Kai dėl netikėto COVID-19 protrūkio slaugos namuose, Prancūzijos Landes regione mirė du žmonės, žiniasklaida ir vyriausybė sužinojo įdomų faktą – tik 60 procentų slaugos namų darbuotojų yra pasiskiepiję, nors tą padaryti jie galėjo jau keletą mėnesių, skelbia politico.eu.
Prancūzijos sveikatos apsaugos ministras Olivieras Véranas iš karto puolė kaltinti nepasiskiepijusius slaugytojus, nepaisant to, kad nepavyko patvirtinti protrūkio kilmės. Tačiau jis taip pat įžiebė didesnę diskusiją – ką daryti su sveikatos ir socialinės globos darbuotojais, kurie nesutinka pasiskiepyti, ir ar privaloma vakcinacija išspręs šią problemą.
Pastarosiomis savaitėmis šis klausimas tapo aktualus, nes padaugėjo susirgimų Delta atmaina, o skiepijimo lygis visoje Europoje yra labai žemas.
Kol kas kamuolys yra privalomojo skiepijimo aikštelės pusėje. Italija pirmoji išbandė šį kelią ir kovo mėnesį liepė visiems sveikatos priežiūros darbuotojams pasiskiepyti arba laikinai nedirbti ir negauti atlygio. Italijos pavyzdžiu pasekė ir Anglija, kuri birželio mėnesį paskelbė, kad nuo spalio mėnesio bus privaloma pasiskiepyti visiems slaugos namų darbuotojams.
Tada Graikija ir Prancūzija paskelbė, kad vakcinos sveikatos priežiūros darbuotojams bus privalomos, atitinkamai nuo rugpjūčio vidurio ir rugsėjo mėn. Belgija taip pat svarsto žengti tokį žingsnį. Tai bus nuspręsta, kai kitą kartą susitiks vyriausybės reagavimo į pandemiją komitetas.
„Tvirtos rankos“ metodas išprovokavo nuožmų atsaką ir iškėlė klausimą, ar vyriausybės pagrįstai siekia apsaugoti bendruomenes, net jei jos nepaiso asmenų teisių.
Paryžiaus Cochin ligoninės slaugytoja Rolande Mariel, kuri palaiko privalomos vakcinacijos idėją, teigė, kad dėl naujosios priemonės „visi tapo agresyvūs ir pikti“.
„Kai kurie darbuotojai sako, kad jie nenori, jog į jų kūną būtų švirkščiamos šiukšlės, – paaiškino ji. – Tačiau tiesa ta, kad jie nepasitiki mūsų lyderiais ir politikais.“
Pasitikėjimas skiepais yra menkas
Kaip ir plačiosios visuomenės, sveikatos priežiūros darbuotojų pasitikėjimas vakcinomis labai skiriasi visoje Europoje. Rytų europiečiai yra linkę mažiau pasitikėti vakcinomis ir yra skeptiškesni nei Vakaruose, o Prancūzija – išsiskiria iš visų.
Pasitikėjimo vakcinomis projektas, kurio metu praėjusiais metais buvo tiriamas sveikatos priežiūros darbuotojų pasitikėjimas visomis vakcinomis, parodė, kad Bulgarijoje, Kroatijoje ir Rumunijoje bendrosios praktikos (šeimos) gydytojai jomis pasitiki mažiausiai. Kai kurie konkretesni šių dienų rūpesčiai yra susiję su mRNR vakcinų pobūdžiu ir šalutiniu poveikiu nėščioms moterims.
Bulgarijoje tik 18 procentų bendrosios praktikos gydytojų teigė, kad nėščioms moterims rekomenduotų vakciną nuo gripo. Trisdešimt procentų Čekijos, Slovakijos ir Bulgarijos šeimos gydytojų teigė, kad nerekomenduotų vakcinos nuo ŽPV (žmogaus papilomos viruso), kuri apsaugo nuo gimdos kaklelio vėžio.
2015 m. tyrime, kurį taip pat koordinavo pasitikėjimo vakcinomis projektas, mokslininkai nustatė pagrindines priežastis, skatinančias dvejones tarp sveikatos priežiūros darbuotojų – šalutinio poveikio baimė, susirūpinimas dėl to, kad vakcinos yra naujos, ir mažas vakcinų veiksmingumas. Kai kuriose šalyse, įskaitant Prancūziją ir Graikiją, tyrimas parodė, kad dvejonės buvo susijusios su nepasitikėjimu valstybės institucijomis ir sąmokslo teorija „Big Pharma“.
„Kai kurie šeimos gydytojai atsargiau vertina vakcinas, jei mano, kad farmacijos kompanijos jas bruka žmonėms“, – paaiškino pagrindinė Europos tyrėja Emilie Karafillakis.
