Plačiau pristatinėti Baltarusijos vadovą Aleksandrą Lukašenką, ko gero, neverta. 1994-aisiais jis buvo išrinktas prezidentu ir vos per kelerius metus uzurpavo valdžią šalyje, o pasaulyje išgarsėjo kaip „paskutinis Europos diktatorius“. Nuo praėjusio amžiaus dešimto dešimtmečio vidurio Baltarusijos ir Vakarų pasaulio santykiai klostėsi gana sudėtingai. Į visus priekaištus dėl demokratinių teisių ir laisvių suvaržymo A. Lukašenka atsakydavo didėjančia savo šalies izoliacija nuo Vakarų, įskaitant ir Europą, kompensuodamas šį procesą suartėjimu su Rusija.
Maskva ir Minskas buvo nusiteikę eiti glaudžios integracijos keliu. 2000 metais oficialiai buvo sukurta Baltarusijos ir Rusijos sąjunginė valstybė, tačiau ji, nors formaliai funkcionavo, iš esmės taip ir netapo realiu „kūnu“. Pavyzdžiui, iki šiol neįgyvendintas vienas pagrindinių susijungimo uždavinių – vieningos valiutos, kuria turėjo tapti Rusijos rublis, įvedimas sąjunginės valstybės teritorijoje. Šį procesą kiekvieną kartą stabdydavo būtent Minskas.
A. Lukašenka mėgsta kalbėti apie savo šalies nepriklausomybę ir suverenumą. Tačiau jis pats nemažai padarė, kad šalies suverenumo imunitetas būtų pakirstas ar susilpnintas. Pavyzdžiui, Baltarusijos ekonomika yra stipriai susieta su Rusijos Federacijos ekonomika, pastaroji iš esmės buvo ir lieka Baltarusijos ekonomikos donore. Visos Baltarusijos pastangos diversifikuoti ekonominius ryšius per bendradarbiavimą su kitomis valstybėmis, pavyzdžiui, su Kinija ar Venesuela, atrodo mažai veiksmingos ir iš esmės atlieka vien propagandinę funkciją.
Kitas neapdairus A. Lukašenkos žingsnis – ilgą laiką vykdyta tautiškumo niveliavimo politika, dėl kurios baltarusių kalba Baltarusijoje atsidūrė vargšės podukros vietoje. Panašiai susitraukė ir visuomenės istorinė atmintis: jos pagrindu tapo sovietmetis. Užtenka priminti, kad oficialiai savo Nepriklausomybės dieną Baltarusija švenčia liepos 3-iąją, t. y. tą dieną, kai 1944 metais sovietinė kariuomenė užėmė Minską, išstumdama iš jo vokiečių pajėgas.
Atrodo, kad dabartinių geopolitinių įvykių kontekste A. Lukašenka pradeda suprasti savo klaidą. Po įvykių Ukrainoje buvo siekiama apriboti rusiškų patriotinių Georgijaus juostelių, virtusių Krymo užgrobimo simboliu, naudojimą Baltarusijoje, o pats A. Lukašenka po ilgos pertraukos viešai prabilo baltarusiškai.
Kalbant apie Baltarusijos ir Rusijos draugystę, negalima pamiršti ir šios draugystės keistumų. Nors artimai bendradarbiaujama, Maskva nevengė taikyti Minskui ir rimtų spaudimo priemonių, kurias ji dažnai naudoja kitiems savo sąjungininkams ar „priešams“ dresuoti. Čia pirmiausia verta prisiminti ekonominius karus, kilusius tarp Rusijos ir Baltarusijos. Pavyzdžiui, 2004 metais tarp partnerių kilo „naftos ir dujų“, 2006 metais – „cukraus“, o 2009 metais – „pieno“ karas.
Baltarusija sulaukė ir stiprių propagandinių smūgių iš Rusijos pusės. Kaip vieną iš įsimintiniausių atvejų verta paminėti Rusijos televizijos kanalo NTV penkių dalių dokumentinį filmą „Krikšto tėtušis“ („Крестный батька“), kuriame smarkiai buvo kritikuojamas pats A. Lukašenka ir jo sukurtas politinis režimas. Filme kalbama apie susidorojimus su opozicijos veikėjais, parodoma, kaip A. Lukašenka išnaudoja draugystę su Rusija ekonominiam parazitavimui, ir net teigiama, kad Baltarusijos prezidentas serga sunkia psichikos liga.
„Draugiškuose karuose“ su Maskva susiformavo ir firminis A. Lukašenkos atsako Rusijai stilius. Tais atvejais, kai Maskva pradėdavo taikyti Minskui spaudimą (ar kai Minskui reikėjo ko nors iš Maskvos), A. Lukašenka staiga imdavo grasinti Kremliui suartėjimu su Vakarais. Keisčiausia, kad šie grasinimai suveikdavo – Maskva sušvelnindavo poziciją, nors jokių objektyvių galimybių tokiam suartėjimui nebūdavo. A. Lukašenka buvo ir lieka marginalu Vakarų pasaulio politikų akyse, tad grasinimas atsigręžti į Vakarus iš jo lūpų skamba neįtikinamai. Galima tik numanyti, jog šiuo atveju suveikia Kremliaus baimė prarasti paskutinį artimą sąjungininką, kuris geruoju santykių laikotarpiu noriai deklaruoja ištikimybę Maskvai.
A. Lukašenka apskritai nevynioja žodžių į vatą. Galima prisiminti ir jo kritinius pasisakymus didžiausio ir sėkmingiausio Rusijos projekto – Muitų sąjungos – atžvilgiu. Šių metų sausio pabaigoje A. Lukašenka net pagrasino Maskvai išstoti iš Eurazijos ekonominės sąjungos (kuri buvo suformuota Muitų sąjungos pagrindu), jeigu Rusija neatšauks Baltarusijos eksportui taikomų apribojimų, prieštaraujančių vieningos muitų zonos principui.
Vis dėlto Rusijos ir Baltarusijos santykiai vis dar yra stabilūs ir net visos paminėtos šios draugystės keistenybės greičiau yra nesisteminiai nei sisteminiai šių santykių elementai. Kita vertus, Baltarusija negali užmerkti akių į besikeičiančią geopolitinę situaciją ir į tą destruktyvų vaidmenį, kurį šiuose pokyčiuose atlieka Rusija.
Prisiminkime, kad Minskas atsargiai reagavo į krizę Rusijos ir Ukrainos santykiuose. Nekritikuodamas Maskvos, Minskas greitai užmezgė ryšius su naująja Ukrainos valdžia. Sveikinime išrinktajam Ukrainos prezidentui Petro Porošenkai buvo pažymima, kad Baltarusija visada buvo ir liks patikima Ukrainos kaimynė.
Minskas tapo ir derybų tarp Ukrainos – vadinamųjų „separatistų“ – ir Rusijos arena. Čia verta paminėti ir ypatingą A. Lukašenkos interesą. Baltarusija taip iš esmės grįžo į politinę Europos areną ir pralaužė savo tarptautinę izoliaciją, kai šių metų vasarį į Minską su taikos iniciatyvomis Ukrainai atskrido Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Prancūzijos prezidentas Francois Hollande‘as. A. Lukašenka aktyviai naudojasi momentu, nes puikiai supranta, jog dabar V. Putino fone jis jau nebeatrodo tokiu baisiu, izoliacijos vertu diktatoriumi. Šiame Minsko susitikime žiniasklaidai net pavyko nugirsti P. Porošenkos ir A. Lukašenkos dialogą apie „nešvarų žaidimą“, kurį pradėjo V. Putinas. Tad tikėtina, kad Baltarusijos prezidentas suvokia, jog aktuali geopolitinė situacija regione tampa jo asmenine galimybe pakeisti savo įvaizdį Vakarų Europoje.
Tačiau, kita vertus, tai yra ir potenciali grėsmė valstybei.
Praėjusių metų vasarą Baltarusijoje buvo atlikta viešosios nuomonės apklausa. Ji ne tik parodė, kad dauguma šalies gyventojų palaiko Rusijos požiūrį į įvykius regione (tai galima paaiškinti tuo, jog dauguma šios šalies gyventojų iš esmės gyvena Rusijos informacinėje erdvėje), bet ir reikalui esant negintų savo šalies. Su ginklu rankose kautis už Baltarusiją buvo pasiryžę 14,2 proc. apklaustųjų, 47,7 proc. bandytų prisitaikyti prie naujos situacijos, o 16,5 proc. palaikytų tokius pokyčius.
Čia verta užduoti esminį klausimą: kiek karinės konfrontacijos scenarijus iš tikrųjų yra aktualus Baltarusijai? Viena vertus, neatrodo, kad Maskva planuotų kokius nors panašius veiksmus, nukreiptus prieš Minską – savo partnerį sąjunginės valstybės ir Eurazijos ekonominės sąjungos susivienijimuose. Be to, Rusija ir Baltarusija yra vienos gynybinės organizacijos – Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos – narės. Šie aspektai verčia teigti, kad prielaida dėl galimos Rusijos agresijos prieš Baltarusiją yra ne tik mažai tikėtina, bet ir absurdiška.
Kita vertus, šios temos kontekste verta paminėti vieną įdomią publikaciją, kuri neseniai pasirodė viešojoje erdvėje. Kalbame apie rusų nacionalistų tinklalapyje „Sputnik i Pogrom“ paskelbtą straipsnį „Kaip buvo stambinama sovietinė Baltarusija“, kuriame teigiama, jog Rusija praėjusio amžiaus trečiame dešimtmetyje perdavė Baltarusijai Vitebsko, Mogiliovo ir Gomelio žemes „kaip bulvių maišus“, ir raginama nesistebėti, jeigu artimiausiu metu teks atitinkamai išgirsti apie Vitebsko, Mogiliovo ir Gomelio liaudies respublikas.
Šią publikaciją galima vertinti kaip lakios vaizduotės vaisių, tačiau verta priminti, kad ne taip seniai absurdiškai atrodė ir prielaida, jog Rusija gali karinėmis priemonėmis užgrobti Krymą. Šiandien apie tai mums tenka kalbėti jau kaip apie įvykusį faktą. Lygiai taip pat neįmanoma visiškai atmesti prielaidos, kad didėjant Maskvos apetitams mintis apie Baltarusijai „padovanotų rusiškų žemių“ susigrąžinimą neperšoks iš marginalaus nacionalistinių idėjų lauko į oficialųjį diskursą (juolab kad didžioji Baltarusijos visuomenės dalis yra pasirengusi prisitaikyti prie tokių geopolitinių pokyčių).
Potencialus pavojus Baltarusijai gali iškilti ir tuo atveju, jeigu Rusijai pasirodys, kad ji praranda šią šalį (iš esmės – Ukrainos variantas). Tokiu atveju nėra jokių garantijų, kad hibridinio karo technologijos nebus panaudotos prieš dar vieną „brolišką“ valstybę. Tikriausiai būtų graudžiai juokinga išgirsti apie „Baltarusijos fašizmą“ ir „baltarusių fašistus“, grasinančius „rusų pasauliui“ Minske, tačiau neskubėkime juoktis, nes Maskvos ir jos propagandos keliai yra sunkiai prognozuojami.
