Teritorinės pagalbos batalionas „Donbass“ buvo įkurtas šių metų pavasarį. Pagrindinė jo užduotis – išsaugoti Ukrainos teritorinį vientisumą ir prorusiškų smogikų naikinimas. Bataliono vadas – Semionas Semenčenko. Jo teigimu, šiuo metu dalinyje tarnauja 15 baltarusių, praneša nn.by. Leidinys pakalbino vieną iš jų:
– Kreipkitės į mane „Lev“ (rus. liūtas).
– Kaip seniai jūs Ukrainoje, kiek laiko jūs jau bataliono „Donbass“ sudėtyje?
– Į šį klausimą aš nenorėčiau atsakyti. Aš ne taip jau seniai „Donbasse“, tačiau nenorėčiau įvardinti tikslios atvykimo datos.
– Kas pastūmėjo jus prie to, kad mestumėte artimuosius, tėvynę ir važiuotumėte kariauti į kitą šalį?
– Noras padėti.
– Kam?
– Padėti baltarusių tautai. Juk, padėdami ukrainiečiams, mes suteikiame galimybę taisytis ir baltarusiams. Jeigu čia viskas pavyks, tai baltarusių tautai bus į ką pažiūrėti.
– Baltarusiai žino tai, ką jiems įteigia baltarusių ir rusų žiniasklaida: po Maidano buvo aneksuotas Krymas ir prasidėjo pilietinis karas Ukrainos rytuose, kuriame žūsta žmonės, o Ukrainai gresia susiskaldymas. Manote, pažiūrėjus į visą tai, „statistinis“ baltarusis užsimanys kažką keisti savo gyvenime? Rizikuoti savo gyvybe dėl kažkokių idėjų apie šviesią ateitį?
– Bet kuri motina aukoja save dėl vaiko gyvybės. Tai kodėl taip negali elgtis jo tėvas, jeigu jis iš tiesų tėvas? Aš manau, kad mylintis tėvas, kuris nori geresnės ateities savo vaikams, turi būti pasirengęs kažką aukoti, netgi pats save.
– Kaip jūs sužinojote, kad Semionas Semenčenko renka savanorius į pasipriešinimo prorusiškiems separatistams batalioną?
– Žiniasklaidoje pamačiau informaciją...
– Pamatėte informaciją ir, negalvodami, susiruošėte ir išvykote? Nebuvo jokių abejonių?
– Aš ilgai buvau „Zubr“ narys – tai toks pasipriešinimo judėjimas. Ir pasirengimas tokios krypties veiksmams pas mane visada aukštame lygmenyje. Tačiau situacija Baltarusijoje nesuteikia man galimybių realizuoti save šioje veikloje. Čia tokia galimybė atsirado. Čia mes pamatysime, kas yra kas.
– Važiavote į Ukrainą, turėdamas jau kokį nors susitarimą, jūsų čia laukė?
– Ne, aš važiavau, kaip sakoma, savo paties rizika. Žinote, viskas daug paprasčiau, negu atrodo. Ypač jeigu yra noras iš tiesų kažką daryti. O bijoti visko ir gyventi baimėje yra ne mano būdas, aš to nelaikau teisingu ir tinkamu vyro elgesiu. Nors, net nėra skirtumo kieno!
– Jūs žinojote, kad važiuojate į karą. Ar turėjote karinių operacijų patirties?
– Kažkokią patirtį turi bet kuris žmogus, teisingai? Visai kas kita, kaip jis naudojasi savo patirtimi. Kiekvienas jaunuolis jau mokykloje mokėsi išrinkti automatą. Dauguma jaunuolių ir armijoje tarnavo. Esant būtinybei galima visko išmokti. Išmokys vietoje. Jeigu jūs klausiate apie tarnavimą „karštuosiuose taškuose“, tai nei Afganistane, nei kitose panašiose vietose aš netarnavau.
– Jūsų bataliono vadas S. Semenčeko pasakė, kad dabar batalione 15 baltarusių. Jūs visi viename dalinyje?
– Aš neatsakinėsiu į šį klausimą. Atsakymą gali panaudoti atitinkamos struktūros.
– Jums teko žudyti? Ar sunku peržengti per moralinę normą „nežudyk“?
– Pirmas, kurį aš nužudžiau, buvo vergas manyje. Žinote, kodėl? Kitoje pusėje nėra žmogaus – yra priešas. Ir pasirinkimas nedidelis: arba pats „pasigausi“ kulką, arba padarysi taip, kad į tave priešas kulkos nepaleistų. Aš į tai žiūriu kaip į savigyną.
– Jūsų akyse žuvo bataliono kariai, su kuriais jūs, galimai, išvakarėse kartu prie laužo sėdėjote? Kokie jausmai po to apima?
– Sunkūs, ir sunkus juos išsakyti. Tikriausiai, pasididžiavimas, kad buvome kartu, džiaugsmas, kad pažinojau šį žmogų, ryžtas – kad neišvengiamai tęsi darbus, kuriais mes čia kartu užsiiminėjome. Ir šiek tiek – širdgėlos...
