Brazilijos teismas tik šiomis dienomis nuteisė tvarkos saugotojus, kurie 1992-aisiais malšindami riaušes San Paulo Karandiru kalėjime, žiauriai susidorojo su kaliniais. Karandiru skerdynės šokiravo pasaulį ir tapo gėdinga istorijos dėme.
Bausmė po 21 metų
Prisiekusiųjų teismas 23 policijos darbuotojus pripažino kaltais nužudžius 13 kalinių. Tuomet teisėjas Chose Augusto Marsagao kiekvienam iš teisiamųjų skyrė156 metus nelaisvės – po 12 metų už kiekvieną žmogžudystę. Trys policininkai buvo išteisinti. Nuteistųjų advokatai nuosprendžius apskundė. Jų nuomone, policininkai šaudė gindamiesi nuo ginkluotų ir įsiutusių kalinių ir tokius nuosprendžius pavadino absurdiškais. Kol bus nagrinėjami apeliaciniai skundai, 23 policininkai teismo sprendimo lauks laisvėje.
Beje, Brazilijoje mirties bausmė nevykdoma, o nelaisvėje žmogus negali būti laikomas daugiau kaip 30 metų.
Maištas, dabar jau nuverstame Karandiru kalėjime, prasidėjo 1992 metų spalio 2 dieną, po dviejų kalinių ginčo. Tai buvo pats didžiausias kalėjimas visame Pietų Amerikos žemyne. Maišto metu jame kalėjo per 10 000 nuteistųjų. Malšinant maištą žuvo 111 kalinių. Kai kuriuos jų nužudė patys kaliniai, tačiau daugumą nukovė specialiųjų padalinių policininkai, kurie eidami iš kameros į kamerą šaudė į ginkluotus kalinius.
Iš pradžių teisiamuosius kaltino, kad jie nužudė 15 kalinių. Vykstant teisminiam bylos nagrinėjimui paaiškėjo, kad vienas iš jų buvo ne nušautas, o nudurtas peiliu, kitas buvo toje kameroje, iki kurios policininkai net nepriėjo.
Buvę kaliniai prisimena, kad policininkai buvo negailestingi. „Mes niekada negalvojome, kad policininkai įeis į kalėjimo teritoriją ir šaudys kiekvieną sutiktą, nesiaiškindami kiek jis kaltas“, – prisiminė buvęs kalinys Chose de Oliveira. Maišto malšinimo metu jis buvo penktame aukšte ir gerai matė, kas vyko kieme.
Pasibaigęs teismo procesas dar ne paskutinis Karandiru byloje. Artimiausiais mėnesiais prisiekusieji pradės nagrinėti dar 53 policininkų, dalyvavusių malšinant kalinius, bylas. Maišto malšinimui vadovavęs pulkininkas Ubiratanas Gvimaresas buvo nuteistas 2001 metais. Pirmos instancijos teismas jam buvo skyręs net 632 metus nelaisvės. Tačiau vėliau aukštesni teismai jį išteisino. Kaliniai, matyt, vis tiek atkeršijo savo budeliui. 2006-ųjų rugsėjį jis buvo rastas nušautas savo namuose.
Karandiru kalinius malšino 286 policininkai. 84 apkaltinti žmogžudystėmis. 5 iš jų teismo nesulaukė.
Įamžintas filme
Apie 1990-ųjų maištą kalėjime yra pastatytas filmas, kuris ir vadinasi „Karandiru“. Brazilų režisierius Ektoras Babenko jį pastatė remdamasis tikrais įvykiais, kuriuos rašytojas Drauzio Varela buvo aprašęs knygoje „Karandiru stotis“.
Filmo herojai – žmogžudžiai, prievartautojai, provokatoriai, narkomanai. Tai jie valdė didžiausią Brazilijos kalėjimą, o maišto metu tapo aukomis. Ebonis – solidus vagis ir visų gerbiamas lyderis; Dydenybė – lankstus sukčius, turintis dvi šeimas; Ezekelis – buvęs banglentininkas, tapęs kokaino auka; Durklas – žiaurus žudikas, atradęs Dievą. Visi jie sudarė kalėjimo elitą. Jie buvo išrinktieji, valdę Karandiru susigalvotomis taisyklėmis ir susikurtais įstatymais. Tačiau šiam valdymui atėjo kruvinas galas, kai 300 policininkų įsiveržė į kalėjimą ir žiauriai išžudė 111 beginklių kalinių. Toks tikroviškas filmo turinys.
