Nepaisant 1995-ųjų Jungtinių Tautų primygtinės rekomendacijos nepriimti į kariuomenę jaunesnių nei 18 metų asmenų, vaikai kariuomenėje išlieka neatskiriama šių laikų karinių konfliktų dalimi. Afrikos, Azijos, Lotynų Amerikos šalyse vaikus dažniausiai išnaudoja savo tikslams įvairios grupuotės. Vaikus ir paauglius lengva verbuoti, jie yra itin priklausomi nuo aplinkinių poveikio. Su jais taip pat mažiau skaitomasi, išnaudojamas ir jų nepatyrimas gyvenime.
Pietų Sudanas – tik vienas iš tokių taškų Žemėje, kuriame ir šią dieną išnaudojami vaikai. Kur daugiau nei 2,5 milijono vaikų gimė jau po „nepriklausomo“ Pietų Sudano atsiradimo ir kurie be pilietinio karo siaubų nieko daugiau nematė.
Pietų Sudanas – viena iš pragaro Žemėje vietų
2018-ųjų duomenimis, per pastaruosius ketverius metus žmonių, nežinančių, ar pavyks jiems šiandien pavalgyti, skaičius išaugo nuo 34 iki 60 proc. Iš jų 300 tūkst. žmonių yra ant mirties nuo bado ribos.
Per pirmą 2018-ųjų metų pusmetį iš ginkluotų grupuočių Afrikos šalių taikdariams pavyko išgelbėti 800 nepilnamečių karių, tačiau dar mažiausiai 19 tūkst. yra smogikų nelaisvėje: juos išnaudoja ir kare, ir kaip aptarnaujantį personalą. Vaikai yra mušami, prievartaujami, skelbiama Jungtinių Tautų pranešime.
Šioje valstybėje – net du trečdaliai vaikų nelanko mokyklos, tiek pat 15-19 amžiaus mergaičių gimdo vaikus. Tai nėra nuostabu – dėl vykstančio pilietinio karo yra sugriauta, arba užgrobta smogikų, apie trečdalį mokyklų.
Net ir teikti pagalbą šiuose regionuose kasmet tampa vis sudėtingiau. Nuo 2013-ųjų pradžios buvo nužudyta 100 humanitarinių darbuotojų.
Verksite – užmušime: kariais paversti vaikai pasakoja savo išgyvenimus
12-metė Merry ir jos sesutė – Pietų Sudano gyventojos. Jos mirtinai išsigando, kuomet miške buvo sustabdytos trijų ginkluotų vyrų. Aplink nebuvo nė gyvos dvasios, šauktis pagalbos – beprasmiška. Verksite – užmušim, pareiškė vyrai. Taip prasidėjo jų kančios.
Mergaitės pateko į smogikų stovyklą, kurioje praleido net trejus metus, kol joms nepavyko pabėgti. Merry ir sesutė buvo laikomos vergystėje: jas vertė vykdyti bet kokį darbą – nešioti vandenį ir malkas, ruošti maistą. Jas ir kitas belaisves mokė šaudyti, o vyresniems vaikams išduodavo ginklus ir vertė dalyvauti karo veiksmuose.
Dabar Merry yra šešiolikos. Kartu su kitais vaikais ji mokosi UNICEF mokykloje, skirtoje padėti integruotis į visuomenę buvusiems nepilnamečiams vaikams. Juos moko ne tik skaityti ir rašyti, tačiau darbo įgūdžių, kad jie galėtų kažkaip užsidirbti pragyvenimui užaugus.
Metai, kuriuos praleido nelaisvėje, nepraėjo be pėdsakų. „Mane persekioja tie prisiminimai, – tvirtina Merry. – Aš krūpteliu kiekvieną sykį, kuomet matau ginkluotą asmenį. Kada aš prisimenu, ką man teko išgyventi, aš verkiu“.
Jeigu vaikai kažką ne taip padarydavo, juos žiauriai mušdavo, vienas iš kankinimo būdų – šliaužioti žeme ant alkūnių. „Tai buvo labai skausminga, alkūnės buvo visos kruvinos“, – prisiminimais su JT atstovais dalijosi mergaitė.
17-metė Rose, kurią smogikai pagrobė tiesiog iš jos namų, bando pamiršti tai, kas su ja įvyko per tuos tris mėnesius, kuriuos ji praleido nelaisvėje. Kaip pati pripažįsta, tai nėra paprasta.
„Jie surišo mus virve ir vertė tampyti krovinius keturiomis, – rodydama randus ant rankų. – Mes turėjome kiekvieną dieną bėgti tam tikrus atstumus, o jeigu kažkas pavargdavo ir nugriūdavo, būdavo sudaužomas pagaliais. Sykį aš nukritau ir mane taip sumušė, kad vos nemiriau“.
Kuomet ji nesutiko suartėti su vienu iš smogikų, karys ją sumušė ir išprievartavo. Kitas jos pasigailėjo ir padėjo pabėgti. „Aš negaliu viso to pamiršti“, – aiškina ji.
Tačiau jų likimas – toli gražu ne vienetinis atvejis. Tokių vaikų-karių Pietų Sudane priskaičiuojama apie 19 tūkst. Jų kančia dažnai nesibaigia net ir pabėgus ar išlaisvinus – daugeliui paprasčiausiai nėra kur eiti, jie nežino kur jiems ieškoti artimųjų ar giminių.
Į smogikų gretas – savo noru
Ne visi vaikai į smogikų gretas įsilieja išsigandę grasinimų. JT atstovų kalbinta Ester pati nusprendė prisijungti prie karinės grupuotės. Jai tuomet buvo vos 14 metų, ji metė mokyklą. Karinėje stovykloje ji tapo nėščia, pagimdė jau išlaisvinta iš smogikų gretų. Kaip ir Merry, ji prisimena apie smurtą ir pažeminimus: jos akyse buvo prievartaujama ir žudoma, ji pati patyrė reguliarų smurtą.
Nepaisant to, Ester norėtų atgal į stovyklą. „Man patiko su savimi turėti ginklą ir būti kare, – tvirtina ji. – Buvo kažkoks tikslas, buvo kasdienis darbas. Aš noriu būti kare, kuri turi ginklą, valdžią ir darbą“.
Justinas Kirima – išlaisvintųjų vaikų-karių mokyklos instruktorius pripažįsta, kad puikiai supranta savo mokinius. „Iš pradžių su jais labai sunku rasti bendrą kalbą, – aiškina jis. – Jie agresyvūs ir nenori klausytis“. Tačiau, jo teigimu, su psichologo pagalba šie vaikai „atsiskleidžia“ ir sugeba mokytis bei gauti ateityje praversiančią specialybę.
2013-aisiais Pietų Sudane kilęs pilietinis karas etniniu pagrindu jau nusinešė mažiausiai 400 tūkst. gyvybių. 2018-ųjų vasarą buvo pasirašyta trapi karo veiksmų sustabdymo sutartis, tačiau tūkstančiai kariaujančių vaikų vis dar lieka smogikų stovyklose.
