Nekenčia jie dabar Amerikos, kapitalistų prakeiktų, taip stipriai, kaip dar niekad iki šiol. Amerikiečių nuotaika irgi subjuro – tradicinius „blogiukus“ Šiaurės Korėją ir Iraną pirmąją apklausos „Kas yra didžiausias JAV priešas“ vietą susigrąžino Rusija. „Šiuo metu 82 proc. rusų apie JAV galvoja blogai. Tai pats žemiausias pasitikėjimo Amerika lygis nuo 1988-ųjų,“ – teigia „Levada centr“ analitinio centro direktorius Levas Gudkovas. Tai atrodo gana keista, žinant, kad karta, dabar siunčianti į Donbasą humanitarinės pagalbos sunkvežimius, pati dar gyveno iš Vakarų pagalbos.
1998-1999 metais JAV suteikė Rusijai pagalbos produktais už apytikriai 1 mlrd. dolerių. Pagalbą teikti pradėjo 1998-ųjų gruodį, o pagal abiejų vyriausybių susitarimą rusai turėjo pardavinėti amerikiečių grūdus vargstančiuose regionuose, o pelną už 352,2 mln. dolerių pervesti į Rusijos Federacijos pensijų fondą, dar 2,3 mln. dolerių investuoti į Rusijos žemės ūkio projektų įgyvendinimą. Vėliau JAV kongreso ataskaitoje buvo virkaujama, kad rusai tą pagalbą visą išvogė ir realiai iš jos naudos nebuvo. Reiktų priminti, kad šios šalies ekonomikos gelbėjimo pabaigoje Rusijos premjeras buvo ne kas kitas, o dabartinis kovotojas su „JAV imperialistais“ – Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, pareigas užėmęs 1999-ųjų rugpjūčio 9-ąją.
„Tačiau ši tema – Rusijos Federacijos problema su maisto produktais, badas Rusijoje ir amerikiečių pagalba, pasirodo, yra daug sudėtingesnė ir įdomesnė, ir, pasirodo, negali apsiriboti tik paskutiniu XX amžiaus dešimtmečiu. Istorija negailestinga, anot rusų, „kvaili ir prakeikti pindosai“, vien per XX amžių dukart padėjo rusams išvengti masinių žūčių nuo bado,“ – rūstauja tinklaraštininkas Sergejus Sergejevičius Borisovas. Ir negali su jo surinktais faktais nesutikti.
Badas, apie kurį mažai kalbama Rusijos istorijos vadovėliuose, nes – „Dedy vojevali“
1921-1923 metai, kai Sovietų Sąjungoje badas nusinešė milijonų žmonių gyvenimus (kalbama apie 5 mln. žmonių). Tačiau aukų galėjo būti daug daugiau, ypač vaikų tarpe, jeigu ne Amerikos pagalbos administracija (American Relief Administration, ARA).
Šiandien rusai jau vargu ar prisimena šios organizacijos veiklą, kas ta ARA ir kokią veiklą ji atliko 1921-1923 metais. Kaip visada, ką gali „užmiršti“ rusai sėkmingai užmiršta. Todėl nenuostabu, kad šiuolaikiniuose Rusijos istorijos vadovėliuose 1921-1923 metų badas ir amerikiečių teikiama pagalba arba išvis ištrinta, arba minima labai simboliškai.
„Badas 1921-1922-ais užklupo 35 gubernijas, kuriose tuo metu gyveno apie 35 mln. žmonių, arba 1/4 šalies,“ – teigiama S.G. Kara-Murzos knygoje „Sovetskaja civilizacija“.
Pačioje Rusijoje istorikai, aišku, nesutaria, kaip stipriai ARA prisidėjo prie kovos su badu šalyje. Tačiau akivaizdūs yra šie Rusijos NKVD duomenys:
1921 gruodžio 9. Carinskaja gubernija. „ARA apsiėmė prižiūrėti 30 tūkst. mokyklinio ir ikimokyklinio amžiaus vaikų“. 1922 kovo 23-24. Saratovo gubernija. „Užsieniečių pagalba išlaikomi 260 tūkst. vaikų – 35 proc. badaujančiųjų“. 1923 kovo 28. Čušavskaja sritis. „Reguliarią pagalbą tiekia tik ARA...“. 1923 balandžio 29. Nemkomuna. „Srityje iš viso 146711 badaujančių vaikų, iš kurių 112450 yra maitinami ARA… Srityje išdalinta 20 tūkst. amerikiečių kukurūzų maisto davinių, kurie buvo išdalinti po rajonus. 1923 gegužė 11-12. Saratovo gubernija. „Gegužę užregistruoti 2 mln. badaujančiųjų, iš jų valstybiniais maisto daviniais tenkinasi 12 proc., užsienio – 19 proc.“
Bado siaubą, kurį išgyveno Rusija 1922-1923 galima įsivaizduoti ir iš šio eilinio įrašo NKVD ataskaitose:
1922 sausio 20. Samaros gubernija. „Badas pasiekė siaubingą mastą: valstiečiai suvalgė visus surogatus, kates, šunis. Dabar, iškasę iš kapų, valgo numirėlių lavonus. Pugačiovske ir Buzulukske aptikti pasikartojantys žmogėdrystės atvejai. Liubomivkos vykdomosios valdžios atstovų teigimu, toks elgesys įgauna masinę formą. Žmogėdros izoliuojami“.
Antrojo Pasaulinio badas, lendlizas ir Rusijos auksas
Dažnas Rusijos gyventojas jau yra girdėjęs apie lendlizą, Antrojo Pasaulinio laikais JAV pramonės mašinos teiktą pagalbą sąjungininkėms valstybėms. Rusas nebūtų rusas, dažnai atsakys, kad „gudrūs tie amerikiečiai, paėsti davė, o patys mirti tai nenorėjo“ arba „o kaip su kreiserių, plukdžiusiu į JAV 10 tonų aukso?“. Pripažinti, kad JAV suteikė milžinišką pagalbą Rusijos gyventojams, o ypač – su fašizmu kovojusiai armijai, statistiniam antivakarietiškam asmeniui bus itin daug pastangų reikalaujantis veiksmas. Nesitikėkime to, jis tikriausiai cituos kokį Nikolajų Starikovą, teigiantį, kad lendlizas „pačiais blogiausiais laikais sudarė ne daugiau 1 proc. Rusijos gamybos“, o geriau susipažinkime su pagrindiniais lendlizo skaičiais:
– Maisto produktų – 4478000 tonų. SSRS gavo 250 tonų jautienos konservų, 700 tūkst. cukraus, daugiau nei 50 proc. SSRS reikalingų taukų ir augalinio sviesto poreikio.
O jeigu dar pažymėti faktą, kad amerikiečiai, „prakeikti pindosai“ maisto produktus tiekė dykai, už auksą su milžiniškomis nuolaidomis pardavinėjo tik tuos fabrikų įrengimus, kurie ir pokariu dar sėkmingai tarnavo statant šviesų rytojų, tai statistinio Amerikos nekentėjo laukia baisus nusivylimas.
Štai tokiu būdu, taip nekenčiami dabar Rusijoje amerikiečiai, per paskutinius šimtą metų net triskart gelbėjo jos gyventojus nuo bado, už ką dabar turbūt ir sulaukia grasinimų „nušluoti nuo žemės paviršiaus“.
