Kaspijos regionas vėl atsidūrė dėmesio centre. „Didysis žaidimas“ – kova dėl įtakos Vidurinėje Azijoje tęsiasi. Panaši kova vyko ir seniau – tarp Britanijos imperijos ir carinės Rusijos. Dabar joje dalyvaujančių valstybių skaičius išaugo. Pasikeitė ir pats kovos pobūdis: anksčiau kovota dėl teritorijų, o dabar pagrindiniu kovos objektu tapo nafta ir dujos bei jų transportavimo keliai. Ne teritorijos dydis (jei per jas neina dujotiekiai ar naftotiekiai arba gelmėse neslūgso nafta ir dujos) suteikia valstybėms galios ir jėgos, o galimybė išgauti ir transportuoti energijos išteklius – „civilizacijos kraują“.
Ypatingo geopolitinio žaidimo Vidurinėje Azijoje dalyvių dėmesio sulaukia skurdus smėlynų kraštas Turkmėnistanas, kurio dykynių gelmėse slypi milžiniški gamtinių dujų ištekliai.
Po autokratinio prezidento S. Nijazovo mirties daugelis tikėjosi, kad naujasis Tadžikistano vadovas Gurbanguly Berdymuchamedovas pasirinks labiau vakarietišką užsienio politikos strategiją. Tačiau Rytai laikosi tradicinės diplomatijos: draugiškos Turkmėnistano politikų šypsenos ir geranoriškumo gestai slepia nenorą aiškiai pasirinkti vieną ar kitą pusę. Palenkti Turkmėnistano valdžią nori ne tik Europos Sąjunga, siekianti energijos šaltinių, kurių nekontroliuotų Rusija ir „Gazprom“. Turkmėnų žemės turtai ne mažiau masina ir Rytų milžinę – Kiniją, kuri, skirtingai nei demokratijos vertybes išpažįstantys Vakarai, moka kalbėti su autokratiniais valdovais. Taip pat ir Rusija, kuri nori sustiprinti ar bent išsaugoti turimą įtaką, neerzina diktatoriško režimo pamokslavimais apie žmogaus teises ir demokratines vertybes.
Turkmėnistanas – Europos šansas
Vis labiau plėtojami energetinio saugumo projektai, tokie kaip „Nabucco“ dujotiekis, susiduria su dujų trūkumo problema. Dujotiekis turėtų tiekti Europai apie 31 mlrd. kubinių metrų dujų per metus. Tačiau šis kiekis negali būti užpildytas vien Azerbaidžano turimais resursais. Kitas potencialus dujų tiekėjas – Iranas – ES nepriimtinas dėl vykdomos branduolinės programos ir jam taikomų ekonominių sankcijų, nors Irano vadovai neseniai pareiškė, kad sutinka tiekti Europai dujas ir dalyvauti „Nabucco“ projekte. Susidūrus su gamtinių dujų trūkumu suplanuotiems dujotiekiams, visų akys nukrypo į Ašchabadą, kurio resursai vertinami keliais trilijonais kubinių metrų, nors nešališkas turimų atsargų auditas niekada nebuvo atliktas. Turkmėnistano vadovai ir toliau vengia tarptautinių ekspertų tyrimo. Nuolat žongliruodamas vis didesniais gamtinių dujų atsargų skaičiais Turkmėnbaši įpėdinis siekia sutelkti savo rankose kuo daugiau derybinių kozirių.
Galimybes sustiprinti Europos įtaką didina turimas kapitalas, o tai masina godžius Rytų valdovus. Turkmėnistano dujų sektoriui, kurio plėtra yra G. Berdymuchamedovo vyriausybės prioritetas, reikia milijardinių investicijų. Europos investuotojai mielai laukiami, tačiau nepasitikėjimą Vakarų įtakos didėjimu skatina Ašchabado režimo baimė, kad tai sukels politinį ir socialinį nestabilumą. Juos erzina ir nuolatinis Briuselio bambėjimas dėl žmogaus teisių ir demokratijos pažeidimų. Turkmėnistanas planuoja iki 2030 m. pasiekti 210–240 mlrd. kubinių metrų metinį gavybos lygį, todėl didelė dalis šio prieaugio turės būti nukreipta į Europą ir Kiniją, tačiau dar nėra aišku, per kokias teritorijas.
Rusija ar Europa?
