Tačiau jam nespėjus įlipti į išsinuomotą automobilį, kuriuo turėjo įvykdyti savo misiją, jį apsupo policija. Azerbaidžaniečio misijos tikslas, anot prokurorų, buvo nužudyti penkis žydų verslininkus, tarp kurių ir vienas Izraelio milijardierius, rašo „Politico“.
Šis laiku sustabdytas planas nužudyti yra vos vienas iš mažiausiai tuzino, pastaraisiais metais įvykusių Europoje. Nors kai kurios atakos buvo sėkmingos, o kai kurios ne, saugumo pareigūnai aiškina, kad jų metu yra taikomasi į „minkštuosius“ taikinius, kurie arba yra nužudomi, arba pagrobiami, arba viskas įgyvendinama kartu. Visos šios operacijos labai panašios – paprastai pasikliaujama vietiniais samdomais žudikais. Tačiau žvalgybos pareigūnai teigia, kad pats reikšmingiausias panašumas yra tas, kad visus šiuos išpuolius užsakė tas pats užsakovas – tai yra Irano Islamo Respublika.
Kipro teisėsauga mano, kad Iranas, kaltinantis Izraelį daugybės Irano branduolinės programos specialistų nužudymu, taip siekia parodyti, jog gali smogti tuomet, kai Izraelis tikisi mažiausiai.
„Tai režimas, kuris savo galią grindžia bauginimais bei smurtu ir kuris laiko smurtą teisėta priemone, – rugsėjį aiškino retai kada viešai pasisakantis Izraelio žvalgybos agentūros „Mossad“ vadovas Davidas Barnea, užsimindamas apie išaugusį smurtinių išpuolių skaičių. – Tai nėra spontaniška. Tai suplanuotas ir sistemiškas valstybės vykdomas terorizmas – strateginis terorizmas.“
Tiesa, jis nepaminėjo vieno reikšmingo dalyko – tokia strategija yra veiksminga.
Šią sėkmę iš dalies lemia tai, kad Europa – pagrindinė Irano operacijų vykdymo vieta – bijo priversti Teheraną atsakyti už savo nusikaltimus. Pasak saugumo pareigūnų, nuo 2015 m. Iranas Europoje įvykdė apie tuziną išpuolių, kurių metu žuvo mažiausiai trys asmenys, o dar keli kiti buvo pagrobti.
„Europiečiai yra ne tik švelnūs Islamo Respublikos atžvilgiu, jie bendradarbiauja su jais, dirba su jais“, – teigė Irano kilmės amerikiečių rašytoja ir moterų teisių aktyvistė Masiha Alinejad, pabrėždama nuolatinį Europos valstybių vadovų norą susitikti su Irano lyderiais.
Viena aršiausių režimo kritikių M. Alinejad geriau nei dauguma supranta, kokių veiksmų yra pasiruošusi imtis Irano vadovybė, vos išvengusi atsakomybės už bandymą pagrobti ir pasikėsinimą nužudyti.
Žmogžudystė – kaip pirmasis pasirinkimas
Žmogžudystės tapo vienu baisiausių politikos įrankių dar tada, kai Brutas ir kiti sąmokslininkai mirtinai subadė Julijų Cezarį. Tačiau praėjus tūkstantmečiui tai tapo rizikingu dalyku, dažnai sukeliančiu nenumatytas ir pražūtingas pasekmes.
Ir vis dėlto tiek autoritarinės valstybės, kaip kad Iranas, Rusija ir Šiaurės Korėja, tiek demokratinės valstybės, kaip Jungtinės Amerikos Valstijos ar Izraelis, dažnai neatsispiria pagundai spręsti savo problemas jas paprasčiausiai pašalinant.
Nepaisant to, tarp šių dviejų grupių yra vienas esminis skirtumas: Vakaruose žmogžudystė yra paskutinė išeitis (prisiminkite Osamą bin Ladeną), o autoritarinėse valstybėse tai pirmasis pasirinkimas. Kaip pavyzdį galima prisiminti 2017 m. įvykdytą Šiaurės Korėjos diktatorius Kimo Jong-uno pusbrolio Kimo Jong Namo nužudymą nervus paralyžiuojančia medžiaga, jam atvykus į Kvala Lumpūrą. Net jeigu šių valstybių suplanuoti sąmokslai yra sustabdomi, autokratiniai režimai vis vien laimi – taip jie pasėja baimę.
