Nepalikdavo našlaičių
Gyvendamas pas brolį Anatolijus bandė ieškoti darbo, tačiau bergždžiai. Ir kuo toliau, tuo labiau jis ėmė nekęsti visų, kurie gyveno turtingiau nei jis. Mintyse jis pasižadėjo, kad žudys turtuolius. 1995-ųjų spalį Anatolijus apiplėšė savo pažįstamą medžiotoją. Pavogė medžioklinį šautuvą, rūbus, šovinių. Niekas nepagalvojo, jog tai gali būti Anatolijaus darbas. O šis jau ginklavosi – kad būtų patogiau nešiotis, nupjovė medžioklinio šautuvo vamzdį.
Tuoj po ginklo vagystės A. Onoprienka ėmė žudyti. Prasidėjo antroji maniako žudynių serija. Nuo spalio iki gruodžio mėnesio jis nužudė 7 žmones. Maniakas niekada neskubėdavo išeiti iš žmogžudystės vietos. Jis keletą valandų knaisiodavosi, ieškodamas vertingų daiktų, pinigų.
Kaip taisyklė, žudydavo ne vieną, o keletą žmonių. Vieno plėšimo metu jis išžudė Zaičenkų šeimą – 4 žmones. Tarp jų – ir 3 mėnesių kūdikį. Tardant paklaustas, kodėl nepagailėjo kūdikių ir vaikų, ilgai galvojęs maniakas pasiteisino, girdi, nenorėjęs palikti jų našlaičiais.
Kartais savo aukas – moteris – Anatolijus žagindavo. Byloje užfiksuota, kad kartą santykiavo net su jau mirusia moterimi.
1996 metų sausį Lvovo srities Bratkovičių kaime jis nužudė iš karto 7 žmones. Tai buvo 5 asmenų šeima ir du į svečius atėję kaimynai. Bratkovičių apylinkėse A. Onoprienka nužudė net 12 kaimiečių.
Tų metų kovo 22-ąją jis nužudė sutuoktinių porą, jų mažą dukrelę, o taip pat kurčią moters seserį. Apiplėšęs namą, išeidamas jis dar nušovė ir šunį.
Milicijos klaidos
Iš pradžių visos šios žmogžudystės buvo tiriamos kaip atskiri nusikaltimai. Ir tik po 7 žmonių nužudymo buvo padaryta išvada, kad visos žudynės ir plėšimai yra vieno ir to paties žmogaus rankų darbas. Tuomet bylą ėmė kontroliuoti Vidaus reikalų ministerija.
Byla tapo rezonansinė, apie žudynes rašė laikraščiai, o tyrimas buksavo. Žmonės panikavo. A. Onoprienka labai atidžiai sekė, ką apie jį rašo laikraščiai. Į jo paieškas buvo mesti geriausi sekliai, buvo patikrinti šimtai įtariamųjų. Klydo ir milicija. Pvz., viena dviguba žmogžudystė buvo priskirta nelaimingų atsitikimų kategorijai, dėl vieno pasikėsinimo nužudyti buvo atsisakyta kelti bylą. O pasirodė, jog tai buvo vienintelis kartas, kai A. Onoprienkos auka liko gyva. Dar dėl kelių nužudymų buvo sulaikyti nekalti asmenys. Kai kurie jų greitai įrodė turintys alibi, tačiau ne vienam teko iškęsti tardymų maratoną.
1996-ųjų kovą Ukrainos saugumo tarnyba, palaiminus prokurorams, areštavo šaltkalvį Jurijų Mozolą (26 m.). Šešias paras be perstojo Lvovo srities šios tarnybos pareigūnai tardė vyruką, kankino jį degindami, pajungdami elektros srovę, mušdami, kad šis prisipažintų žudęs. Jurijus, kuris kaip vėliau paaiškėjo, buvo nekaltas, neprisipažino ir kankinamas mirė. Septyni kalti dėl jo mirties pareigūnai buvo nuteisti, valstybė jo tėvams išmokėjo didelę piniginę kompensaciją.
Teisėsaugininkai neturėjo patirties tiriant maniakų įvykdytus nusikaltimus. Nors praėjusio šimtmečio kruviniausias Sovietų Sąjungos maniakas Andrejus Čikatilo buvo ukrainietis, tačiau jo nusikaltimus tyrė Rusijos milicija. Ukrainiečiams gi sekėsi sunkai. Dėl prasto darbo, po maniako išaiškinimo, iš darbo buvo atleista per 60 teisėsaugininkų.
Prisiminė visus nužudymus
A. Onoprienką areštavo tris kartus, bet jam vis pavykdavo įrodyti, kad jis įstatymams paklusnus pilietis ir jį paleisdavo. Bet 1996 metų balandžio 14-ąją į Anatolijaus butą, kuriame jis gyveno su sugyventine Ana Kozak, užsukę pareigūnai jau turėjo arešto ir kratos orderius. Padarius kratą bute buvo rasta daugybė įkalčių, kurie siejo Anatolijų su nužudymais. Jau kitą dieną jam buvo pateikti kaltinimai dėl 40 žmogžudysčių. Tardytojas Bogdanas Teslia prisiminė pirmąją apklausą: „Iš pradžių Onoprienka kategoriškai neigė turįs ką nors bendro su tais nužudymais. Jis sakė, kad gyvena bute, tačiau dažnai važinėja į užsienį ir visus tuos daiktus yra kur nors pirkęs. Tačiau, tęsiant tardymą, jis ėmė painiotis. Ėmė ryškėti ir tokia detalė, kad, kur tik nuvažiuodavo Anatolijus, ten tuoj pat kažkas kažką nužudydavo“.
Truputį pasispyriojęs A. Onoprienka ėmė pasakoti, kaip jis žudė. Papasakojo ne tik apie 40 žmogžudysčių, bet ir dar apie 12, kurių tardytojai nė nežinojo. Vežant į įvykio vietas tardomąjį lydėjo didžiulės milicijos pajėgos. Buvo baiminamasi, kad įpykę žmonės gali surengti savo teismą. Pareigūnai, veždami tardomąjį į nusikaltimo vietą, dažnai jam net užvilkdavo neperšaunamą liemenę. O A. Onoprienka buvo labai ramus, su pasitenkinimu pasakodavo, kaip žudė, atskleidė smulkiausias nusikaltimų detales. Jo atmintis buvo fenomenali ir tai stulbino tardytojus.
Kameroje jis irgi buvo ramus, daug skaitė, meditavo, sportavo. Tardymas užtruko dvejus su puse metų. Per tą laiką suimtojo neaplankė nei vienas giminaitis, nei vienas draugas. Pas jį ateidavo tik advokatai, kurių buvo net penki, tačiau nė vienas jų nesiruošė jo rimtai ginti. Ir taip buvo aišku, kas laukia maniako.
Sušaudyti neleido
A. Onoprienkos bylą sudarė 99 tomai. Tardymo metu jis išdavė Sergejų Rogoziną. Pastarasis irgi buvo areštuotas. Vėliau A. Onoprienka gailėjosi to savo poelgio, tačiau surado pasiaiškinimą: „Milicija mane nuolat spaudė, kad turiu išduoti ir bendrininkus. Jiems atrodė, kad, jei bus gauja ar bent keli žudikai, tai viskas bus normalu, o kad žudytų vienas – jie to negalėjo suprasti ir bijojo, jog mane tuomet pripažins nepakaltinamu“.
Teismo procesas prasidėjo 1998 metų lapkričio 23-ąją Žytomyro teisingumo rūmuose. Kaltinamasis aktas buvo skaitomas bet tris dienas. Buvo pranešta, kad ekspertai ištyrė kaltinamuosius ir jie pripažinti pakaltinamais. Pirmosiomis teismo dienomis salė buvo pilnutėlė, tačiau pamažu dėmesys slopo.
A. Onoprienka pripažino kaltę. Vienu metu buvo prašęs pakeisti advokatą. Jis pageidavo ekonomiškai nepriklausomo žydų tautybės, tarptautinę praktiką turinčio gynėjo. Tačiau teisiamasis pinigų pasisamdyti tokiam advokatui neturėjo, tad teko tenkintis valstybės paskirtuoju.
1999 kovo 3-iąją bylos nagrinėjimas buvo baigtas. Valstybės kaltintojas A. Onoprienkai paprašė skirti mirties bausmę, o S. Rogozinui – 15 metų laisvės atėmimo. Nuo paskutiniojo žodžio Anatolijus atsisakė, o Sergejus kalbėjo apie 40 minučių.
Nuosprendį teismas rašė 4 savaites. Teismas pripažino A. Onoprienką kaltu nužudžius 52 žmones ir nuteisė mirties bausme sušaudant, o S. Rogoziniui skyrė 13 metų laisvės atėmimo bausmę.
A. Onoprienka nuosprendžio neskundė, sakė, kad nori mirti ir, išklausęs nuosprendį, sau ant kaktos išsipaišė kryžių. S. Rogozinui per apeliacijas pasisekė bausmę vieneriais metais sutrumpinti. Skelbiant nuosprendį Anatolijui buvo 39, o Sergejui – 36 metai.
Įsiteisėjus nuosprendžiui A. Onoprienkos advokatas parašė malonės prašymą Ukrainos prezidentui Leonidui Kučmai. Nors L. Kučma viešai sakė, kad jokiu būdu nepasigailės žudiko maniako, tačiau politinė situacija privertė jį pasirašyti aktą apie mirties bausmių panaikinimą. L. Kučma net kreipėsi į Europos Tarybą, kad ši padarytų išimtį ir leistų sušaudyti A. Onoprienką, tačiau toks sutikimas nebuvo duotas.
Naktimis staugdavo
Kalėjime A. Onoprienka niekuo neišsiskyrė iš kitų. Žurnalistai dažnai norėdavo gauti iš jo interviu, bet jis su jais bendraudavo retai. Nebent šie pasiūlydavo gerai sumokėti. Kadangi giminės jo nelankė, tai pinigų jis neturėjo, o žurnalistai šiek tiek pagelbėdavo. Anatolijus vienutėje sėdėjo 17 metų. Daug skaitė, ypač mėgo fantastinę literatūrą. Ant jo kameros durų buvo užrašyta, kad šis kalinys linkęs į savižudybę, pabėgimą ir gali užpulti, tačiau jis nė karto nebandė nieko panašaus daryti. Tik kartais naktimis staugdavo ir tuo gąsdindavo gretimų kamerų kalinius. Kartą, duodamas interviu, pasakojo, kad sapne jį dažnai aplanko Anatolijus Kašpirovskis ir pasakoja apie gyvenimą laisvėje. Kalėdamas jis nė karto nesigailėjo to, ką buvo padaręs. Nors buvo netikintis, tačiau prieš mirtį kalėjimo šventikui atliko išpažintį. 2013-ųjų rugpjūčio 27-ąją A. Onoprienka mirė nuo širdies nepakankamumo. Valstybės lėšomis jis buvo palaidotas neskelbiamoje vietoje.
A. Onoprienkos gyvenimą, ieškodami priežasčių, kodėl jis taip negailestingai žudė, nagrinėjo psichiatrai. Atrodo, kad jo gyvenime nebūta ypatingų sukrėtimų. Jis patiko moterims ir iš pradžių jo šeiminis gyvenimas klostėsi sėkmingai. Dirbdamas laivyne jis susipažino su bufetininke Irina, kurią vedė. Jiems gimė sūnus Dimitrijus. Iš šalies atrodė, jog tai laiminga šeima. Tik vėliau Anatolijus prisipažino, kad Irinos niekada nemylėjo. Po to, kai jis buvo areštuotas, Irina nuo sūnaus bandė nuslėpti, kad jo tėvas – maniakas, tačiau vaikas apie tai vis tiek sužinojo.
Tuo metu, kai ėmė žudyti, Anatolijus susipažino su išsiskyrusia Ana Kozak. Ji augino 15 metų dukrą ir 6 metukų sūnų. A. Onoprienka labai mylėjo ir Aną, ir jos vaikus, nieko jiems negailėdavo. Jis net planavo su Ana ir jos vaikais išvykti gyventi į Graikiją. Skelbiama, kad nė vienas jų nežinojo, jog gyvena su serijiniu žudiku.
A. Onoprienka turėjo ir pasekėjų. 2013 metų rugsėjį Kijeve buvo nuteistas Jevgenijus Balajanas, kuris buvo vadinamas Fatovskio maniaku. Už 9 moterų išžaginimą ir nužudymą vyrui buvo skirtas kalėjimas iki gyvos galvos. Tardymo metu Jevgenijus pareiškė, kad jis būtų žudęs tol, kol būtų „pagerinęs“ A. Onoprienkos rekordą.
Kitame numeryje:
Už S. Tkačiaus įvykdytas žmogžudystes ir kitus nusikaltimus buvo nuteista 10 nekaltų žmonių
Petras Kurmelis