Maištai – kasdienybė
2001-aisiais toje pačioje San Paulo valstijoje vienu metu buvo sukilę net 27 kalėjimų kaliniai. Tuomet įkaitais tapo daugiau kaip septyni tūkstančiai prižiūrėtojų ir kalinių giminių, atėjusių jų aplankyti.
Maištas prasidėjo sekmadienį – tą dieną, kai kalėjimai pilni lankytojų. Tarp jų buvo net 1000 vaikų. Dešimtyje kalėjimų maištą pavyko numalšint dar tą pačią dieną, o Karandiru pasidavė paskutinis. Vietios gyventojai, sėdėdami savo namuose prie televizorių, galėjo stebėti kalėjimo šturmą. Per jį žuvo 8 kaliniai. Paaiškėjo, kad šį kartą maištą surengė vienos didžiausių nusikalstamų grupuočių nariai, protestuodami, kad iš Karandiru į kitus kalėjimus nori iškelti 10 jų grupuotės narių. Po šio maišto, 2002-ųjų gruodžio 9 dieną, Karandiru kalėjimas buvo nugriautas.
Prarasti metai
Nors Karandiru buvo nugriautas, Brazilijos kalėjimai ir toliau lieka vieni baisiausių pasaulyje. Perpildytos kameros ir siaubinga nešvara, užkrečiamos ligos, pražūtingi gaisrai ir kruvinos riaušės, savivaliaujantys prižiūrėtojai ir suįžūlėję gaujų nariai – tokia šių kalėjimų kasdienybė. Pavojus kalinių gyvybei kyla ir dėl vandens trūkumo. Čia dažnos kvėpavimo takų infekcijos ir įvairios odos ligos, kurioms gydyti trūksta vaistų ir medicinos personalo. Vienas didžiausių deficitų – laisva erdvė ant gultų, kurioje būtų galima visu ūgiu išsitiesti ir išsimiegoti.
Pastaraisiais metais, griežčiau pradėjus kovoti su narkotikų prekeiviais ir organizuotu nusikalstamumu, tūkstančiai įtariamųjų sukišti už grotų, kur teismo laukia ne vienerius metus. Nors jų kaltė dar neįrodyta, jie gyvena tokiomis pat baisiomis sąlygomis. Teismo nuosprendis jiems galiausiai gali būti ir palankus, tačiau niekas nesugrąžins prarastų gyvenimo metų. Brazilijos kalėjimuose vos ne pusė įkalintųjų yra dar nenuteisti.
Palyginimui: Tarptautinio kalėjimų studijų centro duomenimis, JAV tokių kalinių yra 21 proc., Vokietijoje – 15,5 proc., o Lietuvoje – vos 13,1 proc. Kalinių reabilitacijos programos, kurioms vis daugiau dėmesio skiriama Europoje, Brazilijos dar faktiškai nepasiekė. Netgi priešingai – dėl kalėjimų perpildymo sąlygos netgi prastėja.
Išžagino 70 vyrų
Kartais iš kalėjimų visuomenę pasiekia itin šokiruojančios žinios. Nesenai pareigūnams pasiskundė mergina, kad buvo pagrobta, nuvežta į kalėjimą, ir ten ją keturias dienas ir naktis žagino kaliniai. Keturiolikmetė pasakojo, kad ją gatvėje sumušė ir pagrobė kažkokia moteris. Po to nukentėjusioji ir dar dvi nelaimėlės buvo nuvežtos į kalėjimą, kuris yra Beleno mieste.
