Bene svarbiausiu postūmiu Ukrainai narystės NATO link galima laikyti gruodžio 2–3 d. Briuselyje vykusį NATO vadovų susitikimą. Per šią Aljanso Tarybos sesiją sutarta toliau remti Ukrainos narystės šioje organizacijoje siekius stiprinant dvišalę NATO ir Ukrainos komisiją. Tuo pačiu žengtas ir dar vienas dviprasmiškai vertintinas žingsnis Ukrainos integracijos NATO link – vietoj Narystės veiksmų plano (NVP), kuris tradiciškai yra pradinė priemonė, padedanti kandidatėms pasirengti narystei Aljanse, Ukrainai suteikta Nacionalinė veiksmų programa.
Pažymėtina, kad panaši programa kaip galimas NVP pakaitalas iki šiol nėra taikyta nė vienai narystės NATO siekusiai kandidatei. Tad pagrįstai kyla klausimas, koks vaidmuo šiai programai teks skatinant (ar galbūt priešingai – pristabdant) Ukrainos integraciją į NATO ir ar ji sugebės atstoti iki šiol naujokėms (bet ne visoms) taikytą NVP?
Kad galėtume atsakyti į šiuos klausimus, neabejotinai turės praeiti laiko. Tačiau gruodžio pradžioje Briuselyje priimtus sprendimus dėl Ukrainos galima laikyti ženklu, kad NATO nėra ir artimiausiu metu nebus linkusi skubinti šios valstybės priėmimo į Aljansą proceso.
Tačiau tai nereiškia, kad Ukrainą reikia braukti iš kandidačių į NATO sąrašo. Kaip per susitikimą pažymėjo Aljanso generalinis sekretorius Jaapas de Hoopas Schefferis, „NATO teiks tolesnę pagalbą Ukrainai žengiant į priekį ir įgyvendinant reikalingas reformas, bent jau dėl narystės NATO“. Todėl po vadovų susitikimo Briuselyje Ukrainos narystės klausimas laikytinas ne atmestu, o veikiau atidėtu neapibrėžtam laikui.
Ateityje šio klausimo sprendimas labiausiai turėtų priklausyti nuo Ukrainos pasirengimo narystei, Rusijos ir NATO dialogo Ukrainos klausimu, nuo NATO valstybių narių konsensuso dėl Ukrainos narystės ir kitų veiksnių.
Siekiant tiksliau apibrėžti Ukrainos integracijos į NATO perspektyvas, verta plačiau aptarti argumentus „už“ ir „prieš“.
Argumentai prieš greitą Ukrainos narystę NATO
Bene pagrindiniu veiksniu, paskatinusiu Briuselyje priimti sprendimą Ukrainai taikyti ilgalaikes integracines priemones, laikytina agresyviam žaidimui artima Rusijos politiką NATO plėtros rytų kryptimi klausimu.
Kaip žinia, Rusija tebelaiko Ukrainą vienu iš kelių istoriškai susiformavusių geopolitinių barjerų, teikiančių jai papildomų saugumo garantijų ir todėl vaidinančių svarbų vaidmenį įgyvendinant savo strateginę politiką. Dėl to Rusija buvo ir tebėra linkusi pabrėžti ketinanti priešintis Ukrainos integracijai į NATO visomis turimomis priemonėmis.
Rusijos nenorą matyti Ukrainą tarp NATO valstybių patvirtina, pavyzdžiui, Aljanso vadovų susitikimo išvakarėse Rusijos atstovo prie NATO Dmitrijaus Rogozino išplatintas pareiškimas, kuriame teigiama, kad Rusija į NATO artėjimą prie savo sienų „žvelgia kaip į keliantį ypatingą nerimą“. Šią prielaidą paremiančiu argumentu laikytina ir šių metų lapkričio 23 d. koncerno „Gazprom“ prisiminta Ukrainos skola Rusijai už tiekiamas gamtines dujas ir kt.
Žvelgiant siauriau, šiuos ir daugybę kitų pastaruoju metu Rusijos Ukrainai taikytų tiek tiesioginio, tiek netiesioginio spaudimo pavyzdžių galima vertinti kaip mėginimą priversti Ukrainą pasukti Rusijai priimtinu keliu. Platesnėje perspektyvoje šie politiniai Rusijos žingsniai laikytini ir pranešimu Aljanso valstybėms, netiesiogiai užsimenant apie galimas ekonomines energetines sankcijas Europai tuo atveju, jei Rusijos pozicijos dėl Ukrainos narystės nebus paisoma.
Galimų Rusijos energetinių sankcijų Europai argumentas vaidina, o ir ateityje turėtų vaidinti reikšmingą vaidmenį formuojant NATO poziciją dėl Ukrainos integracijos į Aljansą. Kaip rodo praktika, nuo Rusijos energetinių išteklių priklausomos organizacijos narės yra linkusios įsiklausyti į Maskvos pretenzijas Ukrainos klausimu, tuo pačiu skatindamos Aljansą ieškoti lankstesnio, priimtinesnio Rusijai sprendimo. Vienas iš paskutinių šį teiginį patvirtinančių argumentų – gruodį Briuselyje priimti sprendimai dėl tolesnės NATO ir Ukrainos santykių raidos, iš esmės neprieštaraujantys Rusijos reikalavimams.
Šiame kontekste dar vienu Ukrainai nepalankiu veiksniu laikytinas gana ryškus Aljanso valstybių narių susiskaldymas NATO plėtros klausimu. Vedamos skirtingų strateginių interesų, kuriems neretai daro įtaką Rusijos „energetinio keršto“ baimė, valstybės narės Aljansą dalija į dvi stovyklas: remiančias Ukrainos narystę NATO ir į šią perspektyvą žvelgiančias skeptiškai.
