Net ir šiuo metu, kuris neabejotinai taps daug ilgesniu nei V. Putinas tikėjosi, yra pranešimų, kad Rusijos armiją kamuoja tiekimo problemos ir žema karių moralė. Jau dabar karas rodo, kad jis taps tuo, ką Karo studijų institutas apibūdino kaip „aklavietę“. JAV žvalgybos pareigūnai apskaičiavo, kad vien per pirmąsias 20 karo dienų Rusijos kariuomenė neteko daugiau nei 7000 karių, o per mėnesį – penkių generolų. Remiantis visais požymiais, nėra aiškaus kelio į pergalę Rusijai, o karas Kremliui ir ypač pačiam V. Putinui jau kainavo pavojingai daug, rašo foreignaffairs.com.
Tiems, kurie prisimena sovietų istoriją, yra žinomas šių įvykių analogas – 1979 m. sovietų invazija į Afganistaną. Kaip ir karą Ukrainoje, invaziją į Afganistaną lėmė baimė, kad Maskva praras esminę savo įtakos sferą. Kalbant apie Afganistaną, sovietų vadovybė tikėjo, kaip V. Putinas, matyt, manė apie Ukrainą, kad karas bus greitas ir lengvas, kad jos kariams nebus problemų susidoroti su bet kokiu pasipriešinimu, su kuriuo galėtų susidurti, o JAV ir jų sąjungininkės, sutelkusios dėmesį į kitus įvykius, nesukels veiksmingo atsako. Ir kaip V. Putinas, sovietai manė, kad naujai užkariautoje teritorijoje bus nesunku įsteigti marionetinę vyriausybę.
Skaudžiausias Rusijos karinis konfliktas
Vietoj to, Afganistanas greitai virto pragaištingiausiu Rusijos užsienio kariniu konfliktu. Afganistano sukilėliai greitai susibūrė į veiksmingas partizanų pajėgas ir sukūrė saugius prieglobsčius Pakistane, kur juos ginklavo ir apmokė Pakistano žvalgybos pareigūnai.
Praėjus kelioms savaitėms po sovietų invazijos, JAV prezidentas Jimmy Carteris sudarė aljansą su Pakistanu, prie kurio netrukus prisijungė Kinija, Egiptas, Jungtinė Karalystė ir Saudo Arabija, kad paremtų Afganistano pasipriešinimą.
Sovietų pajėgos, nepasiruošusios tam, kas bus surengta prieš juos, įsitraukė į tai, kas virto šimtmetį trukusiu žiauriu karu, sumenkinusiu moralę namuose, išsekinusiu sovietų iždus ir galiausiai paskatinusiu Sovietų Sąjungos žlugimą.
Žinoma, Rusija 2022-aisiais nėra 1979-ųjų Sovietų Sąjunga. Tačiau, atsižvelgiant į jau išryškėjusius V. Putino bandymo Ukrainoje ir sovietų karo Afganistane panašumus, verta panagrinėti esminius to ankstesnio konflikto bruožus ir pasekmes. Jei Ukrainos invazija ir toliau klostysis kaip iki šiol ir taps XXI amžiaus kraujuojančia Rusijos žaizda, ji, kaip Afganistano karas padarė sovietams, gali kelti grėsmę V. Putino režimui ir paties V. Putino išlikimui.
Afganistaną puolė padarę klaidingų išvadų
Skirtingai nuo nerangaus V. Putino ruošimosi invazijai į Ukrainą, iš dalies sugadinto JAV žvalgybos pranešimų, atskleidžiančių Maskvos ketinimus pulti, sovietų planai Afganistane buvo atskleisti paslapčiomis. 1979 m. pabaigoje KGB žvalgybos analizė padarė klaidingą išvadą, kad Afganistanas slenka į Vakarų orbitą ir kad JAV karinė bazė šalyje leistų Jungtinėms Valstijoms visiškai apsupti SSRS branduolinėmis raketomis.
Sovietų lyderiai taip pat baiminosi, kad jei Afganistanas bus įtrauktas į Vašingtono įtakos sferą, tai gali sukelti domino efektą tarp Varšuvos pakto šalių. Pagal Brežnevo doktriną, kuri skelbė, kad grėsmė socialistiniam valdymui bet kurioje sovietinio bloko šalyje yra grėsmė visoms socialistinėms valstybėms, šios baimės pateisino karinę intervenciją.
Taigi, 1979 m. gruodžio 12 d. Sovietų Sąjungos gynybos ministras Dmitrijus Ustinovas, KGB pirmininkas Jurijus Andropovas ir Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministras Andrejus Gromyko parengė pasiūlymą išsiųsti „ribotą sovietų armijos kontingentą“ į Afganistaną, turėdami omenyje trumpą ir tikslinę intervenciją. Po keliolikos dienų prasidėjo sovietų invazija.
