Nuo š.m. rugpjūčio 1 d. “separatistų” veiksmai prieš čečėnų valstybinę miliciją yra sustabdomi – apie tai paskelbė tremtyje Londone esantis Achmedas Zakajevas, kurį tam tikra čečėnų tautos dalis (daugumoje irgi gyvenanti emigracijoje) vadina Ičkerijos Ministru pirmininku. Jis išreiškė viltį, kad jo pradėtas dialogas su Čečėnijos vadovybe privers kovotojus (kurie šiandien yra pavaldūs lauko vadui Doku Umarovui) susimąstyti. A.Zakajevas taip pat pareiškė, kad jis pripažįsta dabartinės respublikos valdžios legitimumą bei teigiamai įvertino Čečėnijos prezidento Ramzano Kadyrovo administracijos veiksmus siekiant pagerinti padėtį šioje Šiaurės Kaukazo respublikoje. Dar ankščiau pats R.Kadyrovas siūlė A.Zakajevui grįžti į respubliką ir net žadėjo vietą Čečėnijos Kultūros ministerijoje (kaip žinia, Rusijoje A.Zakajevo baudžiamoji byla nėra nutraukta ir kaltinimai nėra panaikinti).
Visa tai yra labai panašu į bolševikų taktiką po 1917 m. spalio perversmo, kada jie, suprasdami, kad emigracija daro gana didelę žalą naujajam režimui, stengėsi privilioti savo politinius oponentus, esančius emigracijoje, ir įtikinti juos grįžti į tėvynę. A.Zakajevo logika irgi suprantama: iš esmės R.Kadyrovui pavyko padaryti tai, už ką kovojo jo pirmtakai, ir netgi daugiau – šiuo metu Čečėnija yra daug labiau nepriklausomas Rusijos Federacijos subjektas, nei prieš penkis ar dešimt metų.
A.Zakajevui grįžus į Čečėniją, R.Kadyrovas sustiprintų savo vidaus padėtį: išeitų, kad ir čečėnų emigracija yra jo pusėje, o tai reikštų papildomą kozirį dialoge su Maskva. Iš tikrųjų tokiu būdu R.Kadyrovas dar labiau atrištų sau rankas savarankiškesnės respublikos politikos prasme ir dar labiau nutoltų nuo Vladimiro Putino ir Dmitrijaus Medvedevo kuriamos “valdžios vertikalės”. Atrodo, kad “vertikalės” modelis daugiau ar mažiau efektyviai veikia Rusijos sričių ir autonominių kraštų gubernatorių atžvilgiu – pastarieji yra pernelyg priklausomi nuo Kremliaus ir bijo prarasti savo vietas – bet ne Čečėnijoje. Šioje šiaurės Kaukazo respublikoje R.Kadyrovas (kad ir būdamas Maskvos statytiniu) sukūrė savo, dar griežtesnę “vertikalę”, kuri jam leidžia derėtis su Kremliaus atstovais beveik kaip lygiam su lygiu. Kai kurie Rusijos politologai netgi vadina šį reiškinį “Rusijos konfederalizacija”. Šiuo metu Čečėnija iš esmės yra vienintelė vienos tautybės dominuojama respublika Rusijos Federacijos sudėtyje, R.Kadyrovas turi savo, iš dalies nepriklausomą nuo Maskvos “užsienio politiką”, ideologiją, savo vertybių sistemą ir net savo ginkluotąsias pajėgas, kurios, beje, nėra numatyti respublikos konstitucijoje (vadinamieji Kadyrovo gvardiečiai, kurie yra pavaldūs tik pačiam R.Kadyrovui). Aišku, oficialiai kalbama (tiek Maskvoje, tiek Grozne) apie “vertikalės” stiprinimą. Rusijos jėgos struktūros Čečėnijoje yra antrame plane, viską sprendžia pats R.Kadyrovas, kas kelia nemažą susierzinimą tarp Maskvos politikų (pastarieji visgi priversti taikytis su respublikos prezidentu, bent jau tol, kol jis yra reikalingas federaliniam centrui). O pats R.Kadyrovas, demonstratyviai rodydamas visišką lojalumą Maskvai, nuosekliai didina savo įtaką ribodamas centro galimybę kontroliuoti jo politiką. Taigi A.Zakajevo sugrįžimas į Čečeniją (ir, galimai, dalies čečėnų emigrantų parama) būtų dar vienas žingsnis link šios R.Kadyrovo politikos įgyvendinimo.