NATO valstybėms neturint vieningos pozicijos dėl Aljanso plėtros rytų kryptimi, Ukrainos integracija į šią organizaciją gali komplikuotis. Dėl egzistuojančios formalios naujokių priėmimo procedūros, reikalaujančios valstybių narių vienybės organizacijos plėtros klausimais, tolesnių su Ukrainos integracija sietinų sprendimų priėmimo procesas taip pat gali strigti.
Galiausiai kalbant apie Ukrainos integraciją ribojančius veiksnius negalima pamiršti ir jos vidaus problemų.
Pirma, nemažai Ukrainos gyventojų nepalaiko šalies narystės NATO. Įvairių apklausų duomenimis, maždaug trečdalis visuomenės pritaria narystei Aljanse, trečdalis pasisako už glaudesnius ryšius su Rusija, trečdalis nusiteikę neutraliai. Todėl skubotos pastangos integruoti Ukrainą į NATO gali sukelti realią grėsmę šalies valstybingumui ir teritoriniam vientisumui.
Antra, Ukrainos Sevastopolio uoste iki šiol bazuojasi Rusijos Juodosios jūros karinis laivynas. Kyla klausimas: ar NATO šalys būtų linkusios žengti precedento neturintį žingsnį ir į savo gretas priimti valstybę, kurios teritorijoje įsikūrusios ne NATO valstybės karinės pajėgos? Atsakymo nei artimiausioje, nei tolesnėje ateityje vargu ar galima tikėtis.
Trečia, nors Ukraina ir vykdo įvairias integracijai į Aljansą būtinas reformas, jos pažanga nėra didelė. Viena svarbiausių to priežasčių – šalies politinės sistemos nestabilumas, kylantis dėl nuolatinių šalies valdančiojo elito pokyčių. Nesant stabilaus valdančiojo režimo, Ukrainos integracijos į NATO procesas lėtėja ir veikiausiai toliau lėtės.
Taigi, argumentai prieš Ukrainos narystę Aljanse yra kompleksiniai, be to – ilgalaikiai. Todėl Ukrainos integracijos į NATO galimybė trumpuoju ir vidutinės trukmės laikotarpiu turėtų likti ribota.
Argumentai už Ukrainos integraciją į NATO
Tenka pripažinti, kad bent jau šiuo metu argumentų, galinčių paspartinti Ukrainos įsiliejimo į NATO procesą, nėra daug, be to, dauguma jų – netiesioginiai.
Užimdama jai geopolitiškai naudingą padėtį tarp NATO valstybių vakaruose ir Rusijos rytuose, Ukraina iki šiol pajėgė laviruoti tarp šių dviejų galybių. Bene svarbiausiu jos laimėjimu čia laikytinas gebėjimas artėti link Vakarų, tuo pat metu išlaikant daugmaž normalius santykius su Rusija. Taigi, jei Ukrainai ir toliau pavyktų išlaikyti tokį santykių su NATO ir Rusija balansą, ji galėtų tikėtis pagausinti savo rėmėjų Aljanse gretas.
Potencialus Ukrainos svertas siekiant švelninti Rusijos poziciją dėl NATO plėtros – Ukrainos narystė Pasaulio prekybos organizacijoje (PPO). Dar šių metų pradžioje tapusi PPO nare, Ukraina įgijo galimybę blokuoti Rusijos stojimą į PPO, taigi – ir svarų argumentą atsakant į Rusijos pastangas „neleisti“ Ukrainos į NATO. Tinkamai panaudotas šis koziris Ukrainos integracijos į NATO procesą galėtų paspartinti.
Galiausiai ne mažiau svarbu ir tai, kaip Ukraina sugebės pasinaudoti švelnėjančia NATO pozicija dėl organizacijos plėtros. Po šių metų rugpjūtį vykusio Rusijos ir Gruzijos karo NATO plėtra rytų kryptimi įgauna kitokį atspalvį. Nors į naujų narių priėmimo procesą žvelgiama ypač atsargiai, vis dėlto pastebimos NATO pastangos gilinti santykius su Ukraina ir Gruzija.
Gruodį Briuselyje vykusiame užsienio reikalų ministrų susitikime Aljanso generalinis sekretorius J. de H. Scheferis pabrėžė, kad „NVP šią popietę neišgaravo“. Šį politiko pareiškimą galima vertinti kaip patvirtinimą, kad Briuselyje priimti sprendimai dėl NATO ir Ukrainos santykių plėtros nėra galutiniai ir gali būti keičiami jau greitu metu priklausomai nuo Ukrainos sėkmės įgyvendinant narystei NATO būtinas reformas.
Kitaip sakant, įgyvendindama gerai pasvertą vidaus ir užsienio politiką Ukraina gali tikėtis paspartinti savo prisijungimo prie NATO procesą. Nuo jos pačios priklauso, kiek šis pagreitėjimas bus pastebimas dar užtruksiančiame integracijos į Aljansą procese.
Vietoj išvadų
Taigi Ukrainos narystės NATO perspektyva nėra beviltiška. Kaip po Rusijos įsiveržimo į Gruziją komentuodama Gruzijos ir Ukrainos narystės NATO galimybes pareiškė Vokietijos kanclerė Angela Merkel, „Ukraina vieną dieną prisijungs prie Aljanso, tačiau šiandien ji dar nėra tam pasirengusi“.
Tiksliau – tam nėra pasirengusi nei pati Ukraina, nei NATO, nei Rusija. Dėl šių priežasčių Ukrainos įsiliejimo į NATO greičiausiai dar teks palaukti.
Aivaras Bagdonas, VU TSPMI doktorantas