Tai paaiškina, kodėl pastaruoju metu šie išpuoliai yra vykdomi taip dažnai. Pernai, vos per kelis mėnesius, Iranas įvykdė daugybę atakų įvairiausiose vietose: nuo Lotynų Amerikos iki Afrikos.
Kolumbijos policija Bogotoje sulaikė du vyrus, kurie, kaip įtariama, už 100 000 JAV dolerių ketino nužudyti grupę amerikiečių ir buvusį Izraelio žvalgybos pareigūną. Panaši situacija įvyko Afrikoje, kur Tanzanijos, Ganos ir Senegalo institucijos sulaikė penkis vyrus, kurie, įtariama, planavo įvykdyti išpuolį prieš Izraelio taikinius, įskaitant ir turistus safaryje. Šių metų vasarį Turkijos policija sustabdė sudėtingą Irano planą nužudyti 75-erių Turkijos izraelietį, kuriam priklauso vietinė aviacijos ir kosmoso kompanija. O lapkritį Sakartvelo institucijos paskelbė sužlugdžiusios Irano Kudso pajėgų planą nužudyti Tbilisyje gyvenantį 62-ejų metų Izraelio kilmės verslininką.
Nepaisant to, ar šios operacijos buvo sėkmingos, ar ne, jas vykdančios valstybės gali būti tikros dėl vieno – jų bandymai niekada nesulauks jokių pasekmių. Per pastaruosius kelerius metus Rusijos ir Irano režimai pašalino daugybę disidentų, išdavikų ir kitų priešininkų Paryžiaus, Berlyno ir net Vašingtono gatvėse, dažnai vidury baltos dienos. Kiti buvo tyliai pagrobti ir grąžinti namo, kur jų laukė fiktyvūs teismai, po kurių jie buvo pakarti už išdavystę.
Nors Vakaruose šie nusikaltimai yra garsiai kritikuojami, pasekmių jie susilaukia retai. Ypač Europoje, kur politiniai lyderiai dažnai ignoruoja įvairius išsišokimus, tikėdamiesi atgaivinti susitarimą apriboti Teherano branduolinių ginklų programą ir atnaujinti verslo ryšius.
Priešingai nei JAV ir Izraelis, kurie laikosi griežtos pozicijos Irano atžvilgiu dar nuo tada, kai 1979 m. mulos atėjo į valdžią, Europa visuomet buvo atviresnė šiam režimui.
Žudynių istorija
Nestebina ir Irano meilė žmogžudystėms. Irano mirties būriai žudė šacho aplinkos atstovus bei rėmėjus ir kitus savo režimo priešininkus visoje Europoje: nuo Prancūzijos iki Švedijos, Vokietijos, Šveicarijos ir Austrijos. Paprastai kaltininkai nėra pagaunami. Tačiau tai nereiškia, kad institucijoms labai sunku juos identifikuoti.
Štai, pavyzdžiui, 1989 m. Irano kurdų mažumos lyderis Abdulas Rahmanas Ghassemlou, siekęs autonomijos savo žmonėms, kartu su dviem kitais asmenimis buvo nušautas Irano smogikų viename Vienos bute.
Smogikai pasislėpė Irano ambasadoje. Jiems buvo leista palikti Austriją, kai Irano ambasadorius Vienoje vyriausybei užsiminė, kad sulaikius žudikus, austrams gali kilti rimtas pavojus. Vienas iš smogikų, dalyvavusių Vienos operacijoje, vėliau tapo labai ryškia šalies asmenybe. Tai Mahmoudas Ahmadinejadas, kuris 2005–2013 m. ėjo Irano prezidento pareigas.
Net ir arši kritika nesustabdo šio režimo polinkio žudyti. Bėgant metams, aukų skaičius tik augo. Kai kurie nužudymai tyčia buvo ypač žiaurūs, taip siekiant pasiųsti tam tikrą žinią.
Pavyzdžiui, Fereydounas Farrokhzadas, Irano pop muzikos žvaigždė ir disidentas, radęs prieglobstį Vokietijoje, 1992 m. buvo nužudytas savo namuose Bonoje. Žudikai nupjovė vyro lytinius organus, liežuvį ir galvą. Jo nužudymas yra vos vienas iš daugybės išpuolių prieš menininkus ir disidentus namuose bei užsienyje, kurie buvo vykdomi ištisą dešimtmetį.