Be to, slaugytojų, akušerių ir globėjų pasitikėjimas vakcina yra mažesnis nei gydytojų, nors E. Karafillakis pažymi, kad kiekviena šalis yra skirtinga: „Švedijoje, kur slaugytojai yra pagrindiniai skiepų teikėjai, jie labiau pasitiki vakcinomis.“
Švedijos imunizacijos politika gali būti pamokanti, pridūrė ji. Kai sveikatos priežiūros darbuotojai skiepija savo draugus ir kolegas, tai ir kiti žmonės pradeda pasitikėti ta grupe.
Didžiausias iššūkis yra tai, kad skiepijimo politika labai skiriasi visoje Europoje, pradedant vakcinomis, kurios yra skiriamos, ir baigiant tuo, kas jas administruoja ir skiria. Pavyzdžiui, priklausomai nuo to, kur gyvenate Europoje, vakciną nuo ŽPV galite gauti iš šeimos gydytojo, slaugytojo, ginekologo, akušerio ar net mokyklos.
Personalo apmokymas taip pat yra problema. Jei sveikatos priežiūros darbuotojai nebus nuolat mokomi apie vakcinas ir kaip aiškiai pateikti informaciją apie jų naudą ir riziką, tai trukdys formuojant platesnės visuomenės pasitikėjimą, sakė E. Karafillakis.
Skeptikai nenori naujos technologijos
R. Mariel, slaugytoja iš Paryžiaus, įvardijo dar vieną problemą: sveikatos priežiūros darbuotojų pasipiktinimą, kad pandemijos metu jie buvo pervargę ir į juos buvo neatsižvelgta.
„Mes išgyvenome COVID-19 krizę iš vidaus“, – sakė ji ir pridūrė, kad netinkamas vyriausybės kaukių ir sistemingų testavimų administravimas sugriovė pasitikėjimą.
Taip pat egzistuoja institucinio nepasitikėjimo problema, kuri konkrečiau pasireiškia tokiais klausimais kaip nerimas dėl mRNR technologijos.
Neapolio koroneris ir sveikatos darbuotojų sąjungos FISI sekretorius Pasquale Sacco yra vienas iš tokių skeptikų. Jis teigia, kad mRNR vakcinos gali sukelti „rimtą ilgalaikį poveikį, įskaitant autoimunines ligas, depresiją ir vėžį“. Ši technologija iš pradžių buvo eksperimentinė, su ja bandyta sukurti vakciną nuo ŽIV, tačiau bandymai buvo atidėti, kai ji buvo susieta su dvigubu padidėjimu navikų paplitime per trejus metus, sakė jis „POLITICO“.
„Italija veikia kaip diktatūra, – sakė jis. – Visi ligoninėse – nuo valytojų iki buhalterių – privalo būti paskiepyti, toks yra įstatymas. Vyriausybė mus laiko naudingais idiotais.“
„Tiek daug kolegų buvo laikinai nušalinti, įskaitant globos ir slaugos darbuotojus, kuriems mokama mažiau, – pridūrė P. Sacco. – Esu pasirengęs būti dėl to laikinai nušalintas, bet esu tikras, kad istorija įrodys, kad esame teisūs.“
Tačiau Prancūzijoje dauguma sveikatos priežiūros darbuotojus atstovaujančių sąjungų palaiko privalomą vakcinaciją.
„Mes neturime pasirinkimo, – sakė Lucas Duquesnelis, šeimos gydytojas, vadovaujantis gydytojų sąjungai „Les Généralistes CSMF“. – Jei pacientai, turintys širdies problemų, atsidurs ligoninėse, ir tada užsikrės koronavirusu, pasekmės gali būti labai rimtos.“
Jis papasakojo, kad valdžia netgi buvo priversta uždaryti širdies ligų skyrių ligoninėje Vakarų Prancūzijoje, nes darbuotojai negalėjo užtikrinti nulinės užsikrėtimo tikimybės.
Bulgarijoje, kur tik 65 proc. gydytojų ir 30 proc. slaugytojų yra pilnai paskiepyti nuo COVID-19, neketinama skiepų padaryti privalomais, pasakojo Bulgarijos medicinos asociacijos pirmininkas Ivanas Madzharovas.
„Asmeniškai, aš nenuilstamai agitavau už vakcinaciją“, – sakė jis.
Baudos ir nuobaudos nesiskiepijantiems
Nepaklusnumo pasekmės iki šiol buvo griežtos. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje nenorintys skiepytis socialinės globos darbuotojai bus atleisti iš darbo ir jiems bus neleista vėl grįžti į šį sektorių. Italijoje nepasiskiepijusieji sveikatos priežiūros darbuotojai perkeliami į mažiau rizikingą darbo vietą arba laikinai nušalinami nuo pareigų.
