„Niekada nemaniau, kad prieis iki šito“, – sakė 30-metis maskvietis Aleksandras Michailinas, išlipęs iš paskutinio rusų lėktuvo, vėlai šeštadienį atskridusio į Kijevo Boryspilio oro uostą.
„Žinoma, tai apsunkins gyvenimą“, – sakė šis IT specialistas, po muitinės patikros tebelaikydamas rankoje savo raudoną rusišką pasą.
„Tai buvo pigiausi ir patogiausi bilietai“, – atsiduso jis.
Ginčo pradžia
Ginčas dėl skrydžių prasidėjo Ukrainos prezidentui Petro Porošenkai rugsėjo 16 dieną paskelbus, kad dėl Maskvos atsisakymo grąžinti aneksuotą Krymą Rusijos oro bendrovėms netrukus bus uždrausta tūpti Ukrainoje, bet ne skristi virš jos.
Rusija tokį sprendimą pavadino beprotybe ir šį mėnesį ėmėsi panašių priemonių.
Karštligiškas rusų ir ukrainiečių derybų ratas Briuselyje penktadienį baigėsi be jokio netolimoje ateityje matomo sprendimo.
Rusijos pareigūnai apskaičiavo, kad per pirmuosius aštuonis šių metų mėnesius tarp abiejų minimų valstybių skrido maždaug 800 tūkst. žmonių.
Jie taip pat sako, kad mažiausiai 70 proc. jų yra ukrainiečiai, norintys aplankyti giminaičius Rusijoje, ir kad dėl oro blokados finansiškai turbūt labiausiai nukentės Kijevo pagrindinė oro bendrovė.
Kitos galimybės
Keliautojai dabar turi ieškoti ne tokių patogių, brangesnių galimybių, tarp kurių yra lėtos naktinės kelionės traukiniu ir skrydžiai per kitas valstybes, palaikančias palyginti gerus santykius su abiem šalimis.
Ukrainiečiai, pavyzdžiui, gali iš pradžių keliauti į Moldovą ir paskui ilgiau, per savo pačių šalį, skristi į Rusiją.
Tarp kitų galimybių yra kelionė per Baltarusiją, kurios pagrindinis oro uostas Minske dėl prastų šalies santykių su Vakarais dabar stovi kone tuščias, ir kelionė per Gruziją.
Keliautojai potencialiai galėtų vykti ir per tris Baltijos valstybes, tačiau šios mažos šalys dabar yra Europos Sąjungos Šengeno zonos narės.
Tokios vizos neturintys žmonės negali išeiti iš oro uostų laukimo zonų, kur dažnai turi praleisti po daugelį valandų.
Šengeno vizai gauti reikalingas sunkus registracijos ir patikros procesas, kuris tais atvejais, kai žmonės negali įrodyti, kad neketina likti Europos Sąjungoje ir kad turi finansinių priemonių pasirūpinti savimi, baigiasi atsisakymu išduoti vizą.