Visuomenės pasipiktinimas dėl 1998 m. įvykdyto trijų garsių rašytojų, įskaitant vyro ir žmonos, nužudymo privertė net ir pačius fanatiškiausius režimo šalininkus, susijusius su nužudymu, atsiriboti nuo nusikaltimo. Bet tik kuriam laikui.
Tada, kaip ir dabar, diktatūros vykdė šiuos išpuolius, siekdamos apsisaugoti nuo įsivaizduojamų ar tikrų priešų.
„Didžiausias Irano režimo prioritetas yra vidinis stabilumas, – sakė vienas Vakarų žvalgybos pareigūnas. – Režimas savo priešininkus tiek šalies viduje, tiek užsienyje laiko realia grėsme stabilumui.“
Paranoja kyla ir dėl pačios Irano Islamo Respublikos istorijos. Prieš grįždamas į Iraną 1979 m. Ruhola Chomeinis beveik 15 metų praleido tremtyje, dalį laiko gyveno Paryžiuje. Todėl tremtis Islamo Respublikos „mitologijoje“ yra susijusi su siekiu nuversti režimą. Kitaip tariant, manoma, kad jeigu R. Chomeinis sugebėjo vadovauti revoliucijai iš užsienio, tai jo paties režimo priešininkai geba padaryti tą patį.
Derybų objektai
Kadangi Europa yra netoli Irano, tai Europos valstybėse susitelkia nemaža dalis Irano disidentų. Ir kai dalies Europos šalių vyriausybių požiūris į Teheraną yra nuolaidus, natūralu, jog Europa tapo labai patogia vietą Islamo respublikos terorui.
Vakarų žvalgyba teigia, kad režimo žvalgybos tarnyba MOIS visame žemyne yra įkūrusi operatyvinius tinklus, kurių nariai yra gerai apmokyti įvairiausiomis priemonėmis žudyti ir grobti žmones.
Irane nuo 2009 m. režimui besipriešinantys protestai įsiplieskia vis dažniau. Taigi natūralu, kad padaugėjo ir operacijų užsienyje, siekiant pašalinti tuos, kuriuos režimas kaltina neramumų kurstymu.
Nors daugybė mažesnio masto nužudymų buvo sėkmingi (pavyzdžiui, 2015 m. Nyderlanduose surengtas išpuolis prieš Mohammadą-Rezą Kolahį), ambicingesnės Teherano operacijos buvo sužlugdytos.
Pats ryškiausias atvejis yra 2018 m. sąmokslas įvykdyti sprogdinimą per Paryžiuje vykusį kasmetinį Irano nacionalinės pasipriešinimo tarybos susitikimą. Šiame susitikime, į kurį atvyko kelios dešimtys tūkstančių žmonių, dalyvavo ir Rudy Giulianis – buvęs Niujorko meras ir tuometinio JAV prezidento Donaldo Trumpo teisininkas.
Gavusios JAV žvalgybos tarnybų perspėjimą, Europos teisėsaugos institucijos sužlugdė šį sąmokslą ir suėmė šešis asmenis, įskaitant ir Vienoje gyvenantį Irano diplomatą, perdavusį detonavimo įtaisą ir bombų gamybos įrangą iraniečių porai, kuriai buvo pavesta įvykdyti išpuolį. Pareigūnai stebėjo šį perdavimą, įvykdytą viename „Pizza Hut“ restoranų Liuksemburge. Po jo jie sustabdė diplomatą Assadollahą Assadį Vokietijos greitkelyje, jam skubant atgal į Austriją, kur jis galėjo slėptis po diplomatiniu imunitetu.
Pernai A. Assadis už kaltinimus terorizmu Belgijoje buvo nuteistas 20-čiai metų kalėjimo. Tačiau tikriausiai kalėjime jis nepraleis nė dvejų metų.
Šio diplomato apkaltinimas buvo pirmas kartas, kai Irano operatyvininkas už savo veiksmus buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn Europos teisme. Tačiau Belgijos ryžtas netruko ilgai.
Vasario mėnesį Irane buvo sulaikytas pagalbos organizacijos darbuotojas iš Belgijos Olivier Vandecasteele. Jis buvo apkaltintas šnipinėjimu ir įkalintas vienutėje liūdnai pagarsėjusiame Evino kalėjime Teherane. O. Vandecasteele vadovavo pagalbos grupės „Norwegian Refugee Council“ biurui Irane.