– Ukrainos žiniasklaidoje rašoma, kad separatistų gretose kaunasi samdiniai iš Čečėnijos. Jūsų nestebina tai, kad tauta, kuri pati neseniai kovėsi už savo laisvę, dabar veržiasi uždusinti kitos tautos bandymą judėti link jos?
– Tai masinės informacijos priemonių propagandinių veiksmų rezultatas. Jūs puikia ir be manęs žinote, kaip televizijos, transliuojamos Baltarusijoje, formuoja visuomenės nuomonę, paprasto žmogaus nuomonę apie tam tikrus įvykius. O dirba propagandistai labai profesionaliai: atitinkamas kadrų parenka kadrus specialiai parinktiems komentarams. Paprasčiausiai vykdomas „smegenų plovimas“. Tai vyksta Čečėnijoje, tą patį matome ir Donecke – geresnio gyvenimo pažadai mainais į išdavystę. Juk visada atsiras žmonių, kurie išduos dėl geresnio gyvenimo.
– Jūsų batalionas daugianacionalis: yra ukrainiečiai, baltarusiai, rusai, gruzinai – kokia atmosfera dalinyje?
– Mus čia sutiko stebėtinai draugiškai – kaip gimines. Ir mes jaučiamės čia kaip žmonės, kuriuos labai nori matyti šalia. Mes buvome labai laukiami, ir man atrodo, kad tai sustiprino žmonių kovinę dvasią. Kai jie pamatė, kad ir baltarusiai pasirengę kovoti už Ukrainą, tai suprato, kad už ją privalo kautis ir jie patys.
– Ar įmanomas toks scenarijus, kuris dabar vyksta Rytų Ukrainoje, Baltarusijoje?
– Duok Dieve, kad mus tai aplenktų. Kita vertus, okupacijos procesas, kurį vykdo Rusija Baltarusijoje, jau prasidėjo. Pažiūrėkite, Baltarusijoje beveik visa pramonė jau privesta iki kracho, ir greitai bus išparduota tai, kas iš jos liko. O be pramonės jūs gi suprantate kas laukia – maisto priedas kažkoks. Rusija šiandien užvaldyta imperinių užmojų, ką ji ir demonstruoja visam pasauliui. Ji pažeidė pagrindinį – Budapešto – memorandumą, kurį Rusija pasirašė ir kurio garantu ji pati buvo. O galų gale pati jį ir pažeidė. Taip elgiasi apgavikai ir paprasčiausi šunsnukiai.
– Kaip į jūsų batalioną žiūri paprasti žmonės?
– Įvairiai. Tačiau dauguma atvejų – labai gerai. Nėra negatyvo, niekas į mus akmenų nemėto.
– Jūsų, kaip kovinių veiksmų dalyvio, nuomone – kodėl taip lėtai vyksta antiteroristinė operacija?
– Man ne taip jau daug ir žinoma apie šios operacijos eigą. Tačiau atrodo, kad visa tai dėl veiksmų suderinamumo trūkumo. O ir ką tik išrinktas prezidentas dar nespėjo įvesti valdžią. Viskas reikalauja laiko.
– Papasakokite apie savo pirmąjį krikštą mūšyje.
– Jeigu viskas pasibaigs, tada aš jums su malonumu viską papasakosiu – kol kas nemanau, kad reiktų tokius dalykus pasakoti.
– Ar ilgai šis ginkluotas pasipriešinimas gali tęstis?
– Visa tai priklauso nuo to, kiek valdžia norės padėti naujai užgimusiam judėjimui, padėti savanorių batalionui „Donbass“. Jeigu valdžia norės suteikti šiems žmonėms pagalbą ir visais būdais juos palaikys, tai aš galvu, kad viskas išsispręs žymiai greičiau. Kol kas žmonės turi pakankamai noro ir patriotizmo, kad kovotų už savo tėvynę. Ir netgi žūti už ją. O tai, aš manau, yra svarbiausia. Aš nesiūlau dabar visiems mirti už tėvynę, ne. Tai kitas karas. Čia svarbiausia išgyventi ir nugalėti.
– Jūsų niekas neapkaltino dėl to, kad jūs lendate ne į savo reikalus? Tarkim, tai kitų peštynės, ne baltarusių, be tavęs apsieis.
– Taip suformuluoto kaltinimo nebuvo. Mūsų paprasčiausiai paklausė: „Kodėl jūs atvažiavote čia?“ Mes atsakėme paprastai: „Mes norime jums padėti, kad jums viskas pavyktų. Ir kad baltarusiai pamatytų kažkokią alternatyvą tam, ką sukūrė Lukašenka“.
– Nebijote, kad Baltarusijos teisėsauga jus apkaltins parsisamdymu, už kurį, pagal baltarusių įstatymus, gresia baudžiamoji atsakomybė?
– Čia mums nieko nemoką – koks dar samdinys? Be to, mes juk esame kare, ko man dar bijoti?
– Ko reikia bijoti karo metu?
– Tik baimės. Karo metu būtina išsaugoti ramybę – tai svarbiausia, aš manau. Ramybė gali padėti įveikti sunkumus ir išlikti gyvam, baimė niekur nepadėtų.
