Atrodytų keista, ko čia domėtis Rusijos prezidento rinkimais – juk įpėdinis jau paskirtas.
Rusijos prezidento Vladimiro Putino vieši pasisakymai, juolab pokalbiai su pasaulio žiniasklaidos atstovais kuriam laikui tampa didžiausiais politiniais įvykiais. Šitai jau nieko nebestebina. Pastaruosius porą metų Kremliaus viešųjų ryšių specialistai sugebėjo pasaulio visuomenės dėmesį pritraukti prie V. Putino įpėdinio temos, vėliau per pasaulį nuvilnijo svarstymai apie Dūmos rinkimus, o šiuo metu gvildenami paskirto prezidento rinkimų ypatumai.
Atrodytų keista, ko čia domėtis Rusijos prezidento rinkimais – juk įpėdinis jau paskirtas. Tačiau susidomėjimas būsimais rinkimais neslūgsta – net didėja. Pasaulio žiniasklaida svarsto įvairias rinkimų imitavimo aplinkybes, dabartinės autoritarinės Rusijos valdžios bruožus, gaudomos žinios apie būsimo prezidento Dmitrijaus Medvedevo ‚liberalumą“. Žiniasklaidą traukia, o daugelio šalių politikams bei politikos analitikams baimingą, su pasigėrėjimu sumišusį virpulį kelia pats rinkimų spektaklio didingumas – didžiausia pasaulio valstybė, kurios politinis elitas maudosi naftos ir dujų dolerių jūroje, viso pasaulio akivaizdoje paskirtą įpėdinį renka demokratiniais vadinamuose rinkimuose. Ir ne tik renka, bet ir verčia pasaulį pripažinti tuos rinkimus demokratiniais – didžiųjų šalių lyderiai bus priversti kalbėti Kremliaus pageidaujamu tonu. Antraip gali susilaukti kandžių V. Putino atsakų bei kaltinimų, jog neleistinai kišasi į Rusijos reikalus ar bando neleisti šaliai atsistoti ant kojų, o šito jau niekam nepavyksią padaryti.
Dera pripažinti, jog spectarnybinis Rusijos politinis elitas ir juos aptarnaujantys polittechnologai sugeba prikaustyti pasaulio žiniasklaidos dėmesį prie Rusijos didybę tvirtinančių įvykių ir sumaniai tuo dėmesiu manipuliuoja. Tad V. Putinas tapo ne tik ‚nacionaliniu lyderiu“, bet ir pagrindine pasauline XXI amžiaus pradžios politine figūra – jo prezidentavimo užbaiga pažymėta metų žmogaus, o portretas – metų nuotraukos titulais. Rusijos prezidento įvaizdis savaip paryškina esminį Vakarų pasaulio bruožą – stiprių demokratinio pasaulio lyderių stoką. Kol Europos Sąjunga neapsispręs dėl veiksmingo valdymo modelio ar neoimperinės ateities, tol Rusija sėkmingai veiks dvišalių santykių lygmeniu, trukdydama Sąjungai kurti vieningesnį, o sykiu ir galingesnį valstybinį darinį.
V. Putinas ir jo aplinka puikiai žino, kad didžiųjų Vakarų pasaulio šalių vadovai negali išsakyti jokių priekaištų Rusijos demokratijai nei autoritariniam režimui, nes bijo gadinti santykius su visą Europos Sąjungą ant energijos išteklių kabliuko laikančia šalimi. Tačiau Vakarų šalių lyderiai negali išvengti svarstymų apie demokratiją, jos vertybes bei demokratijos plėtrą pasaulyje, kadangi demokratijos principais ir jų įtvirtinimu grindžiam svarbūs globalinės politikos sumanymai. Rusijos prezidentas ir jo aplinka ėjo daug pastangų sumenkinti demokratijos principus bei vertybes pačių vakariečių akyse. Galima pripažinti, jog šitai daroma su užmoju ir išmone – vakariečiai vienaip ar kitaip įtraukiami į rusiškosios demokratijos spektaklius numatytiems vaidmenims atlikti. Juo geriau tas vaidmuo atliekamas, juo geresniu Rusijos draugu gali tapti. Tad Rusijos vykdomi demokratijos menkinimo spektakliai ir dvilypė Vakarų šalių nuostatą jų atžvilgiu ardo ir pačias vakarietiškas demokratines vertybes bei piliečių demokratinę jauseną.
