Kai kurie žurnalistai šį faktą pateikė kaip Rusijos armijos dalyvavimo karo veiksmuose Ukrainoje. Konstantinas tvirtina, kad tai jo petys nuotraukoje ir jo antsiuvas pateko į kadrą. Ir, kad jis, buvęs jūrų pėstininkas, išvyko į Donecką savo noru atostogų metu. Tiesa, tam tikro Rusijos reguliariosios kariuomenės dalyvavimo konflikte jis neneigia.
– Kada jūs atvykote į Donecko sritį ir su kokiu tikslu? Kaip į jūsų sprendimą vykti į karą sureagavo artimieji?
– Gruodžio 25-ąją jau buvau Donecke. Išvažiavau paprasčiausiai padėti „pacanams“ (rus. – draugai, brolija, sąvoka kilusi sovietiniame kriminaliniame rate, – red. past.). Pats tiksliai nežinau kodėl to užsimaniau. Artimiesiems ir draugams pasakiau, kad išvykau atostogų į Tailandą, o kai atskridau į Donecką ir patekau į priešakines linijas, išsiunčiau mamai nuotraukas visokias su ginklais. Tada jau buvo viskas aišku, kur aš.
– Neįkalbinėjo grįžti?
– Na, buvo ir tokių dalykų. Tačiau man buvo tas pats. Tuo labiau, kad aš ten atostogų metu buvau.
– Papasakokite, kaip jūs ten priėmė? Iškarto ginklą davė? Kokia išvis separatistų būklė Donecke?
– Išvažiavau aš ten paskui savo kolegą iš darbo. Jis davė man Motorolos bataliono vado pavaduotojo „Vochos“ kontaktus, aš su jais susiskambinau dar iš namų ir pasakiau, kad atvykstu, „pasitikite!“ Priėmė normaliai, ginklą davė jau kitą dieną ir išsiuntė iš frontą. Materialiai jie ten normaliai aprūpinti, tik karine prasme prasčiau. Jeigu jie kariautų kaip Sparta, seniai jau tuos ukropus iš DLR išmuštų!
– Jūs dalyvavote šturmuojant oro uostą?
– Be abejonės! Nors mano kolega iš Sachalino dar „kietesnis“. Jis dalyvavo miestų šturmuose.
– Papasakokite, prašau, apie šturmą. Oro uosto ilgokai nepavyko užimti. Kaip gi pavyko šį sykį?
– Naujojo terminalo, kiek aš žinau, niekada ir nebuvo bandyta pulti. Užėmėme per tris ar keturias dienas, apytikriai. Ukrainos karius kiborgais vadino, nes jie kažkokių narkotikų prisiriję, juos tik į galvą (šaunant, – red. past.) galima nužudyti. Ėjome į šturmą iškart po miesto apšaudymo. Juos užspaudė 3 aukšte ir rūsyje. Na, paprasčiausiai, „išrūkėme juos“.
– Tai kur buvo sėkmės priežastis? Koordinuoti smogikų veiksmai, naujos pajėgos, ginklai, tinkamas momentas?
– Velniai žino. Paprasčiausiai armijos „kvadratinis“ mąstymas (kvadratinį – ridenti, apvalų – nešioti) ir įsakymai. O čia mes turime vadovavimą, tačiau ne tokį, kad „atsikratytų“ ir visiems nusispjauti. Ir kariauja, kaip nori. Tikriausiai todėl.
– Kokia, jūsų manymu, šio konflikto baigtis? Kas turėtų įvykti, kad karas baigtųsi separatistų pergale?
– Užmušti Porošenką, Jaceniuką. Į Aukščiausiąją Radą iš „Grado“ ir „Buratino“ posėdžio metu pykštelėti, kad tie atsigautų ir pasijustų patys taikių Donbaso gyventojų vietoje. Pasipriešinimas tikrai nesibaigs kol savanoriai visiškai Donbaso neišlaisvins. O ir kokie ten savanoriai? Jie visi karinį bilietą turi, kai kurie po du. Dabar tai jau ne žmonių sankaupa, kurie turi problemų su Rusijos teisėsauga. O „reguliari kariuomenė“. Na, bent jau tai atrodo.
– O tai, kad už separatistus valdžios įsakyti kariauja Rusijos kariuomenė – tai melas ar tiesa?
– Už savanorius niekas įsakytas nekariauja. Tai melas! O šiaip, ten daug (žmonių - red. past.) iš Rusijos kariuomenės, jų nesimato, jie tyliai ir atsargiai dirba.
– Tai kuo gi ten užsiima Rusijos armija?
– Aš taip pat nežinau. Žvalgyba, tikriausiai. Prisidengdami savanoriais kariauja.
– O kaip jūs ten psichologiškai jautėtės?
– Iš pradžių buvau šoke. Klausiau savęs – ko aš čia atvažiavau? O vėliau, kai pripratau ir įsitraukiau, jau sunku buvo ir atsitraukti. Mane čia kreditas laiko, nenoriu ant motinos visko suversti.
– Kaip jūsų šią kelionę vertina artimieji ir draugai?
– Kai kurie galvoja, kad aš iš proto išsikrausčiau. Kai kas – kad herojus. Artimieji palaimino, pasakę, kad neleis manęs niekur. Tačiau jų aš tai jau neklausiu.
Šiuo metu Konstantinas ilsisi ir ruošiasi grįžti į darbą. „Cityakh.ru“ redakcijos teigimu, interviu ir nuotraukos publikuotos tik pačiam pašnekovui sutikus.
