Prieš 20 metų susivienijusi Vokietija kai kam kėlė baimę. Lietuva nebuvo vienintelė valstybė, dėl kurios 1990 metais keitėsi politinis Europos žemėlapis. Šįmet paskutinę rugpjūčio dieną Vokietijoje buvo iškilmingai pažymėtas Vokietijos Federacinės Respublikos (VFR) ir Vokietijos Demokratinės Respublikos (VDR) susijungimo sutarties dvidešimtmetis. Ta proga iškilmingą kalbą pasakė ir tuometės VDR vyriausybės spaudos atstovė, dabartinė Vokietijos kanclerė Angela Merkel.
Bijojo naujo A. Hitlerio
Dabar keista skaityti pernai išslaptintus Didžiosios Britanijos valstybinius dokumentus, iš kurių aiškėja, kad 1990 metais šalies premjerė Margaret Thatcher ir Prancūzijos prezidentas François Mitterrandʼas buvo išsigandę dėl neišvengiamo Vokietijos susivienijimo.
M. Thacher nepritarė Didžiosios Britanijos pasiuntiniui Vokietijoje, palankiai žiūrėjusiam į vieningos valstybės susikūrimą; ji baisėjosi Vokietijos parlamentarais, neva giedojusiais iš Vokietijos oficialaus himno dabar išbrauktus žodžius „Vokietija, Vokietija virš visų...“ („Deutschland, Deutschland über alles...“). Ši žinia pasirodė melaginga.
F. Mitterrand'as svarstė, ar vokiečių euforijos banga neiškels naujo Adolfo Hitlerio.
Sovietai pasisakė „už“
Politikos taisyklė: kai vieni bijo – kiti džiaugiasi. Vokietijos suvienijimas nemenka dalimi buvo Vokietijos kanclerio Helmuto Kohlio ir SSRS lyderio Michailo Gorbačiovo bendras projektas. M. Gorbačiovas strategiškai apsisprendė dėl to, kad VFR vienaip ar kitaip „suvalgys“ VDR. Taip jis atgaivino SSRS stalininio saugumo vado Lavrentijaus Berijos planą.
Po Josifo Stalino mirties 1953 metais L. Berija siūlė kitiems sovietų lyderiams liautis kurti socializmą VDR, leisti dviem Vokietijos dalims susivienyti, sukurti taikią, demilitarizuotą šalį. L. Berija tikėjosi, kad tokia Vokietija bus atsvara JAV. Ši pozicija vėliau tapo vienu kaltinimų L. Berijai, kada tais pačiais 1953 metais jis buvo suimtas ir sušaudytas.
Šįmet nemažą sensaciją sukėlė Vokietijos žurnalo „Der Spiegel“ tinklapyje paskelbta žinia, kad 1990-ųjų birželį SSRS atstovas neva siūlęs vokiečiams aptarti Kaliningrado srities (buvę Rytprūsiai) grąžinimą Vokietijai. M. Gorbačiovas greitai paneigė, kad tokių siūlymų būta.
Perspėja dėl susinaikinimo
Šiuo metu Vokietijoje paskelbta nemažai sociologinių duomenų. Rytų ir vakarų vokiečių vertinimai labai skiriasi. Pavyzdžiui, 52 proc. vakarų vokiečių mano, kad buvusioje VDR gyvenimas geresnis nei vakarinėje dalyje, o 75 proc. rytiečių mano, kad vakariečiai gyvena geriau.
Susivienijimo sukakties išvakarėse šalies knygynuose pasirodė knyga iškalbingu pavadinimu „Vokietijos susinaikinimas“ („Deutschland schafft sich ab“). Knyga jau apšaukta rasistine.
Skandalą kaitina tai, kad jos autorius, socialdemokratas Thillo Sarrazinas, yra Vokietijos centrinio banko valdybos narys. Pasigirdo raginimų šalinti jį iš posto ir iš partijos. Vokietija vis dar yra šalis, kurioje T. Sarrazinas gali prarasti darbą už tokias mintis: „Nenorėčiau, kad šalis, kur gyvens mano anūkai ir proanūkiai, būtų iš esmė musulmoniška, kur žmonės gatvėse kalbės turkiškai ir arabiškai, kur moterys gaubsis hidžabais ir gyvenimo ritmą užduos iš minareto sklindanti šventiko malda.“
TIK FAKTAI
Siekdama nekelti tarptautinės įtampos, Vokietija iškart po suvienijimo pasirašė sutartį dėl sienos su Lenkija.
Kas trečias vakarų vokietis mano, kad susivienijimas atnešė daugiau žalos negu naudos. Rytų Vokietijoje taip mano kas ketvirtas pilietis.