Kai kuriems kritikams tokios nuobaudos atrodo labai neetiškos, ypač už mažai apmokamas profesijas, tokias kaip slaugos namų darbuotojai, kurie negali sau leisti išeiti iš darbo. Tai yra didžiausias JK sveikatos priežiūros paslaugų tiekėjo „Four Seasons Health Care Group“ generalinio direktoriaus Jeremy Richardsono rūpestis, kuris nepalaiko taikomų priemonių.
„Jei ketinate tai padaryti privalomu dalyku, jūs iš esmės iš žmonių atimate individualias žmogaus teises, – sakė jis. – Jei ketinate tai padaryti, turite visiškai aiškiai pasakyti, kad yra peržengiama žmogaus teisių riba, ir bendrasis visuomenės gėris yra svarbesnis už individualaus asmens teises.“
J. Richardsono nuomone, ši riba dar nėra pasiekta, nes JK skiepijimo kampanija buvo sėkminga, kartu su taikomais vis efektyvesniais gydymo būdais. Jo teigimu, mirčių jo slaugos namuose per pastaruosius 18 mėnesių buvo mažiau nei vidutiniškai.
„Taigi, priversdamas skiepytis savo komandą [ir] atimdamas jų asmens teises, kokių sveikatos rezultatų aš pasieksiu, kurių mes dar nepasiekėme?“, – klausė jis.
O Italijoje jau prasidėjo teisinis mūšis. Trečiadienį daugiau nei 3 000 sveikatos priežiūros darbuotojų iškėlė bylą vietos sveikatos institucijoms Brešoje, Milane ir Parmoje. Privalomasis skiepijimas prieštarauja Italijos konstitucijai ir Europos žmogaus teisių konvencijai, kurios, kaip rašoma, garantuoja teisę atsisakyti gydytis.
„Tai nėra „antivakserių“ kova, – „POLITICO“ sakė jų advokatas Daniele Granara. – Mano klientai apskritai nėra nusistatę prieš vakcinas. Tačiau tai yra šuolis į tamsą, nes negalima garantuoti vakcinų saugumo ir veiksmingumo.“ Jis kaip vieną nerimą keliančią problemą įvardijo neįprastą klinikinių tyrimų greitį – pagrindinį vakcinos skeptikų argumentą.
„Mes dar nematėme ilgalaikio poveikio, – sakė jis. – Laisvoje šalyje turi būti pasirinkimo laisvė.“
Tačiau tiek Italijos, tiek Europos lygmens teismai laikosi 2017 m. Romos įstatymo, nustatančio, kad vakcinacija yra privaloma vaikams, o Italijos regioninis teismas atmetė neskiepyto penkerių metų vaiko, kuriam nebuvo leista lankyti mokyklą, tėvų skundą. 2018 m. Romos Konstitucinis Teismas nusprendė, kad privalomos vakcinacijos įvedimas yra konstitucinis tol, kol tai nepakenkia sveikatai.
Šių metų balandžio mėn. Europos žmogaus teisių teismo Strasbūre sprendimas taip pat parėmė privalomąją vakcinaciją, su sąlyga, kad tokie įstatymai patenkins „skubų socialinį poreikį“.
Nepaisant teisinio pagrindo, ekspertai vis dar nesutaria, ar tokie įgaliojimai yra veiksmingi.
Peteris Englishas, į pensiją išėjęs užkrečiamųjų ligų kontrolės konsultantas, tokias priemones vadina „visiškai pagrįstomis“ ir pažymi, kad JK jau dabar reikalauja, kad kai kurie sveikatos priežiūros darbuotojai būtų imunizuoti – dažniausiai skiepijant – nuo hepatito B, vėjaraupių, tymų ir raudonukės. Kol kas šie įgaliojimai priimami be jokių abejonių.
Daugelis organizacijų leidžia asmenims pasirinkti perkėlimą ar atlyginimo pakeitimą, jei to nusipelno, pridūrė jis.
Tačiau Nacionalinis slaugos forumas – JK ne pelno siekianti organizacija priežiūros sektoriuje – yra mažiau įsitikinęs, kad šios pastangos bus veiksmingos. Neseniai atliktoje apklausoje 70 procentų respondentų teigė, kad priverstinio skiepijimo politiką bus sunku įgyvendinti, o penktadalis – kad bus itin sunku.
Vienas iš tokios nuomonės pagrindimų – „stebėti padėtį labai sunku“. Kiti pažymėjo, kad „reikia sukurti aiškų skiepijimo naudos įrodymo mechanizmą“. Kai kurie teigė, kad „[sveikatos priežiūros] darbuotojai gali būti paskatinti pasiskiepyti švelnaus įtikinėjimo ir edukaciniu būdu.“
