putinas, savo pasisakymuose minėdamas rytinę Ukrainos dalį, vartoja naują sąvoką – Novorossija (Naujoji Rusija), nedviprasmiškai atskleisdamas geopolitinę Ukrainos suskaldymo strategiją.
Tai, kad Ženevos susitarimas iš esmės nėra vykdomas, patvirtina ir ESBO misija, ir oficialios Ukrainos struktūros. Rusija irgi nesnaudžia ir kaltina susitarimo nevykdymu Ukrainą. Visa tai dar kartą patvirtina, kad aptariamas dokumentas tapo tik dar viena šios geopolitinės tragedijos dekoracija. Tačiau dekoracijos retai kada lemia spektaklio eigą (Ženevos susitarimas nepanašus į šautuvą, kuris, pakabintas scenoje pirmame akte, galiausiai iššauna paskutiniame pjesės veiksme), jos yra tik aplinka, kurioje veikia aktoriai. Kitaip sakant, Ženevos susitarimas yra ne daugiau nei butaforija.
