Pirmiausia būtina pasakyti, kad ekonominio bendradarbiavimo apribojimas yra nenaudingas niekam. Jungtinių Valstijų nuostoliai šiuo atveju nėra itin dideli, nes JAV prekybos su Rusija apimtis nedidelė. O štai ES sostinėse ir Maskvoje nuotaikos kur kas liūdnesnės.
Rusija iš pradžių juokėsi iš Vakarų sankcijų, bet joms griežtėjant linksmybės baigėsi – prasidėjo problemos. Kremlių ypač turėtų neraminti technologinio bendradarbiavimo nutraukimas ir tiek komercinių bankų, tiek privačių ir net valstybinių kompanijų ilgalaikio kreditavimo Vakarų šalyse apsunkinimas. Praktiškai tai reiškia, kad, pavyzdžiui, rusiškoms energetinėms kompanijoms dabar bus sunkiau išgauti giluminius išteklius ir rasti nebrangų finansavimą naujiems investiciniams projektams (turbūt ne iš gero gyvenimo rusų naftos milžino „Rosneft“ vadovas I. Sečinas nuėjo pas V. Putiną prašyti 31 mlrd. eurų paramos – tiek metų viduryje siekė kompanijos įsiskolinimai). Komplikavosi ir ginkluotės gamyba (suprask, kariuomenės modernizavimo programa). Jau praeitų metų gruodį D. Medvedevas pasirašė įsakymą, kuris draudžia šalies gynybos reikmėms pirkti užsienio prekes ir paslaugas, išskyrus atvejus, kai tų prekių ir paslaugų negalima gauti Rusijoje. Vadinasi, tokios prekės ir paslaugos egzistuoja, tačiau nuo to laiko pakeisti jas vietine produkcija greičiausiai nepavyko, nes tokio pobūdžio permainoms reikia ne mėnesių, o gal net kelerių metų.
Kita vertus, sunkumai visuomet skatina modernizaciją. Teks rusiškam karinės pramonės kompleksui viską gamintis pačiam (potencialas yra), o Rusijos kuro ir energetikos sektoriaus mokslininkams kurti nacionalines giluminės angliavandenilių gavybos technologijas. Po Vakarų žemės ūkio produkcijos importo į Rusiją uždraudimo kai kurie ekspertai paskubėjo išpranašauti Rusijai tuščias lentynas (kaip prieš SSRS subyrėjimą) ir kainų šuolį, bet tokios prognozės didžiąja dalimi yra nepagrįstos. Dabar atsiveria naujos galimybės vietiniams gamintojams, kuriems vis tiek teks konkuruoti su užsieniečiais, nes žemės ūkio produkciją galima gaminti ne tik Europos Sąjungoje. Be abejo, atskirais atvejais gali nukentėti kokybė, taip pat pradžioje valdžiai teks stebėti, kad nebūtų nepagrįstų kainų šuolių (kai kur turbūt prekybininkams ir gamintojams net teks sumokėti už tai). Pagaliau juk ne šiaip sau D. Medvedevui teko pakoreguoti uždraustų prekių sąrašą. Bet iš principo situacija Rusijai nėra tragiška – tiesiog prisitaikyti prie jos reikia laiko.
Kaip pažymėjo opozicinės radijo stoties „Echo Moskvy“ vyriausiasis redaktorius A. Venediktovas: „Aš nemanau, kad bus kažkoks deficitas lentynose. Žinoma, aš pats tai mažai suprantu, bet taip sako visi ekspertai, su kuriais kalbėjau, buvę agrarinio sektoriaus ministrai ir šiandieniniai ekspertai, užsiimantys žemės ūkiu. Yra vieninga pozicija: deficito nebijokite, tuščių lentynų nebus. Na, tiesiog nebus“.Pats V. Putinas Jaltoje paaiškino, kad dar prieš ketverius metus Rusija nebūtų galėjusi sau leisti agrarinio embargo, o dabar gali, ir tai dar naudą atneš – priešingu atveju toks sprendimas nebūtų buvęs priimtas (sklinda gandai, kad Rusijos vadovui pasiūlė daug atsakomųjų sankcijų variantų, bet jis kol kas pasirinko tik žemės ūkio sektorių). Šiame kontekste net galima pajuokauti, kad gerai būtų, jeigu Vakarai nustotų pirkti rusišką naftą ir dujas – šalyje greičiau įvyktų postindustrinis proveržis, o taip ji yra užstrigusi praeityje.