Kita vertus, kalbama, kad A.Zakajevas dabar jau nėra įtakingas asmuo pačioje Čečėnijoje ir vargu ar galėtų realiai kontroliuoti padėtį respublikoje. Tie čečėnai, kurie priešinasi federaliniam centrui, yra pavaldūs lauko vadui D.Umarovui, o pastarojo santykiai su Ičkerijos vyriausybe tremtyje yra įtempti. A.Zakajevą dažnai vadina “virtualia figūra”. Jis iš tiesu yra čečėnų emigrantų bendruomenės, susikūrusios po 2000 m., kai daugelis pabėgėlių iš Čečėnijos patraukė į Vakarų Europą, lyderis. Tačiau jokios koordinuotos užsienio politikos jie nevykdė. Pabėgėliai susibūrė į tam tikrą struktūrą, kuri buvo daugiau virtuali, negu reali. 2007 m. spalio 7 d. minėtas lauko vadas D.Umarovas “panaikino” Čečėnijos Ičkerijos Respubliką ir paskelbė apie Kaukazo Emyrato įkūrimą. Tuo metu čečėnų kovotojų veikla jau išsiplėtė į Ingušiją, Kabardino-Balkariją, Dagestaną ir įtraukė kitas Šiaurės Kaukazo etnines grupes. D.Umarovas ėmėsi kalbėti apie radikaliųjų musulmonų (ne vien tik čečėnų) susivienijimą Kaukazo Emyrato ribose. Tokiu būdu čečėnų emigracijos atstovai buvo nustumti nuo realios galimybės paveikti įvykius respublikoje. Tai reiškė, kad emigracija praranda ir savo politinį idealą – A.Zakajevo šalininkai ideologiškai buvo artimesni separatizmo principams, o ne religiniam fundamentalizmui. Reaguodami į tai, emigracijos bendruomenės atstovai išrinko A.Zakajevą Ičkerijos Ministru pirmininku. Ši virtuali valdžios struktūra egzistuoja jau 2 metus.
Galima prognozuoti, kad A.Zakajevo pareiškimas apie operacijų prieš Čečėnijos milicininkus nutraukimą vargu ar iš esmės pakeistų padėtį Čečėnijoje ir Šiaurės Kaukaze. Kaip minėta, A.Zakajevas dabar nėra susijęs su respublikoje veikiančiais kovotojais ir jis negali šiems įsakyti nutraukti ugnį. Tiesa, Ičkerijos vadas tremtyje yra sakęs, kad bandys susitarti su kovotojais, tačiau pastarieji yra islamistai, o A.Zakajevas jiems nepriklauso. Dar daugiau, teigiama, kad “nacionalistinis separatistinis judėjimas” už Čečėnijos nepriklausomybę nėra išsekęs, jį, iš esmės, perėmė pats R.Kadyrovas. Tačiau neabejojama, kad A.Zakajevui prisijungus prie R.Kadyrovo, pastarasis gautų papildomą svertą propagandai tarptautinėje arenoje ir tai suteiktų prezidentui daugiau teisėtumo.
Kai bebūtų, A.Zakajevas dar nesugrįžo į Čečėniją, jis tepasakė sieksiąs paliaubų. Tačiau bet koks ugnies nutraukimas yra geriau, nei karo veiksmai, net jei paliaubos ir paskelbtos tik formaliai.