Pradėję tyrimą pareigūnai sakė, kad merginą pagrobė suteneriai, kurie tiekia kaliniams jaunas suguloves. Iš darbo buvo atleisti kalėjimo viršininkas ir 19 tomis dienomis dirbusių prižiūrėtojų, tačiau policininkai nori išsiaiškinti visą grandinę. Turima duomenų, kad tai – suplanuoti veiksmai, vykę ne kartą: kažkas juk atvežė merginas į kalėjimą, įvedė jas į vidų, paslėpė kameroje, vedžiojo pas jas kalinius. Policija ieško ne tik prievartautojų, bet ir kitų dviejų merginų, apie kurias pranešė pabėgusi nukentėjėlė.
Valstijos vadovybė jau atkreipė dėmesį, kad Beleno mieste esantis Fragozu kalėjimas labai prastai saugomas. Kaliniai netgi gali išeiti į miestą, tik turi grįžti iki vakarinio patikrinimo. Aplink kalėjimą nėra jokios tvoros, o viena kalėjimo siena ribojasi tiesiog su džiunglėmis. Valstijos gubernatorius nurodė pastatyti apsauginę sieną, tačiau vargu, ar ji išgelbės nuo prievartos, nes Brazilijoje tai labai paplitęs reiškinys.
Prieš kelerius metus jau buvo panašus atsitikimas, kai policininkai kameroje su nusikaltėliais užrakino 15-metę.
Mergaitė buvo sulaikyta Abaetetuba mieste už vagystę ir kelias dienas buvo kameroje su 21 vyru. Sulaikytieji nepilnametę kankino, prievartavo. Valgyti jai duodavo tik už seksą. Sadistai cigaretėmis degino merginai rankas ir kojas, o po to nuskuto plikai, kad ji nesiskirtų nuo kalinčių vyrų. Kankinamos nepilnametės riksmai buvo girdėti net gatvėje, tačiau niekas neatėjo jai į pagalbą. Ir tik po to, kai apie žaginamą mergaitę sužinojo žurnalistai, ji buvo išleista iš kalėjimo. Žurnalistams nepilnametės vyresnė draugė pasakojo, kad mergaitė jau trečią kartą už vagystes papuola į kalėjimą ir visus kartus ten prievartaujama.
Kai apie šiuos faktus pranešė ir pasaulio spauda, valstijos vadovai ėmėsi priemonių, tačiau jos buvo tik kosmetinės. Kalėjimuose trūksta gyvenamųjų kamerų moterims, o tuo ir naudojasi užsidirbti norintys policininkai – pardavinėja moteris kaliniams. Tokia padėtis išlieka ir dabar.
Paros valstijoje, kuri plotu yra du kartus didesnė nei Prancūzija ir kur yra 132 kalėjimai, tik 6 kameros skirtos moterims. Todėl pasitaiko dar žiauresnių faktų. Viena 23 metų moteris kelias paras išbuvo kameroje su 70 vyrų, kurie pasikeisdami ją žagino.
Atpirkimas per skaitymą
Bandant išspręsti šias problemas, Brazilijoje šiuo metu masiškai statomi nauji kalėjimai, tačiau kitų šalių pavyzdys rodo, kad naujų kalėjimų statybos, jeigu jos nėra suderintos su baudžiamojo kodekso pertvarka ir nusikaltimų prevencija, dažniausiai duoda tik trumpalaikį palengvėjimą. Naujos įkalinimo įstaigos greitai užsipildo ir prireikia statyti naujas.
Mažinti kalinių skaičių bandoma ir kitais būdais. Bausmę susimažinti galima skaitant knygas. Už kiekvieną perskaitytą knygą ji sutrumpinama 4 dienomis. Kalintieji federaliniuose kalėjimuose, kur bausmę atlieka žymiausi Brazilijos nusikaltėliai, gali perskaityti iki 12 klasikinės literatūros kūrinių arba knygų apie filosofiją, mokslą literatūrą ir savo bausmę kiekvienais metais sutrumpinti 48 dienomis.
Kaliniai vienai knygai perskaityti turi iki keturių savaičių, o tuomet privalo parašyti rašinėlį. Specialiai sudaryta komisija sprendžia, kurie nuteistieji gali dalyvauti programoje, pavadintoje „Atpirkimas per skaitymą“.