Pradiniame etape sovietų invazija buvo daug sėkmingesnė nei V. Putino invazija į Ukrainą. Snieguotą Kūčių vakarą sovietų oro desantininkai kartu su specialiaisiais OMON, Sovietų Sąjungos vidaus reikalų ministerijos milicijos padalinio daliniais, greitai užgrobė strateginius taikinius Kabule, nužudė Afganistano lyderį Hafizullah Aminą ir pagrindinius jo valdančiosios komandos narius bei pakeitė jį pasirinktu žmogumi – Babraku Karmalu, kuris į Kabulą atvažiavo sovietų okupantų tankais.
Jie perkėlė okupacines pajėgas į didžiausius Afganistano miestus – Džalalabadą rytuose, Kandaharą pietuose, Heratą vakaruose ir Mazar-e Sharifą šiaurėje. Bagramo oro bazė, esanti į šiaurę nuo Kabulo, greitai tapo sovietų oro pajėgų baze. Per kelias savaites Sovietų Sąjunga tarsi perėmė Afganistano kontrolę į savo rankas.
Vakarai Afganistano nepaliko vieno
Kaip ir V. Putino atveju Ukrainoje, sovietai labai neįvertino Vakarų atsako. Tuo metu, kai buvo priimtas sprendimas pulti Afganistaną, KGB vertinimai rodė, kad JAV vargu, ar rimtai užginčys invaziją. Amerikiečiai iš Vietnamo pasitraukė vos prieš kelerius metus, o tikriausiai silpnas JAV prezidentas Jimmy Carteris buvo susirūpinęs amerikiečių įkaitų krize Irane.
Visgi Vakarai buvo daug labiau budrūs, nei tikėjosi rusai. Bijodamas, kad nesugebėjimas atsakyti gali paskatinti SSRS tarptautines ambicijas, prezidentas J. Carteris skubiai ėmėsi naujų konsulinių susitarimų ir didelių kviečių pardavimų su Sovietų Sąjunga atšaukimo ir paskelbė artėjančių 1980 m. Maskvos olimpinių žaidynių boikotą. Užkulisiuose jis taip pat įsakė CŽV slapta pradėti aprūpinti Afganistano pasipriešinimo judėjimą įranga, įskaitant ir kovines priemones.
Per kelias savaites CŽV pristatė tūkstančius „Enfield .303“ šautuvų Pakistanui, kad jie būtų išdalinti modžahedams, ir netrukus taip pat išsiuntė raketas, minosvaidžius ir šautuvus. Bendras JAV finansavimas Afganistano pasipriešinimui išaugo nuo maždaug 100 mln. JAV dolerių pirmaisiais metais iki 500 mln. JAV dolerių ketvirtaisiais metais. Per paskutiniuosius dvejus karo metus jis viršijo 1 mlrd. JAV dolerių.
Pražūtingos pasekmės
Sovietų Sąjungos nesugebėjimas numatyti pasipriešinimo stiprumo ir Vakarų paramos masto turėjo pražūtingų pasekmių. Tai, kas sovietų lyderiams atrodė, kad bus greita ir lengva karinė intervencija, virto kruvina dešimtmečio kova. Žmonių nuniokotas konfliktas nuskambėjo visame regione: apie milijonas afganų žuvo, pusantro milijono buvo sužeista, trys milijonai ieškojo prieglobsčio Irane ir Pakistane, o nežinomas skaičius buvo perkeltas šalies viduje.
Pati Sovietų Sąjunga galiausiai pripažino per konfliktą praradusi daugiau nei 15 000 karių, nors šis skaičius tikriausiai yra daug arčiau 25 000. Iki 1985 m., kai į valdžią atėjo Michailas Gorbačiovas, Sovietų Sąjungos lyderiai, paleidę Raudonąją armiją į Afganistaną, buvo jau pasitraukę nuo valdžios scenos, tačiau SSRS ir toliau liejo kraują, pinigus ir aukojo savo tarptautinę reputaciją. Galiausiai, JAV apginkluotam afganų pasipriešinimui vis stiprėjant, M. Gorbačiovas davė savo vadams metus pakeisti situaciją, bet jie to padaryti negalėjo. 1989 metų vasario 15 dieną sovietai pagaliau pasitraukė.
Sovietų pralaimėjimas ir pasitraukimas iš Afganistano pradėjo stulbinančią įvykių seriją, pakeisiančią pasaulį. Sovietų bloko ir Varšuvos pakto šalys pamatė, kokia išsekusi Sovietų Sąjunga paliko Afganistaną, ir padarė teisingą išvadą, kad naujasis Sovietų Sąjungos vadovas Michailas Gorbačiovas turės mažai jėgų naujiems kariniams nuotykiams.
