• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Prieš 113 metų gimė vienas žymiausių kovotojų už Ukrainos laisvę XX a. karo vadas ir ukrainiečių nacionalizmo ideologas Stepanas Bandera. Šio ukrainiečio gyvenimas patenka į tą „pilkąją istorijos zoną“. Ypač kritiškai kovotojas už Ukrainos nepriklausomybę vertinamas dėl jo veiklos prieš žydų ir lenkų civilius, dėl kurių žudynių S. Banderai bent iš dalies tenka atsakomybė.

Prieš 113 metų gimė vienas žymiausių kovotojų už Ukrainos laisvę XX a. karo vadas ir ukrainiečių nacionalizmo ideologas Stepanas Bandera. Šio ukrainiečio gyvenimas patenka į tą „pilkąją istorijos zoną“. Ypač kritiškai kovotojas už Ukrainos nepriklausomybę vertinamas dėl jo veiklos prieš žydų ir lenkų civilius, dėl kurių žudynių S. Banderai bent iš dalies tenka atsakomybė.

REKLAMA

Vakarų Ukrainoje S. Bandera yra laikomas didvyriu, kovojusiu už šalies nepriklausomybę ne tik prieš Sovietų Sąjungą, bet ir prieš nacius ar Lenkijos įtaką. Rytuose apie jį nuomonė jau kitokia, dažnai vadinamas tūkstančius žmonių pražudžiusiu fašistu, o Kremliaus propagandoje jis ir išvis yra tapęs Hitlerio sinonimu.

Istoriniai dokumentai taip pat nurodo, kad S. Bandera buvo aršus antisemitas, tačiau nacių archyvuose aptinkami duomenys rodo, kad jo artimoje buvo nemažai žydų kilmės žmonių, o jo vadovaujama nacionalistų organizacija išduodavo padirbtus dokumentus „naudingiems žydų kilmės specialistams“, kad šie galėtų pabėgti iš teroro apimtų teritorijų.

REKLAMA
REKLAMA

Vaikystė ir kilmė

Stepanas Bandera gimė 1909 sausio 1-ąją tuometinėje Austrijos-Vengrijos imperijoje, Galicijos ir Lodomerijos karalystėje. S. Banderos tėvas buvo graikų katalikų šventikas, mama taip pat kilo iš bažnyčios tarnų šeimos. Viso jų šeimoje buvo 7 vaikai, Stepanas – antrasis pagal amžių, rašoma „Novoje Vremia“.

REKLAMA

Pirmojo pasaulinio karo metu fronto linija keturis sykius kirto S. Banderos gimtąjį kaimą. Jo tėvas Andryjus 1918-ųjų lapkritį tapo Vakarų Ukrainos liaudies respublikos parlamentaru Ukrainos Liaudies Taryboje ir aktyviai dalyvavo savivaldos gyvenime. Tais pačiais metais jis savanoriškai stojo į Ukrainos-Galicijos kariuomenę, kurioje 1919-1920 m. tarnavo kapelionu.

1919 m. gegužę, kuomet prasidėjo Lenkijos kariuomenės puolimas, tuomet dešimtmetis S. Bandera kartu su šeima buvo evakuotas į miestelį Podolske. Čia jis išbuvo iki rugsėjo mėnesio.

REKLAMA
REKLAMA

Tai pačiais metais jis įstojo į gimnaziją, kurioje prasimokė iki 1927-ųjų. 1922-aisiais pateko į „Plast“ (Ukrainos skautų organizacija), tais pačiais metais nuo tuberkuliozės mirė jo mama.

1927-ųjų viduryje S. Bandera išlaikė baigiamuosius egzaminus mokykloje ir ruošėsi stojimui į Ukrainos žemės ūkio akademiją Pobranduose, Čekoslovakijoje. Tačiau Lenkijos valdžia nesuteikė jam paso, leidžiančio išvykti į užsienį. Likęs Stary Uhriniv miestelyje jis užsiėmė aktyvia visuomenine veikla, organizavo mėgėjiškus teatro ir choro pasirodymus, įvairias šventes. Tuo pat metu jis užsiėmė slaptos Ukrainos karinės organizacijos (Ukrainska vyjskova organizacija, UVO) veikla artimiausiose gyvenvietėse.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Studijų metai ir politinės žmogžudystės

1928-ųjų rugsėjį S. Bandera išvyko į Lvovą, kur įstojo į Aukštąją politechninę mokyklą, agronomo specialybę. Studijų jis taip ir nebaigė dėl vėlesnio arešto.

Tęsė ir plėtė ne tik nacionalistinės politikos veiklą, tačiau ir savo veiklą skautų organizacijoje. Mėgo sportą, užsiėmė bėgiojimu, plaukiojimu ir slidinėjimu.

