Vokietija: nuo Antikos iki šių dienų (I)

Vo­kie­ti­ja – ša­lis, jun­gian­ti še­šio­li­ka fe­de­ra­li­nių že­mių. Šis marš­ru­tas vin­giuo­ja per Tiu­rin­gi­ją, pa­lei Har­co kal­nus, Rei­no ir Mo­ze­lio slė­nius į Ba­va­ri­ją. Ten, kur iš­li­ko Šven­to­sios Ro­mos im­pe­ri­jos pa­li­ki­mas. Kur gy­ve­no ir kū­rė Gė­tė ir Ši­le­ris, Her­de­ris ir Vy­lan­das, Ny­čė, Ba­chas, Bet­ho­ve­nas... Kur pir­mą kar­tą pa­mi­nė­tas Lie­tu­vos var­das.

Per­de­gę ir be­siil­sin­tys

Įk­ve­pian­ti sta­tis­ti­ka – Vo­kie­ti­jo­je vei­kia 5 tūks­tan­čiai mu­zie­jų ir 7500 bib­lio­te­kų, lei­džia­ma 350 dien­raš­čių, ku­rių bend­ras ti­ra­žas sie­kia 25 mi­li­jo­nus. Ša­ly­je kas­met iš­lei­džia­ma ar per­lei­džia­ma apie 94 000 kny­gų.

Liūd­no­ji sta­tis­ti­ka – kas tre­čias vo­kie­tis, per­žen­gęs 80-etį, ser­ga Alz­hei­me­riu. Daug dir­ban­tį vo­kie­čių jau­ni­mą ir vi­du­ri­nią­ją kar­tą ka­muo­ja burn-out – „per­de­gi­mo“ sind­ro­mas – iš­se­ki­mas.

Pa­gy­ve­nę vo­kie­čiai itin mėgs­ta ke­liau­ti. Ke­liau­ja ne tik į už­sie­nį, daž­na­me Vo­kie­ti­jos mies­te su­tik­si vo­kie­čių sen­jo­rų gru­pes.

Ma­žas mies­tas, di­de­lė kul­tū­ra

Ke­lio­nės pra­džia – Tiu­rin­gi­ja – bu­vu­sios VDR da­lis. Kaip tik ne­va­di­na­ma Tiu­rin­gi­jos sos­ti­nė Er­fur­tas: baž­ny­čių, til­tų mies­tu, Ma­žą­ja Ve­ne­ci­ja. Mies­te nu­ties­ti 142 til­tai.

Tiu­rin­gi­jos kul­tū­ros cent­ras – Vei­ma­ras, ma­žas mies­tas su di­de­le kul­tū­ra. VDR lai­kas ap­triu­šęs Vei­ma­ras su­žy­dė­jo 2000 me­tais, ta­pęs Eu­ro­pos kul­tū­ros sos­ti­ne. Dau­gy­bė iš­ki­lių as­me­nų pa­var­džių sie­ti­nos su šiuo mies­tu.

1775 me­tais Vei­ma­re pra­si­de­da J. V. Gė­tės lai­ko­tar­pis. Se­na­mies­čio pa­si­di­džia­vi­mas – au­ten­tiš­kas ba­ro­ki­nis J. V. Gė­tės na­mas, ku­ria­me kla­si­kas gy­ve­no 50 me­tų. Na­me vei­kia mu­zie­jus, jo lan­ky­mo kai­na – 8 eu­rai. Iš­li­ko ir J. V. Gė­tės vi­la ang­liš­ko sti­liaus par­ke prie Il­mo upės.

Du kar­tus J. V. Gė­tę Vei­ma­re lan­kė poe­tas Ado­mas Mic­ke­vi­čius, mies­te jam atminti skir­tas bius­tas.

J. V. Gė­tės me­dis Vei­ma­re – gink­me­dis. Kla­si­kas mėg­da­vo gink­me­džio ar­ba­tą: ne­va nuo jos pro­tas li­ko švie­sus. Tad tu­ris­tams siū­lo­mi ne tik su J. V. Gė­te, bet ir gink­me­džiu su­si­ję su­ve­ny­rai.

Vei­ma­re tre­jus me­tus gy­ve­no ir ki­tas vo­kie­čių kla­si­kas F. Ši­le­ris. Jo na­me tai­po­gi vei­kia mu­zie­jus, bet pa­sta­te au­ten­ti­kos iš­li­kę ma­žai.

Bi­čiu­lių drau­gys­tė įam­žin­ta pa­mink­lu. Nors J. V. Gė­tė bu­vo že­mes­nis už F. Ši­le­rį, pa­mink­le jie – vie­no ūgio. Di­dis žmo­gus ne­ga­li bū­ti ma­žes­nis.

Akį trau­kia Her­de­rio baž­ny­čia, mies­to ro­tu­šė, dau­gy­bė pa­mink­lų bei gar­sio­ji her­co­gie­nės Anos Ama­li­jos bib­lio­te­ka.

Ne­to­lie­se Vei­ma­ro ir Er­fur­to – skau­dus is­to­ri­jos liu­di­nin­kas – Bun­hen­val­das. Kre­ma­to­riu­mo bokš­tas kaip prie­kaiš­tas ma­ty­ti nuo ke­lio.

Ra­ga­nų ir vel­nių ves­tu­vės

Har­co kal­nuo­se mie­ga Rau­don­barz­dis. Le­gen­da pa­sa­ko­ja, kad jo barz­da yra įau­gu­si į ak­mens sta­lą. „Ar dar su­ka ra­tus virš kal­no var­nas?"– kar­tas nuo kar­to gink­la­ne­šio klau­sia Rau­don­barz­dis. Kai var­nas ne­be­suks, Rau­don­barz­dis kar­du per­skels sta­lą ir kal­nas grius.

Bro­ke­no kal­nas – aukš­čiau­sia Har­co kal­nų vi­du­rio Vo­kie­ti­jo­je vir­šu­kal­nė – sie­kia 1141,1 met­ro.

Bro­ke­no kal­no vir­šu­kal­nė­je vyks­ta ra­ga­nų ir vel­nių ves­tu­vės. Ra­ga­nos čia su­skren­da gar­sią­ją Val­pur­gi­jos nak­tį – iš ba­lan­džio 30-osios į ge­gu­žės 1-ąją.

306 die­nas vir­šu­kal­nę gau­bia rū­kas, apie 100 die­nų – snie­gas. Žie­mą tem­pe­ra­tū­ra nu­kren­ta iki 28 laips­nių.

Ma­ka­si­ma­lus už­fik­suo­tas vė­jo grei­tis bu­vo 263 ki­lo­met­rai per va­lan­dą. Šal­to­jo ka­ro me­tais lan­ky­to­jams kal­nas bu­vo ne­priei­na­mas, čia vei­kė VDR žval­gy­bos ba­zė.

Kal­ba­ma, kad kal­ne gy­ve­na Bro­ke­no šmė­ka – ant kal­no ma­ty­ti keis­tos še­šė­lių kon­fi­gū­ra­ci­jos.

Vi­du­ram­žių mies­tas

Že­mu­ti­nė­je Sak­so­ni­jo­je esan­tis Gos­la­ras, vie­nas iš gra­žiau­sių se­no­sios Vo­kie­ti­jos mies­tų, įtrauk­tas į UNES­CO pa­sau­lio kul­tū­ros pa­vel­do są­ra­šą, tar­si su­stin­gęs lai­ke.

Gos­la­ras su­si­for­ma­vo anks­ti, jo vys­ty­mą­si spar­ti­no ša­lia kal­nuo­se ras­ta įvai­rių me­ta­lų rū­da.

Per Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą ant Gos­la­ro ne­nuk­ri­to nė vie­na bom­ba, iš­li­ko siau­ros gat­ve­lės su XV–XVI am­žiaus fach­ver­ko na­mais.

Na­mai puo­šy­ba len­kia vie­nas ki­tą. Lan­gi­nės – tar­si at­vi­ru­kai, ta­py­ti geo­met­ri­nė­mis fi­gū­ro­mis, au­ga­lų mo­ty­vais, na­mų sie­nos de­ko­ruo­tos Bib­li­jos teks­tais, iš­li­ku­sios ir na­mų sta­ty­mo da­tos.

Bu­vu­sio kal­na­ka­sių ra­jo­no gy­ven­to­jų na­mu­kai ma­ži, fach­ver­ko sti­liaus. Pre­ky­bi­nė mies­to da­lis pra­si­de­da ar­tė­jant prie tur­gaus aikš­tės.