Sovietų silpnumą pamatė visi
Taigi, 1989 m. gegužę Vengrijos vyriausybė, bene gudriausia iš sovietų partnerių, nukirto spygliuotos vielos tvoras savo pasienyje su Austrija, ir šimtai Rytų vokiečių pabėgo į Vakarų Vokietiją. Kitą mėnesį, pirmuosiuose laisvuose rinkimuose per daugiau nei šešis dešimtmečius, Lenkijos žmonės atidavė savo balsus už lenkų disidentą ir Nobelio taikos premijos laureatą Lechą Walęsą, faktiškai išbalsuodami keturis komunizmo dešimtmečius.
Tą vasarą Rytų Vokietijos antivyriausybinės demonstracijos išaugo į 1989 m. lapkričio 9 d. naktį, kai Rytų Vokietijos protestuotojų minios sugriovė Berlyno sieną. Mažiau nei po metų Čekoslovakija ir Rumunija pasekė šiais pavyzdžiais, atsiribodamos nuo Maskvos. Rytų ir Vakarų Vokietija buvo suvienyta – kaip NATO narė – ir 1991 m. Ukraina paskelbė nepriklausomybę. 1991-ųjų metų nedidelė rusų karių grupė nužygiavo prie Kremliaus sienos, nuleido raudoną ir auksinį kūjį bei pjautuvą ir iškėlė Rusijos baltą, mėlyną ir raudoną trispalvę.
Būtent šiuos traumuojančius įvykius, kuriuos bent iš dalies paskatino nesėkmė Afganistane, V. Putinas matė būdamas jaunas KGB pareigūnas, dislokuotas Rytų Vokietijoje. Sovietų žlugimo prisiminimas paskatino jį paskelbti, kad tai „didžiausia dvidešimtojo amžiaus tragedija“, tačiau atrodo, kad iš tų įvykių jis pasimokė neteisingai. Paradoksalu, bet siekdamas atkurti savo viziją apie prarastą Rusijos imperiją ir susigrąžinti Ukrainą iš Vašingtono įtakos sferos, jis pradėjo savo, panašią į afganistaniečių, invaziją. Siekdamas apversti istoriją, jis gali ją atkartoti.
Nelaimės atkartojimas
V. Putino įsiveržimas į Ukrainą atrodo net silpnesnis nei sovietų invazija į Afganistaną. Televizijos rodomi Rusijos Saugumo Tarybos posėdžiai rodo, kad artimiausi V. Putino patarėjai, skirtingai nei Leonido Brežnevo politinis biuras, nebuvo iki galo informuoti apie invazijos planus ir galėjo turėti savų nuogąstavimų. Ir priešingai nei pradinė sovietų sėkmė, V. Putino invazija nuo pat pradžių buvo prastai įvykdyta – nepavyko užgrobti ar užvaldyti didžiųjų miestų, o per pirmąsias savaites buvo prarasta žymiai daugiau karių nei Afganistane.
Be to, V. Putinas Ukrainoje sulaukė kur kas didesnio pasipriešinimo, nei sovietų pajėgos iš pradžių sulaukė Afganistane, o tai gali paskatinti jį griebtis smurtinės taktikos. Jau dabar Rusijos išpuoliai prieš ligonines, gyvenamuosius pastatus ir sausakimšus teatrus privertė prezidentą J. Bideną pavadinti V. Putiną „karo nusikaltėliu“, į ką jis atsakė pareiškęs, kad gali nutraukti visus diplomatinius santykius su JAV. Jei V. Putinas laikysis strategijos, kurią jis taikė ankstesniuose karuose Grozne ir Sirijoje, jis greičiausiai naudos ir taktiką, kurią sovietai pritaikė Afganistane, o maždaug trečdalis afganų gyventojų žuvo, buvo sužeisti arba buvo perkelti į Iraną ir Pakistaną.
Vien Ukrainos dydis sukels didelių problemų bet kuriai Rusijos okupacijai. Šalyje gyvena daugiau nei 40 milijonų žmonių – dvigubai daugiau nei 1979 m. Afganistane – ir ji nėra izoliuota, neturinti jūros, kalnuota ir tokia neprieinama kaip Afganistanas, kur mulai ir visureigiai turėjo pristatyti ginklus Afganistano pasipriešinimui. Ukraina taip pat yra pakankamai moderni šalis su tinkamais keliais ir susisiekimo tinklais. Ji turi 1368 km sausumos ir jūrų sienų su Lenkija, Vengrija, Slovakija ir Rumunija – visomis NATO šalimis. Ir nors jai trūksta tvirto kalnuoto reljefo, padėjusio Afganistano sukilėliams veiksmingai atremti stipriai ginkluotą sovietų kariuomenę, didžiulė Ukrainos geografija, stiprūs ryšių tinklai ir artumas prie Vakarų valstybių suteikia jos sukilėliams didelį pranašumą.
Kaip ir per afganų pasipriešinimą devintajame dešimtmetyje, su saugiais prieglobsčiais Pakistane, Ukrainos sukilėliai taip pat galėtų gauti naudos iš kaimyninių šalių teritorijų. Jau dabar milijonai Ukrainos pabėgėlių, patenkančių į šias NATO šalis, sulaukia užuojautos ir paramos.