Sparčiai kilo Ukrainos nacionalistų organizacijos (Organizacija ukrajinskich nacionalistiv, OUN) gretose. 1933-ųjų tapo Ukrainos karinės organizacijos Vakarų Ukrainos regiono komendantu.

REKLAMA

Jam vadovaujant OUN įgyvendino eilę „baudžiamųjų akcijų“ prieš lenkų okupacinę valdžią. Tris politinės to periodo žmogžudystės sulaukė didelio visuomenės dėmesio: pirmoji – mokyklos kuratoriaus, kurį kaltino ukrainiečių kalba dėstomų dalykų žlugdymo ir polonizacija nužudymas. Antroji – SSRS konsulato sekretoriaus Lvove (tuo pat metu ir NKVD agento) Aleksejaus Mailovo nužudymas, įvykdytas kaip protestas prieš Holodomorą Ukrainoje. Trečioji – Lenkijos vidaus reikalų ministro Bronislawo Pierackio, vadovavusio ukrainiečių „pacifikacijos“ akcijoms, kurių metu nuo nukentėjo daugiau nei tūkstantis, ir žuvo iki 35 žmonių. „Novoje vremia“ teigiama, kad S. Bandera „bendrai vadovavo“ A. Mailovo ir B. Pierackio nužudymams.

REKLAMA

1934-ųjų birželio 14-ąją, likus dienai iki B. Pierackio nužudymo, S. Banderą sulaikė. Teismo procesas dėl dalyvavimo OUN veikloje ir B. Pierackio nužudymo organizavimo užtruko iki 1936-ųjų sausio.

Iš pradžių S. Banderai buvo skirta mirties bausmė, tačiau vėliau ją pakeitė įkalinimu iki gyvos galvos. Kalėjime jis išbuvo iki 1939-ųjų rugsėjo. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui kaliniams nacionalistams pavyko ištraukti S. Banderą iš vienutės, o vėliau jis atsidūrė Lvove. 1939-ųjų spalio pabaigoje S. Bandera kartu su broliu Vasilijumi ir dar keturiais OUN nariais nelegaliai kirto Sovietų Sąjungos ir Vokietijos demarkacijos liniją.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

1940 metų sausį S. Bandera atvyko į Italiją, kur gyveno jo brolis Oleksandras.

OUN-B ir vokiečių įkalinimas Antrojo pasaulinio karo metais

Išėjęs iš lenkų kalėjimo ir Vokietijai okupavus Lenkiją Stepanas Bandera, kartu su grupe ukrainiečių nacionalistų, kuriems jis vadovavo, pareikalavo iš OUN vadovybės pokyčių veikloje: norėta atsisakyti laukimo ir kai kurių vadovybės narių pašalinimo. Konfliktas netrukus peraugo į skilimą – jau 1940-ųjų vasarį susiformavo UON „revoliucinė gija“, kuriai ir vadovavo S. Bandera. Susiformavo dvi OUN grupuotės – vienai vadovavo Andryjus Melnikas, o antrajai – S. Bandera.

REKLAMA

1941 m. balandį buvo oficialiai įkurta OUB-B grupuotė, kurios vadovu išrinktas S. Bandera.

Prieš pat Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karą S. Bandera Krokuvoje inicijavo Ukrainos nacionalinio komiteto veiklą, kurios tikslas buvo suvienyti ukrainiečių politines jėgas kovai už valstybingumą.

Vokiečių režimui leidus OUN-B suformavo kelis batalionus, kuriuos pats S. Bandera laikė būsimos Ukrainos armijos pagrindu. 1941-ųjų birželio 30-ąją OUN-B, netikėtai pačiai Vokietijai, Lvove paskelbė „A. Hitleriui lojalios“ Ukrainos valstybės atkūrimą. Tikėtasi, kad pasitraukus okupaciniams sovietų kariams jiems pavyks, su hitlerinės Vokietijos pagalba, išsaugoti Ukrainos valstybę.

REKLAMA

Tačiau to nebuvo A. Hitlerio planuose, todėl jau 1941-ųjų liepos 5-ąją S. Bandera vokiečių buvo suimtas ir išvežtas į Krokuvą. Ten buvo pareikalauta atsisakyti valstybingumo atkūrimo idėjų, tačiau S. Bandera atsisakė.

1941-ųjų birželį OUN-B bataliono „Nachtigall“ („Lakštingalos“ batalionas) kariai dalyvavo mūšiuose su Raudonąja armija prie Vinycios. Antrasis OUN-B batalionas „Roland“ buvo išsiųstas palaikyti vokiečių dalinius Rumunijoje, o vėliau ir Moldovoje.  

