Į fotoreporterius jie žiūri rimtais žvilgsniais. Jų akys byloja daug ką ir perteikia išgyventą skausmą, ir visgi šie veteranai pozuoja ne be pasididžiavimo. Skirtingai nuo vokiečių bendraamžių, kovojusių Vermachto pusėje, sovietų kariai-žydai gali pasakyti, kad jie nebuvo naikinimo karo dalimi. Priešingai – jie rizikavo savo gyvybėmis, kad sustabdytų masines žudynes, pradėtas nacių.
Tačiau SSRS negalėjo įtraukti karių-žydų į atminimo ritualus: tai būtų didelis prieštaravimas. Galiausiai juk sovietinis žmogus negalėjo priklausyti kokiai nors religijai. Be to, antisemitizmas egzistavo ir SSRS. Stalinas iš tiesų nenorėjo matyti žydų savo aplinkoje. Žydų kilmės intelektualai neretai tapdavo represijų aukomis. Vėliau, susikūrus Izraeliui, SSRS stojo į jo priešų pusę – arabų šalių pusę, o Šaltojo karo retorikoje sionizmas ir amerikietiškasis imperializmas buvo sulyginami.
Pati Izraelio valstybė ilgą laiką sovietų karo veteranus vertino prieštaringai. Paminklas Raudonosios armijos žydams Jeruzalėje buvo atidengtas tik 2012 metais. Viešumoje šie žmonės dažniausiai pasirodo tik holokausto atminimo dieną, kai dalyvauja parade su savo senomis uniformomis. Fotografų jie užfiksuojami tamsiame fone, laikydami savo pačių jaunystės nuotraukas...