Kovoje dėl Vidurinės Azijos išteklių Rusija naudojasi savo tradiciniais ryšiais su vietine nomenklatūra. Turkmėnistanas nėra išimtis. Dar „didžiojo vado“ S. Nijazovo laikais, nepaisant jo arogantiškos laikysenos, buvo sudaryti Rusijai labai naudingi susitarimai. „Gazprom“ įteisintas kaip tarpininkas, Turkmėnistano dujos Europos vartotojams tiekiamos Rusijos vamzdynais (kol kas tam nėra jokios alternatyvos), tačiau „Gazprom“ už dujas moka po 100 JAV dolerių už 1000 kubinių metrų – kur kas mažiau, nei galėtų mokėti Europos vartotojai, jei būtų alternatyvus ir tiesioginis tiekimas. Pagal 2006 m. susitarimą Rusija iki 2009 m. nupirks iš Turkmėnistano 162 mlrd. kubinių metrų dujų.
Dar 2007 m. gegužės mėnesio susitikimas Turkmėnbaši mieste (buvęs Krasnovodskas) atrodė tarsi Rusijos pergalė kovoje dėl Turkmėnistano dujų. Prezidentas G. Berdymuchamedovas sutiko kartu su Kazachstanu ir Rusija tiesti Pakaspijo dujotiekį, taip ir toliau pripažindamas Rusijos tarpininkavimą parduodant dujas Europai. Vėliau mįslingi G. Berdymuchamedovo pasisakymai, kad „Turkmėnistanui patinka idėja tiekti dujas Europai tiesiogiai“, pasirašytų susitarimų vilkinimas, gana paslaptingas britų energetikos ministro M. Wikso vizitas į Ašchabadą, Rusijos žiniasklaidos pranešimai apie slaptus protokolus dėl dujų tiekimo Europai dar labiau kaitina atmosferą ir didina Turkmėnistano vyriausybės laviravimo galimybes. Kol kas Ašchabado valdžia dar nepasakė galutinio „taip“ arba „ne“ nė vienai pusei ir derasi tiek su Rusija, tiek su ES šalimis.
Du pešasi, o trečias vėl laimi
Kol Europa ir Rusija įnirtingai kovoja „kas ką“ dėl Turkmėnistano dujų, Pekino diplomatai palengva ir gana sėkmingai lenkia į savo pusę prezidentą G. Berdymuchamedovą. Kinija Vidurinės Azijos autokratams nekelia jokių politinių ir moralinių reikalavimų, ji puikiai moka kalbėtis su despotais. 2007 m. vasarą Kinija ir Turkmėnistanas pasirašė naują susitarimą dėl dujų tiekimo: bus nutiestas naujas dujotiekis, kuriuo bus tiekiama 30 mlrd. kubinių metrų dujų per metus. G. Berdymuchamedovas sudarė specialią Kinijos ir Turkmėnistano bendradarbiavimo dujų tiekimo srityje tarybą. Pekinas tapo viena pirmųjų sostinių, kuriose lankėsi S. Nijazovo įpėdinis.
Nors Turkmėnistano valdžia kol kas atviros investicijoms ekonomikos principus deklaruoja labiau žodžiais, kinų verslas jau skinasi kelius ir šiame dykumų krašte. Pekinas suteikė milijardinį kreditą, tiekia tekstilės pramonės įrengimus. Kinų bendrovės įrenginėja modernią mobiliojo telefoninio ryšio sistemą. Vis dėlto Pekino ir Ašchabado santykiai nėra idiliški. G. Berdymuchamedovo vyriausybė taip ir nedavė leidimo kinų specialistams audituoti gamtinių dujų išteklius. Išsikerojusi korupcija Turkmėnistane trukdo kinų verslininkų investicijų plėtrai, nes Kinija žiauriai baudžia už korupcinę veiklą. Sparčiai kylančiam Rytų gigantui reikia vis daugiau energijos, kad išlaikytų augimo pagreitį. Kinijai ši geopolitinė kova yra tikrai labai svarbi, todėl Pekinas pasirengęs ryžtingai ir atkakliai ginti savo interesus.
„Didysis žaidimas“ dėl Turkmėnistano dujų tampa vis atkaklesnis. Statymai auga kasdien, kaip ir vietinių valdovų apetitas. Labai tikėtina, kad galutinės pergalės nepasieks nė viena iš šalių, nes taip sumažėtų mažos šalies politinio laviravimo galimybės, jos potencialios gausimos naudos dydis.
Evaldas Mikutis