Iš Gos­la­ro ki­lu­si ir gar­sio­ji Sie­mens šei­ma. Pir­mie­ji Sie­mens at­sto­vai bu­vo bat­siu­viai. XVII am­žiu­je jau ži­no­mi kaip tur­tin­gi pirk­liai, 1693 me­tais pa­si­sta­tę iki šių die­nų iš­li­ku­sį na­mą. Da­bar na­me gy­ve­na ad­mi­nist­ra­to­rius, o Sie­mens šei­ma kas tre­jus me­tus na­me or­ga­ni­zuo­ja su­si­ti­ki­mus.

Alus vie­to­je van­dens

„Sto­vi­me ant im­pe­ra­to­riaus že­mės“, – šyp­so­si sen­jo­rė vie­tos gi­dė-sa­va­no­rė.

Im­pe­ra­to­riaus pi­lis pa­sta­ty­ta 1040 me­tais. Im­pe­ra­to­rius Hen­ri­kas III jo­da­mas per ša­lį, pi­lis sta­ty­da­vo vaiz­din­go­se vie­to­se.

Pir­ma­sis pi­lies aukš­tas yra toks, koks bu­vo XI am­žiu­je. Rū­mų va­ka­ri­nė­je pu­sė­je nė­ra lan­gų: ti­kė­ta, kad vi­sos blo­gy­bės atei­na iš Va­ka­rų.

Iš­li­ko ir XIII am­žių sie­kian­tys mies­to sie­nos frag­men­tai, py­li­mas, ap­sau­gi­nis grio­vys.

Net 320-yje Gos­la­ro na­mų bu­vo ga­mi­na­mas alus. Jį gė­rė vi­si, nes grun­ti­nio van­dens mies­te nė­ra. Da­bar tik vie­nas pro­fe­sio­na­lus Gos­la­ro alu­da­ris ga­mi­na se­no­vi­nį alų.

Gos­la­re yra lan­kę­sis ir J. V. Gė­tė. Gi­dė šmaikš­ta­vo, kad leng­viau iš­var­din­ti, kur poe­tas ne­si­lan­kė, nei kur vie­šė­jo.

Pa­mink­las pa­sku­ti­niam be­lais­viui

Ne­to­li Gos­la­ro bu­vo ge­le­žin­ke­lio sto­tis, į ku­rią iš So­vie­tų Są­jun­gos grįž­da­vo Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro vo­kie­čių be­lais­viai.

Apie at­vy­ku­sį trau­ki­nį pra­neš­da­vo var­pas, da­bar sau­go­mas ne­to­li bu­vu­sios im­pe­ra­to­riaus pi­lies. Ir da­bar var­pas skam­be­siu pri­me­na skau­džią is­to­ri­ją. Ša­lia var­po – pa­mink­las pa­sku­ti­nia­jam Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro vo­kie­čių be­lais­viui at­min­ti.

Mu­zie­ju­je sau­go­mi 7 mi­li­jo­nai vo­kie­čių pa­ra­šų, ku­riuos kanc­le­ris Kon­ra­das Ade­naue­ris 1952 me­tais ve­žė Sta­li­nui, pra­šy­da­mas pa­leis­ti vo­kie­čų ka­ro be­lais­vius.

Kved­lin­bur­gas pra­ne­ša apie Lie­tu­vą

UNES­CO sau­go ir Kved­lin­bur­gą. Ne­di­de­lį mies­tą, ku­rio vie­nuo­ly­ne, įsi­kū­ru­sia­me prie Šv. Ser­va­ci­jaus baž­ny­čios, ra­šy­ta­me met­raš­ty­je 1009 me­tais pir­mą kar­tą pa­mi­nė­tas Lie­tu­vos var­das.

Rek­la­mi­niuo­se buk­le­tuo­se mies­tas mi­ni šį fak­tą. Pir­ma­die­nį mu­zie­jus ne­vei­kia, tad pa­ma­ty­ti eks­po­nuo­ja­mos met­raš­čio ko­pi­jos ne­pa­vy­ko.

Ne­sėk­mę at­per­ka įspū­din­ga Kved­lin­bur­go se­na­mies­čio ar­chi­tek­tū­ra: Šv. Nor­ber­ti­no ir Šv. Vi­per­to ro­ma­ni­nės baž­ny­čios, tur­gaus aikš­tė ir jos pa­si­di­džia­vi­mas – XIII–XIV am­žių ro­tu­šė. Dar vie­nas ato­dū­sis iš vi­du­ram­žių.

Živilė Kavaliauskaitė