Pirma, šalyje sudėtinga situacija tarpetninių santykių srityje. Kaip tiesiai pareiškė Rusijos vadovas, ją komplikuoja vadinamasis „amoralus internacionalas“, susidedantis iš įžūlių atskirų pietinių valstybės regionų atstovų, korumpuotos teisėsaugos, kuri juos pridengia, ir „Rusijos nacionalistų“, kuriems bet koks konfliktinis epizodas su etniniu atspalviu yra proga nepamatuotai prievartai. Toks atvirumas pagirtinas, bet tai jau ir taip visiems žinoma – ir nesprendžiama (ką jau kalbėti apie tai, kad tam tikrais atvejais valdžia palyginti tolerantiškai žiūri į „rusišką nacionalizmą“). Pažiūrėsime, kaip bus šį kartą.
Kad traukinys gali likti kur buvęs, įrodo V. Putino žodžiai apie „gegužės įsakus“, kurių vykdymas netenkina piliečių arba jie iš viso nevykdomi. Tai – „akmenukas į vyriausybės daržą“. Šiame kontekste pažymėtina, kad kiek anksčiau premjeras D. Medvedevas tiesioginiame eteryje aiškino, jog ministrų kabineto sudėtis nusistovėjo ir jis dirba pakankamai sklandžiai. Pasirodo, ne viskas yra taip gerai. Ministrai (o gal ir D. Medvedevas) turėtų susirūpinti dėl prezidento frazės apie asmeninę atsakomybę. Kita vertus, buvusio Gynybos ministerijos vadovo A. Serdiukovo atvejis parodys, kiek V. Putinas šiuo požiūriu atsako už savo žodžius.
Tas pats tinka ir jo kalboms apie politinės sistemos atvirumą, didesnį piliečių dalyvavimą joje, visuomeninę jos kontrolę. Šiuo atveju prezidento buvo suformuluotas vadinamasis „nulinio skaitymo“ principas, kurio esmė yra viešas įstatymo svarstymas prieš jo aptarimą parlamente, aktyviai dalyvaujant nevyriausybinėms organizacijoms (NVO) ir kitiems tautos atstovams. Tik neaišku, kurios tai bus NVO ir kas tie atstovai, kiek realiai sistema pasiruošusi atsižvelgti į iniciatyvą iš apačios, o kiek vaidina (vaidins) atvirumą (prisiminkime naująjį partijų įstatymą, kuris iš esmės nieko nepakeitė).
Viena didžiausių Rusijos bėdų šiuo metu, be abejo, yra stagnuojanti ekonomika. Rusijos prezidentas atkreipė dėmesį į tai, kad turi didėti darbo našumas, kurį galėtų paskatinti technologinis proveržis. Tačiau kiek jau apie tai kalbama, o ekonomika toliau lieka gerokai priklausoma nuo prekybos energetiniais ištekliais. Kad V. Putino nurodymai įgyvendinami blogai, ir vėl įrodė jis pats, pareikšdamas, jog deofšorizacijos srityje mažai kas nuveikta, nors dirbti buvo liepta jau seniai. Šiame fone įdomiai nuskambėjo prezidento siūlymas atimti iš ofšorinių kompanijų galimybę gauti valstybinius užsakymus ir valstybinius kreditus.
Tačiau įdomesnis šiuo atveju yra kitas momentas. Kaip pažymi ekspertai, Rusijos (ir ne tik jos) specialiosioms tarnyboms jokia paslaptis, kas ir kur laiko pinigus. Todėl natūralu, kad V. Putinas praplėtė Tardymo komiteto įgaliojimus verslo atžvilgiu. Tai, kad tam buvo bandoma prieštarauti iš vyriausybės pusės, rodo, jog prezidento politika nepatenkintos interesų grupės turbūt bando veikti per D. Medvedevą, o tai V. Putiną tikriausiai ima nervinti. Taip pat dėl šios priežasties asmeninės atsakomybės akcentavimas iš prezidento pusės tampa dar reikšmingesnis.
Tačiau visa tai smulkmenos, palyginti su kitais dviem dalykais. Pirma, atrodo, Rusijoje prasideda dar vienas megaprojektas. Kaip pažymėjo V. Putinas, šalies uždaviniu visam XXI a. turėtų tapti Sibiro ir Tolimųjų Rytų pavertimas inovacijų zona. Teigiama yra tai, kad gimstamumas ten gerėja. Tačiau, sprendžiant iš to, kas rašyta apie „technologinio proveržio“ sunkumus, visiškai neaišku, kiek efektyviai bus panaudoti didžiuliai valstybės pinigai rytinės Rusijos dalies pertvarkymui. Esminiu taps išlaidų kontrolės, su kuria Rusijoje blogi reikalai, momentas.
Kita vertus, „misija Sibiras“ yra protingas žingsnis ideologine prasme. Rusijos tautai reikia didelių – amžiaus – iššūkių, nes be jų ji nyksta. Ir čia prieiname prie deserto.
Pranešimo pabaigoje V. Putinas ėmėsi šiuolaikinio pasaulio realijų ir Rusijos vaidmens jame. Pasirodo, Maskva jaučiasi atsakinga už tai, kas vyksta planetoje, taip pat ir vertybių požiūriu. O planeta yra pavojuje: blogis prilyginamas gėriui, „chaoso tamsa“ žlugdo pasaulinės tvarkos pamatus, belytė ir bevaisė tolerancija veda prie regreso. Akivaizdžiai trūksta gelbėtojo, ir Rusija pasiruošusi apginti tradicines vertybes.
Ypač stebina šis pasažas: „Mes visada didžiavomės savo šalimi. Tačiau mes nepretenduojame į kažkokios supervalstybės vardą, suprantamą kaip pretenzija į pasaulinę ar regioninę hegemoniją, nesikėsiname į niekieno interesus, niekam neprimetame savo globos, nieko nebandome mokyti gyventi. (...) Mūsų integracinis projektas yra grįstas lygiateisiškumu, realiais ekonominiais interesais. Nuosekliai plėtosime eurazijinį procesą, nepriešpriešindami jo kitiems integraciniams projektams, taip pat, žinoma, ir tokiam subrendusiam integraciniam projektui kaip europinis, kurio atveju remsimės abipusio papildomumo principu (...).“
Be ironiškos šypsenos skaityti šiuos teiginius sunkoka. Geriausia suteikti žodį buvusiam Gruzijos prezidentui M. Saakašviliui, kuris Jungtinių Tautų tribūnoje pažymėjo: „Armėnija buvo įspeista į kampą ir priversta stoti į Muitų sąjungą, kuri neatitinka šios tautos ir mūsų regiono interesų. Moldova yra blokuojama, Ukraina nuolatos atakuojama, Azerbaidžanas patiria didžiulį spaudimą, o Gruzija yra okupuota. Kodėl? Todėl, kad senoji imperija bando atgauti prarastas sienas. Tačiau žodis „sienos“ čia iš esmės netinka, nes ši imperija – ar tai būtų Rusijos imperija, ar Sovietų Sąjunga, ar Rusijos Federacija, ar Eurazijos sąjunga – niekada neturėjo sienų. Tik pakraščius. (...) Mes privalome žinoti savo istoriją, kad suprastume, jog senas imperialistinis principas – skaldyk ir valdyk – šiandien taikomas lygiai taip pat, kaip tai buvo prieš du amžius. (...) Jie nenori, kad kas nors dominuotų, ir konfliktas yra jų tikslas, nes jis (...) užkerta kelią integracijai į europinę erdvę. (...) Eurazijos sąjunga buvo sugalvota kaip alternatyva Europos Sąjungai ir pristatyta Vladimiro Putino kaip pagrindinis jo naujos prezidentinės kadencijos projektas – kaip nauja Rusijos imperija. Eurazijos sąjunga tai kartu mūsų netolima praeitis ir ateitis, kurią mums paruošė keli buvę KGB karininkai iš Maskvos.“
Apskritai tenka pripažinti, kad V. Putinas labai gerai išmoko Vakarų dvejopų standartų taktiką. Visiems akivaizdu, kad tiek jie, tiek Rusija aktyviai kovoja dėl įtakos ir drąsiai kišasi į kitų valstybių reikalus, bet kartu kalba visiškai priešingai, kaltindami vienas kitą nepagarba demokratijai ir žmogaus teisėms.
Na, o kad niekas neabejotų, jog Rusija visus išgelbės, V. Putinas pareiškė: „Niekas tegul neturi iliuzijų, kad gali tapti pranašesnis už Rusiją karinėje srityje. Mes to niekada neleisime. (...) Ir šiame kontekste mes žinome, ką daryti“ (sprendžiant iš šalies remilitarizacijos tempų ir tendencijų, tikrai žino).
Baigiant galima prisiminti vieną fundamentalią Rusijos prezidento pasakytą frazę: „Viskas, kas pareikšta, turi būti įgyvendinama be jokių išlygų.“ Jeigu būtų kalbama tik apie vidaus politiką – visai nieko, bet jeigu iš tiesų bus aktyviai bandoma kovoti su „chaoso tamsa“ ir „nepretenduoti į supervalstybės vardą“, tada pasaulio (o ypač Rusijos kaimynų) laukia sunkūs laikai.
