Ne pačius geriausius laikus ekonomikoje išgyvenanti šalis susidūrė su dar rimtesnėmis problemomis po to, kai D. Trumpo administracija paskelbė sankcijas Turkijos valdžiai, kuri laiko suėmusi opozicine veikla įtariamą JAV pilietį.
Turkijos prezidentas ne tik apkaltino savo sąjungininkus NATO „smūgiu į nugarą“, tačiau ir paskelbė, kad „Turkija gali pradėti ieškoti naujų draugų“.
Konservatorių valdoma Turkija grimzta į ekonominę krizę
Lira šiuo metu atsidūrė „laisvame kritime“ ir neaišku, kada sustos. Infliacija pasiekė 15 proc. ir dar kyla. Turkijos ekonomikai gresia recesija. Ekonomikai taip pat nepadeda ir milijonai sirų, pabėgusių į šią šalį nuo karo Sirijoje.
Prie viso to dar prisideda ir itin nevykę konservatyvios valdžios veiksmai bandant suvaldyti ekonominę krizę. Jau neakcentuojat tokių dalykų, kaip R. Erdogano sprendimas paskirti savo žentą finansų ministru, kas taipogi susilpnino investuotojų pasitikėjimą valstybe.
Turkijos svarba Europai
Turkijos svarba pasaulinei ekonomikai galbūt nėra tokia kritinė. Tačiau ji yra daug didesnė ekonomine ir karine prasme. Ši NATO valstybė yra tiltas tarp demokratinių, taikių Vakarų ir karų nualintų, diktatorių valdomų, valstybių Rytuose.
Iš Vakarų Turkija ribojasi su Graikija ir Bulgarija, o dar prieš kelerius metus Turkija labai rimtai ruošėsi tapti pilnateise Europos Sąjungos nare. Kitos šalys, su kuriomis ribojasi Turkija: Sarkatvelas, Iranas, Irakas, Sirija, Armėnija, ir Nakhčivanas (Azerbaidžano autonominė respublika). Penkios iš šių valstybių yra šiuo metu įsivėlusios į atvirą ar užsitęsusį karinį konfliktą.
Turkija yra ta valstybė, kuri fiziškai užstojo Graikiją nuo ISIS gaivalo plėtros. Iš esmės tai ji sustabdė Sirijos karo plėtrą pačioje Sirijoje. Ji galimai užstoja ir Bulgariją nuo Rusijos įtakos. Lygiai tą patį galima taikyti kalbant apie irakiečius, iraniečius ir kurdus.
Trumpiau tariant, tai yra svarbi NATO šalis, kuriai pasukus autoritariniais keliais ir įsivėlus į konfliktą su Vakarų valstybėmis, gali kilti didelių problemų ne tik regione, tačiau ir Vakarų Europoje.
Flirtas su Rusija
R. Erdogano jausmingas siūlymas Turkijai ieškotis naujų draugų neturėtų būti šokiruojantis. Nuo pat tapimo prezidentu 2014-aisiais, R. Erdoganas nuolat flirtavo su Rusija, tuo pačiu varydamas į neviltį ES derybininkus. Draugiškumas ir visai sunyko po 2016-aisiais įvykdyto pučo, kuris baigėsi visiška jį rengusių asmenų nesėkme, ir leidusiu tuometiniam prezidentui tik dar labiau sustiprinti savo valdžią.
Dabartinis Turkijos prezidentas ne tik pašalino iš valdžios institucijų daugelį galimų savo politinių oponentų, tačiau ėmėsi ir žiniasklaidos ribojimų.
Tai, kad R. Erdogano ir V. Putino valdymo stilius turi daug panašumu taip pat kalbama jau ne pirmus metus.
Po 2015-ųjų įvykio, kuomet turkų NATO lėktuvai numušė rusų šturmo lėktuvą, buvo kilusi santykių krizė, pasireiškusi Rusijos įvestu embargu turkų prekėms ir draudimu turistams vykti į Turkiją. Tačiau ilgainiui santykiai pasitaisė, Turkijos prezidentas formaliai „atsiprašė“ (bent jau taip buvo pateikta Rusijos žiniasklaidoje), o turistams ir vėl buvo leista vykti į mėgstamus kurortus. Vėl buvo prabilta ne tik apie atominių elektrinių Turkijoje, tačiau ir apie bendrą dujotekio Juodąja jūra statybas.
Maža to, Turkija paskelbė apie Rusijos zenitinių raketų sistemų „S-300“ įsigijimą, o tai sulaukė ir NATO šalių kritikos.
Galimai, būtent šis sprendimas ir nulėmė JAV sankcijas Turkijai, o ne vieno dvasininko sulaikymas, kaip skelbiama oficialiai.
Tačiau Maskvai būtinybė draugauti su Ankara nėra tokia didelė – rusai tradiciškai regione labiau palaiko šiitus, o ne musulmonų sunitų Turkiją. Todėl kyla grėsmė, kad, bandydamas atsikratyti Vakarų spaudimo dėl nedemokratinio valdymo būdo, R. Erdoganas privalės aukoti daug daugiau, negu pats norėtų ar tikisi.
