Prieš savaitę ES šalių lyderiai viršūnių susitikime Briuselyje pritarė Prancūzijos ir Vokietijos pasiūlymui dėl Viduržemio jūros sąjungos (VJS; angl. Mediterranean Union) įsteigimo.
Kokia tai struktūra? Ar ji nepakeis ES? Kokie prieštaravimai tebegraužia šią sąjungą? Kokia joje Baltijos šalių vieta?
ES jau daugiau kaip prieš dešimt metų pradėjo vadinamąjį Barselonos procesą, kurio tikslas – glaudesni santykiai su tokiomis Viduržemio jūros šalimis kaip Alžyras ir Marokas. Planuojama, kad Viduržemio jūros sąjunga bus įsteigta liepos 13-ąją specialiame viršūnių susitikime Paryžiuje. Į ją įeis visos 27 ES šalys ir 12 Viduržemio jūros regiono valstybių, įskaitant Izraelį ir Turkiją. Tikrosiomis VJS narėmis iš pradžių bus ES priklausančios regiono šalys, paskui – visos kitos, taip pat ir Lietuva. Pagal dar galutinai nepatvirtintą struktūrą ji turės du pirmininkus, kurie rotaciniu principu keisis kas dveji metai. Sąjungai pirmininkaus viena ES šalis ir viena bendrijai nepriklausanti valstybė. VJS bus sukurtos devynios agentūros pagal veiklos kryptis ir investicinis bankas, kuris naudos biudžetines ES lėšas.
1995 m. lapkričio 28 d. Barselonoje buvo priimta pirmoji Viduržemio jūros regiono valstybių konferencijos deklaracija, kurią pasirašė penkiolikos ES ir vienuolikos Viduržemio jūros regiono valstybių (Alžyro, Egipto, Izraelio, Jordanijos, Kipro, Libano, Maltos, Maroko, Sirijos, Tuniso, Turkijos) užsienio reikalų ministrai ir Palestinos savivaldos pirmininkas. Šiuo metu narystės principas kiek pasikeitė, nes, pavyzdžiui, Kipras ir Malta procese dalyvauja jau kaip ES šalys. Libija nuo 1999 m. turi stebėtojos statusą.
Barselonos deklaracijoje buvo sutarta Europos Sąjungos ir Viduržemio jūros regiono partnerystę plėtoti trijose srityse: politinėje ir saugumo; ekonomikos ir finansų; socialinėje, kultūros ir humanitarinėje. Ekonominės ir finansinės partnerystės tikslas – iki 2010 m. Europos Sąjungoje ir Viduržemio jūros regione sukurti laisvosios prekybos zoną. Taip pat numatyta, kad kuriant laisvosios prekybos zoną Viduržemio jūros valstybės palengva prisiderins prie ES konkurencijos teisės ir techninių normų bei standartų. Tarp konkrečių partnerystės uždavinių – mokslinis, techninis ir pramonės bendradarbiavimas, bendri veiksmai saugant aplinką, kovojant su nelegalia migracija ir narkotikais. Pagal Barselonos deklaraciją laisvosios prekybos zona kuriama ir kiti uždaviniai vykdomi sudarius dvišales ES ir regiono valstybių asociacijos sutartis.
Barselonos proceso rėmuose įkurta Europos Sąjungos ir Viduržemio jūros valstybių parlamentinė asamblėja. 2004 m. kovo 21–24 d. Graikijos sostinėje Atėnuose įvyko Europos ir Viduržemio jūros valstybių parlamentinės asamblėjos inauguracinė sesija. Parlamentinės asamblėjos įkūrimas suaktyvino Barselonos proceso šalių parlamentinius kontaktus.
2005 m. kovo 12–15 d. Kaire vyko pirmoji Europos Sąjungos ir Viduržemio jūros šalių parlamentinės asamblėjos sesija, o lapkričio 20–21 d. Rabate (Maroko Karalystė) vyko neeilinė sesija, skirta Barselonos deklaracijos dešimtmečiui paminėti. Asamblėjos sesijoje Kaire dalyvavo Viduržemio jūros šalių parlamentų oficialios delegacijos, Europos Sąjungos šalių nacionalinių parlamentų atstovai ir Europos Parlamento delegacija. Libijos, Mauritanijos, Rumunijos ir Bulgarijos parlamentų atstovai dalyvavo stebėtojų teisėmis. Kaip specialūs svečiai sesijoje dalyvavo Arabų parlamentinės sąjungos, Tarpparlamentinės sąjungos ir Europos Tarybos Parlamentinės asamblėjos atstovai. Pirmininkavimą asamblėjai rotacijos principu perėmė Europos Parlamentas.