Kai kurie politikos analitikai svarstė, kodėl Rusijos prezidento rinkimuose nebuvo leista dalyvauti buvusiam premjerui Michailui Kasjanovui – juk jis vis tiek nebūtų laimėjęs, o rinkimų įvaizdis neabejotinai būt pademokratėjęs. M. Kasjanovo nebuvo galima prileisti prie rinkimų jau vien dėl to, kad buvęs premjeras pernelyg daug žino ne tik apie šalies ekonominius reikalus, bet ir apie politinio elito sukauptus turtus. Juolab kad šis politikas buvo geras premjeras. Tad rinkimų kampanijoje jį būtų tekę tramdyti arba atsieti nuo žiniasklaidos. Vėlgi rūpesčiai. Visai kas kita patikimos politinės figūros – Vladimiras Žirinovskis ir Genadijus Ziuganovas, kurios deramai atlieka savo vaidmenis, o sykiu mobilizuoja rinkėjus nacionalistiniais šūkiais. Galima sakyti ir taip, M. Kasjanovas galėjo tiktai būt paskirtas įpėdiniu, tačiau dėl mums nežinomų priežasčių nebuvo juo paskirtas, todėl ir negali Rusijoje padaryti jokios rimtesnės politinės karjeros.
M. Kasjanovui buvo surengtas parašų nepatvirtinimo spektaklis. Tų dviejų milijonų parašų iš visų šalies regionų ir šiaip surinkti beveik neįmanoma, tačiau jei jie ir būtų surinkti, tarp parašų rinkėjų visada bus valdžios paskirtų žmonių, kurie vykdys užduotį – padaryti galimus teisės pažeidimus, už kurių vėliau galėtų užsikabinti teisėsauga. Kai bus įsakyta. Jei net šitai nesuveiktų, visada atsiras keletas „principingų“, prisipažinsiančių dėl abejotinų dalykų. Neužmirškime – juk viską kontroliuoja spectarnybos.
V. Putino paskutinis viešas pokalbis su pasaulio žiniasklaidos atstovais nuvilnijo didžiule komentarų banga. Kaip jau įprasta, Rusijos prezidentas buvo ir kandus, ir agresyvus, ir ganėtinai logiškas, o nacionalinių interesų iškėlimas negalėjo neimponuoti Rusijos žmonėms. Tad šiame pokalbyje buvo sustiprintas Rusiją iš gilios krizės išvedusio, žmonių gyvenimą pagerinusio ir pasaulį su Rusija skaitytis privertusio prezidento įvaizdis. Kalbėjo tai, ką iš jo nori girdėti Rusijos žmonės – nužymėjo vis gerėjančio gyvenimo gaires, nurodė Vakarams jų vietą, paaiškino taikingą Rusijos užsienio politikos esmę, kurios nesuprantą net kaimynai, patvirtino nusiteikimą prieš Jungtinių Valstijų priešraketinės gynybos bazes Lenkijoje ir Čekijoje. Žodžiu, sudėliojo istorinius savo valdymo taškus.
Sunku būtų neigti V. Putino darbą gelbstint Rusiją nuo subyrėjimo, kuris galėjo baigtis katastrofa visai Europai. Tačiau Rusija stiprinama pasitelkiant stalininės sovietinės politikos įrankius ir bandant susigrąžinti savo įtakos zonon buvusį sovietinės imperijos arealą. Tad stiprėjanti Rusija darosi vis labiau agresyvi kaimynių atžvilgiu. Baltijos šalys – viena svarbiausių Rusijos naujosios politikos krypčių. Spaudžiant Baltijos šalis ypač stengiamasi kliudyti Europos Sąjungai sukurti vieningą energetikos politiką. Lankstų ir įvairialypį specialiosios Rusijos politikos Baltijos šalims įgyvendinimą gerai rodo mūsų šalies politinio elito ir specialiųjų tarnybų sudujotekaninimas. Neabejotina, jog Lenkijos geistas ir V. Putino leistas santykių su Rusija sunormalinimas teiks Lietuvai papildomų rūpesčių – kai kuriais klausimais Lenkija jau elgsis labiau atsižvelgdama į galimą didžiojo kaimyno reakciją, nei į Lietuvos ar santykių su Lietuva interesus.