Pereinant prie sankcijų padarinių antrajai pusei vertinimo, galima pasakyti, kad V. Putino žingsnis buvo labai gudrus. Apskritai ES agrarinis eksportas nenukentėjo labai stipriai (Rusijos dalis jame nesiekia 1 proc.), bet niuansas yra tas, kad ūkininkai Europoje išskirtinai aktyviai gina savo interesus ir Rusijos vadovo savo reikalavimais atskirose bloko šalyse iš esmės nenuvilia (o griežtesnių sankcijų blokavimui užtenka vos vieno balso, ir, pavyzdžiui, Suomija, atrodo, jau yra pasiruošusi balsuoti prieš). Pagaliau, jeigu nebūtų didelės bėdos, ES pasiuntinys Rusijoje V. Ušackas nesakytų: „Blogiau būti negali. Toliau nebeįmanoma nueiti. Galėtume mėginti aiškinti, kaip galėtume dirbti kartu, neįvesdami sankcijų. (...) Žinoma, kai kurios bendrovės patirs šiokių tokių nuostolių ir ieškos alternatyvų, kaip ir minėjau. Ypač tos šalys ir tie eksportuotojai į Rusijos rinką, kuriems teko ypatingas atitinkamų Rusijos institucijų dėmesys ir kurie patyrė tam tikras sankcijas ir kliūtis. Jie sėkmingai įveikė jas, susirasdami naujas nišas. Vis dėlto mums rūpi išsaugoti prekybinius santykius, mes vertiname Rusijos vartotojus, ir esu įsitikinęs, kad Rusijos vartotojai taip pat vertina europietišką produkciją. Taigi, tikiuosi, kad greitai ir vėl atnaujinsime prekybinius santykius“.
Trumpai sakant, nuo sankcijų vienaip ar kitaip kenčia visi, ir pažymėtina, jog nė viena pusė nenori perlenkti lazdos, kad nuostoliai netaptų apčiuopiami. Tačiau Rusijos politika Ukrainoje nesikeičia. Priešingai, Maskva tik agresyvėja (tai pademonstravo ir humanitarinio konvojaus prasiveržimas į kaimyninės šalies teritoriją). Kaip tokioje situacijoje Vakarams elgtis toliau?
Amerika, be abejo, gali sau leisti griežtinti sankcijas Rusijos atžvilgiu be ypatingų skrupulų (nors, pavyzdžiui, jos naftininkai nelabai patenkinti tokia įvykių eiga, nes bendri projektai „dega“). Europai sunkiau dėl glaudesnių ekonominių santykių su Rusijos Federacija. Pagaliau, kaip pažymėjo buvęs Europos centrinio banko ekspertas M. Fratzsceris: „Problema su sankcijomis yra ta, kad niekas nežino, kuo jos gali baigtis – ypač tokioje didelėje ekonomikoje kaip Rusijos. Jeigu jos bus efektyvesnės, nei tikėtasi, jos sukels rimtą grėsmę globaliam finansiniam stabilumui“.
Kitaip sakant, griežtinti sankcijų iki begalybės negalima, nes nukentės visa pasaulio ekonomika, o dabartinės sankcijos V. Putino nesulaiko. Pakeisti savo poziciją jį tikriausiai priverstų Kinijos sprendimas prisidėti prie Vakarų ekonominio spaudimo Rusijai, bet Pekinas atsisakė palaikyti sankcijas Maskvai. Taigi vaizdas gana liūdnas: trumpalaikėje ir vidutinėje perspektyvoje Rusija sankcijas atlaikys (net ir griežtesnes negu dabar), o Ukrainai brangi kiekviena diena. Todėl Amerikai ir Europai galbūt reikėtų pakeisti strategiją: užuot kenkus sau ekonominiuose santykiuose su Maskva, pradėti aktyviau remti Kijevą (pradžiai bent finansiškai), o Rusija kovoje su juo gali pati save pražudyti arba atsitraukti (kaip Amerika Vietname ar SSRS Afganistane).
Tik ar pasiruošę Vakarai ne žodžiu, o realiai gelbėti Ukrainą? Štai iš Vokietijos ukrainiečiai tikėjosi naujo Maršalo plano, o gavo pažadą skirti kažkokius 500 mln. eurų Donbasui atstatyti; TVF delsia su naujos paskolos dalies pervedimu, o NATO nenori suteikti ukrainiečiams karinės pagalbos. Kaip sakoma, taupus moka dukart...