Beje, tuomet aktyviai į šį procesą įsitraukė ir Lietuva. Kaire debatuose dalyvavęs Seimo delegacijos narys Eligijus Masiulis išreiškė nuomonę, kad Lietuva džiaugiasi Europos Sąjungos ir Viduržemio jūros valstybių užsienio reikalų ministrų susitikimo Hagoje 2004 m. lapkričio 29–30 d. rezultatais, kurie rodo, kad įsipareigojimai tarp Europos Sąjungos ir Viduržemio jūros šalių partnerių didėja. Seimo narys taip pat paminėjo, kad 2004 m. gegužės 1 d. Lietuva tapo visateise Barselonos proceso nare. E. Masiulis pabrėžė, kad Lietuva mato dideles Barselonos proceso galimybes. „Esame įsitikinę, kad bendradarbiavimas su Rytų ir Pietų partneriais yra papildantys vienas kitą (ne konkuruojantys) procesai: augant Europos Sąjungos santykiams su naująja Rytų kaimynyste, tikime tolesniu Europos Sąjungos ir Viduržemio jūros šalių partnerystės stiprėjimu“, – kalbėjo Seimo narys (išsamiau – http://www3.lrs.lt/pls/inter/).
Tačiau visas VJS kūrimosi procesas vyko prieštaringai. Ypač nemažai nesutarimų išryškėjo pastaraisiais metais, kai sąjungos iniciatorius Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy pernai vasarį vėl iškėlė šią idėją. Iš pradžių Briuselis priešinosi tokiam planui. Šveicarijos laikraštis „Le Temps“ rašė, kad ES nesuprantama, kodėl ignoruojamas vadinamasis Barselonos procesas. Tai 1995 m. priimta Viduržemio jūros valstybių deklaracija, kurią pasirašė 15 ES ir 11 regiono šalių atstovai bei Palestinos savivaldos pirmininkas. Libija čia turi stebėtojos statusą, o keletas valstybių dabar jau yra įstojusios į ES. Barselonos deklaracijoje sutartas regiono šalių partnerystės plėtojimo procesas turėtų baigtis sukūrus laisvąją prekybos zoną Viduržemio jūroje.
Tačiau į naująją struktūrą siūlomos šalys vangiai pritarė šiai idėjai. Italija, Portugalija ir Ispanija stengiasi apeiti jautrų Turkijos narystės ES klausimą. Iš Šiaurės Afrikos valstybių tik Marokas už šią iniciatyvą pasveikino N. Sarkozy. Izraelis iki šiol tyli, nes nesupranta, kaip vienoje sąjungoje bendraus su konfliktiškais kaimynais Libanu, Sirija arba Palestinos autonomija.
Įdomu, kad ši idėja sukėlė ir Turkijos pasipiktinimą. Ankara pareiškė, kad jei Turkijos nepriima į ES, jai nereikia jokio kito pakaito.
Londonas, kuris pasisakė už Turkijos integraciją į ES, taip pat įtariai vertina N. Sarkozy pasiūlymą. Tačiau labiausiai nerimauja vokiečiai. Vakarų šalys, kurios nepriklauso Viduržemio jūros regionui, klausia Paryžiaus: o kas šią naują organizaciją finansuos? Berlynas perspėja, kad N. Sarkozy, kaip rašo „The Economist“, nori įgyti lemiamą politinį svorį, pasinaudodamas ir ES lėšomis, ir ieškodamas finansavimo iš neaiškių Afrikos, Artimųjų Rytų šaltinių. Kai kurios tų valstybių buvo Prancūzijos kolonijos, o jose veikiančios kovinės grupuotės su Izraeliu kariauja už neaiškiais keliais atėjusius pinigus...
Paryžius, norėdamas išsiveržti į Europos lyderio pozicijas, kuria projektus, kurie kol kas nesulaukia visuotinio pritarimo. Be to, Prancūzijos ir Vokietijos santykiai blogėja ir dėl branduolinės energetikos, ir dėl Europos centrinio banko vaidmens. Dabar Paryžius stimuliuoja naują susipriešinimo lauką, savo karščiu primenantį Viduržemio jūros regiono atmosferą.
Ir vis dėlto viršūnių susitikime Briuselyje nesutarimus iš dalies pavyko įveikti. Vokietijos kanclerė Angela Merkel, kuriai pasisekė, jos žodžiais tariant, „pasiekti labai gerą kompromisą“, teigė, kad tai padės gerinti ir Vokietijos bei Prancūzijos kooperaciją, ypač energetikos srityje.
Tačiau agentūros „Prime–TASS“ apklausti ekspertai mano, kad VJS sukurta siekiant pasipriešinti Rusijos diktatui aprūpinant Europą energijos resursais. Į sąjungą įeis turtingos šių resursų Artimųjų Rytų, Šiaurės Afrikos, Viduržemio jūros baseino šalys. Gali būti, kad tai atsvara Rusijos siūlomai dujų OPEC, kuriai priklausytų pati Rusija, Iranas, Alžyras, Kataras ir kitos valstybės.
Varšuvoje manoma, kad naujos struktūros sukūrimas padės megzti aktyvesnius ES ir Ukrainos santykius. Jų perspektyvą liepos mėnesį ES viršūnių susitikime detaliau išdėstys Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas. Jis mano, kad atėjo laikas kalbėti apie kitą santykių vektorių, kuris apimtų ir Baltijos, Juodosios ir Viduržemio jūrų regionų šalis. Prisimindami istoriją, Varšuvos apžvalgininkai atnaujina dažnai girdėtą formulę – „nuo jūros iki jūros“. Tik dabar ji šiek tiek išsiplečia.
Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas