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Vokietijai užpuolus SSRS OUN partizanai pradėjo plataus masto antisovietinį sukilimą. Pasitaikydavo atvejų, kuomet OUN kariai, dar iki atvykstant vokiečių daliniams, užimdavo gyvenvietes.

Patį S. Banderą liepos 9-ąją išsiuntė į Berlyną, kur pasodino į gestapo kalėjimą. Liepos 20-ąją jam ir vėl buvo paskirtas namų areštas. Tuo metu su juo buvo vykdomos aktyvios derybos, siūlyta vadovauti vokiečių kontroliuojamai Krašto tarybai, o vėliau ir Reicho komisariatui paklūstančiai Patariamajai tarybai (iš esmės – gubernijos statusas, – red. past.). S. Bandera ir toliau atsisakė paklusti A. Hitlerio administracijos siūlymams. Netrukus po nepriklausomybės atkūrimo paskelbimo apie 80 proc. vadovaujančias pareigas užėmusių Ukrainos aktyvistų nacių buvo sulaikyta arba sušaudyta.

REKLAMA

1941-ųjų rugsėjį vokiečiams pavykus apsupti ir užimti Kijevą, S. Bandera buvo išsiųstas iki kitą gestapo kalėjimą Miunchene. Tuo pat metu buvo įvykdyti masiniai OUN narių areštai okupuotose Ukrainos ir kitų Europos šalių teritorijose. Į kalėjimus pateko apie pusantro tūkstančio OUN narių.

Du S. Banderos broliai – Vasilijus (baigęs filosofijos mokslus Lvovo universitete) ir Oleksandras (politikos ekonomikos mokslų daktaras Romos universitete) – 1942 m. liepos pabaigoje žuvo Aušvico kalėjime. Trečiąjį brolį Bogdaną sušaudė gestapas.  

REKLAMA

Stepano Banderos tėvą 1941-ųjų liepą Kijeve sušaudė NKVD, o dvi jo seseris išvežė į konclagerį Sibire. Trečioji jo sesuo dešimčiai metų į sovietų konclagerius pateko 1946-aisiais.

Pats S. Bandera ir toliau buvo tampomas po kalėjimus: 1942-ųjų sausį jis atsidūrė konclageryje Oranienburge.

Iš konclagerio S. Bandera buvo išlaisvintas 1944 m. rugsėjį. Tuomet jį perkėlė į Berlyno priemiestį, kur jam ir vėl buvo paskirtas namų areštas, pasiūlius pareigas Ukrainos nacionaliniame komitete, tačiau jis ir vėl atsisakė. 1944-ųjų pabaigoje S. Bandera buvo perkeltas į Berlyną.

REKLAMA
REKLAMA

1945-ųjų vasario 1-ąją S. Bandera kartu su šeima, pasinaudojęs aviacijos antskrydžiais, pabėgo į Tirolį. Iš ten jis išvyko į Vieną.

Kova už nepriklausomybę po karo ir nužudymas

Antrojo pasaulinio karo metu, kol S. Bandera buvo laikomas kalėjimuose, OUN-B buvo priimtas sprendimas (1943 m.) aktyvuoti partizaninę veiklą, pradėti ginkluotą kovą ir suformuoti Ukrainos sukilėlių armiją. Tuomet buvo priimtas sprendimas pradėti kovą dviem frontais – prieš vokiečius ir prieš sovietus.

1945-ųjų vasarį S. Bandera, kartu su dar dviem OUN-B lyderiais, užėmė organizacijos vadovų vietas. 1947-aisiais S. Bandera jau tampa OUN-B vadovu. Jis nusprendė tęsti ginkluotą pasipriešinimo kovą prieš Maskvą ir organizavo regionų karinius būrius iki pat to momento, kuomet buvo nužudytas.

Dėl savo veiklos ypatumų S. Bandera kartu su šeima turėjo dažnai keisti savo gyvenamąją vietą. Iki 1948-ųjų jis kraustėsi šešis kartus. Norėdamas, kad dukra įgytų gerą išsilavinimą, S. Bandera kartu su šeima 1954-aisiais galutinai įsikūrė Miunchene, kur gyveno Stefano Poppelio vardu.

1959-ųjų spalio 15-ąją S. Bandera buvo aptiktas dar gyvas savo namų laiptinėje. Vėliau tyrimas nustatė, kad KGB agentas Bogdanas Stašynskis specialiu pistoletu iššovė jam į veidą kalio cianido tirpalo.

REKLAMA

Oficialioji sovietinė propaganda dėl žmogžudystės apkaltino Vokietijos Federacinės Respublikos pabėgėlių reikalų ministrą Theodorą Oberlanderį, su kuriuo S. Bandera Antrojo pasaulinio karo metais palaikė glaudžius ryšius.

Tačiau teismas nustatė, kad nužudymo operacijai asmeniškai vadovavo Sovietų Sąjungos KGB vadas Aleksandras Šelepinas ir tuometinis premjeras Nikita Chruščiovas. B. Stašynskiui buvo paskirta 8 metų kalėjimo bausmė, iš jų jis atsėdėjo vos 4 metus.

Ukrainos herojaus vardas

2010-ųjų sausį tuometinis Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka skyrė S. Banderai Ukrainos herojaus vardą. 2010-ųjų balandį Donecko rajono administracinis teismas šį sprendimą pripažino neteisėtu ir jį atšaukė, o dar po kelių mėnesių tą patį sprendimą atvirtino Donecko administracinis apeliacinis teismas.

2011-aisiais Ukrainos Aukščiausiasis administracinis teismas galutinai atšaukė herojaus vardo suteikimo S. Banderai aktą.

Antisemitizmas ir lenkų skerdynės

Stepanas Bandera neabejotinai buvo antisemitas ir nacių kolaborantas, vadovavęs nacionalistų organizacijai, pasižymėjusiai teroro išpuoliais. Nepaisant to, kad OUN ideologijoje pagrindiniais priešais buvo laikomos Sovietų Sąjunga ir Vokietija, žydai taip pat buvo laikomi „bolševikų okupacijos įrankiu“.

REKLAMA

Antrojo pasaulinio karo metais UAN kariai vykdė lenkų civilių ir žydų genocidą, tačiau pats S. Bandera tuo metu kalėjo Vokietijoje.

S. Banderos ir, apskritai, ukrainiečių nacionalistai pasižymėjo vyraujančiais tuo metu Rytų ir Centrinės Europos nacionalistų bruožais, neišskiriant ir „žydų-bolševikų“ sąmokslo ar „grynų“ ukrainiečių rasės tikėjimu.

1941-ųjų gegužės OUN konferencijoje Krokuvoje buvo dėstomos ir tokios idėjos: „Žydai SSRS yra ištikimiausia valdančiojo bolševikų režimo atrama ir Maskvos imperializmo avangardas Ukrainoje. Maskvėnų ir bolševikų valdžia naudojasi Ukrainos masių antižydiškomis nuotaikomis, kad nukreiptų jų dėmesį nuo tikrosios nelaimės priežasties ir nusivylimo metu nukreiptų jas į pogromus prieš žydus. OUN kovoja su žydais kaip maskvėnų-bolševikų režimo atrama ir kartu verčia mases suvokti, kad pagrindinis priešas yra Maskva.“

Toje pačioje konferencijoje buvo pažymėta, kad „priešiški mums maskvėnai, lenkai ir žydai turi būti sunaikinti kovoje, ypač tie, kurie priešinasi režimui“. Minimi ir tokio sunaikinimo būdai: deportacija „į jų žemes“, inteligentijos išnaikinimas, draudimas užimti bet kokias valdančiąsias pozicijas.

1941-1942 m., kol S. Bandera bendradarbiavo su naciais, OUN nariai užsiėmė itin aktyvia prieš žydus nukreipta veikla. Viename iš 1941-ųjų vokiečių policijos raportų teigiama, kad banderininkų šalininkai „fanatiškai“ ir itin aktyviai kovojo su žydais bei komunistais.

REKLAMA

Pasikeitus S. Banderos požiūriui į nacius, kažkiek pasikeitė ir požiūris į žydus, kai kuriems netgi suteikiant prieglobstį, o pačioje OUN-B organizacijoje buvo keli žydų kilmės kovotojai ar medikai. Siekiant atsiriboti nuo nacių politikos, kuri buvo nukreipta ir prieš Ukrainos nacionalistinį judėjimą, buvo platinami pranešimai siūlantys organizacijos nariams atsiriboti nuo vokiečių rasistinės ideologijos ir praktikos.

1942-1943 m. OUN, S. Banderai jau kalint Vokietijoje, dalyvavo lenkų civilių žudynėse Volynėje ir Rytų Galicijoje (dabartinė Vakarų Ukraina). Kai kurių istorikų teigimu, pats S. Bandera nebuvo tinkamai informuotas apie OUN veiklą ir nesutarė kai kuriais klausimais su tuomet Ukrainoje OUN vadovavusiu Mykola Lebedu.

Nepaisant to, S. Banderos istorinė asmenybė, ypač dėl jo veiklos organizuojant civilių žudymus, yra vertinama nevienareikšmiškai, tiek kaimyninėse Rusijoje ir Lenkijoje, tiek ir pačioje Ukrainoje.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų