Karinę padėtį Lenkijoje devintajame dešimtmetyje paskelbęs generolas Wojciechas Jaruzelskis antradienį davė išskirtinį interviu, kuriame pasidalijo savo nuomone apie opozicinį „Solidarumo“ judėjimą ir 1989 metais nuo vasario 6 iki balandžio 14 dienos vykusias apskritojo stalo derybas, po kurių komunistiniam režimui Lenkijoje atėjo galas.
Generolas, kuris dabar yra teisiamas dėl karinės padėties Lenkijoje įvedimo 1981 metais, televizijai TVN 24 pareiškė, kad „Solidarumo“ judėjimas Lenkijoje iškilo tik tuomet, kai tam atėjo laikas. „Viskas turi subręsti“, - teigė buvęs Lenkijos diktatorius, kuris taip išaiškino, kodėl prireikė tiek daug laiko, kad po karinio įstatymo įvedimo būtų iš naujo legalizuotas ir į valdymo procesą įtrauktas „Solidarumas“.
„Buvo 1980 metai, kai aš pirmą kartą pradėjau kalbėti apie susitarimą“, - teigė W. Jaruzelskis, kuris omenyje veikiausiai turėjo 1981 metais vykusį „trijų susitikimą“, kuriame, be paties generolo, dalyvavo ir Lenkijos primas Jozefas Glempas bei „Solidarumo“ lyderis Lechas Walęsa. W. Jaruzelskis pareiškė, kad šis susitikimas jokių aiškių rezultatų nedavė, o paskui pažanga buvo itin lėta ir jai trukdė įvairios kliūtys.
Nors iš pradžių W. Jaruzelskio vadovaujama komunistinė vyriausybė bandė susidoroti su „Solidarumu“, tačiau vėliau abi pusės sėdo prie derybų stalo. Dėl minėtų apskritojo stalo derybų 1989 metais vyko pusiau laisvi rinkimai. Pusiau laisvi jie buvo todėl, kad dalis vietų parlamente iš anksto buvo rezervuota komunistams, o dėl kitų buvo kovojama demokratišku keliu.
1989 metais pagaliau buvo legalizuotas ir pats „Solidarumo“ judėjimas, o tai, anot W. Jaruzelskio, buvo itin sunkus sprendimas, nes komunistai nenorėjo dalytis valdžia. Tačiau generolas pridūrė, kad kito žingsnio kaip tik „Solidarumo“ legalizavimas komunistai negalėjo žengti, nes šaliai reikėjo drastiškų ekonominių permainų bei opozicijos paramos joms.
Generolas W. Jaruzelskis vadovauti komunistinei Lenkijos vyriausybei pasirinktas 1981 metų vasarį. Po kelių mėnesių, gruodžio 13 dieną, jis šalyje įvedė karinę padėtį. Iki šiol diskutuojama, ar šis sprendimas išgelbėjo Lenkiją nuo sovietų invazijos, ar tik keleriems metams atidėjo režimo demokratizaciją ir žlugimą.