Pasirodžius pranešimams apie greitai silpstančią O. Vandecasteele sveikatą ir jo šeimai ėmus viešai maldauti grąžinti vyrą namo, Belgijos vyriausybė, nepaisydama Vašingtono ir kitų valstybių perspėjimų, kad tai paskatins tik dar daugiau pagrobimų, nusileido ir padėjo pagrindą mainams, kurių metu A. Assadis būtų iškeistas į O. Vandecasteele. Šis apsikeitimas gali įvykti bet kurią dieną.
„Dabar Irano kalėjimuose kali nekalti Prancūzijos, Švedijos, Vokietijos, Jungtinės Karalystės, JAV, Belgijos piliečiai“, – sakė kovotoja už moterų teises Irane M. Alinejad.
„Jie yra naudojami kaip derybų objektai, – sakė aktyvistė. – Ir tai veikia.“
Mėgėjų valanda
A. Assadi bylos sukeltas viešas atgarsis galimai paaiškina, kodėl daugumą pastarųjų Irano operacijų vykdė mažai patirties turintys nusikaltėliai, paprastai net nežinantys, kam jie dirba. Pavyzdžiui, grupėje, kuri pernai bandė įvykdyti išpuolį Kipre, buvo keli kurjeriai iš Pakistano. Ir nors tai leidžia Iranui neigti bet kokią atsakomybę, jeigu kaltininkai sugaunami, tai taip pat padidina tikimybę, kad operacijos žlugs.
„Tai labai mėgėjiška, tačiau kartais mėgėjus yra labai sunku susekti, – sakė vienas žvalgybos pareigūnas. – Jie taip pat yra lengvai pakeičiami. Taigi niekam nerūpi, jeigu jie pagaunami.“
Irano žvalgybai daug geriau sekasi išvilioti disidentus iš Europos į Teheranui draugiškas trečiąsias šalis, kur jie yra suimami ir grąžinami į Iraną. Taip nutiko ir Ruhollahui Zamui, režimą kritikavusiam žurnalistui, kuris gyveno Paryžiuje. Nors jo pagrobimo aplinkybės išlieka miglotos, yra žinoma, kad 2019 m. kažkas jį įtikino nukeliauti į Iraką, kur jis buvo suimtas ir išduotas Iranui. Jis buvo nuteistas dėl kurstymo prieš režimą ir 2020 m. gruodį pakartas.
Kai kas gali manyti, kad derybos tarp Irano ir Vakarų valstybių dėl branduolinio susitarimo atnaujinimo (pagal kurį būtų panaikintos kai kurios Teheranui taikomos sankcijos, mainais už galimybę stebėti šalies branduolinę programą) galėtų sumažinti slaptų išpuolių dažnį. Tačiau viskas vyksta kaip tik priešingai.
2021 m. liepą JAV tarnybos atskleidė Irano operatyvininkų sąmokslą pagrobti M. Alinejad iš jos namų Brukline. Vėliau ji kateriu turėjo būti nuplukdyta į Niujorko uoste laukusį tanklaivį, kuriuo ji būtų buvusi nugabenta į su Iranu bendradarbiaujančią Venesuelą bei grąžinta į Islamo Respubliką.
Po metų policija sutrukdė, kaip mano FTB, bandymui nužudyti M. Alinejad. Policijos pareigūnai sulaikė vyrą su automatiniu šautuvu ir daugiau nei 60 šovinių, kuris beldėsi į aktyvistės duris.
Amerikos institucijos taip pat skelbė, kad Teheranas planavo atkeršyti už generolo ir sukarintų Kudso pajėgų vado Qassemo Soleimani nužudymą. 2020 m. jis tapo JAV įvykdytos dronų atakos taikiniu. Iranas planavo nužudyti buvusį patarėją nacionalinio saugumo klausimais Johną Boltoną, buvusį valstybės sekretorių Mike‘ą Pompeo bei kitus pareigūnus.
Ir nepaisant visų šių įvykių, nei JAV, nei Europa nepraranda vilčių pasiekti branduolinį susitarimą.
„Žvelgiant iraniečių akimis, tai įrodo, kad įmanoma išlaikyti civilizuotas diskusijas apie branduolinį susitarimą ir kartu planuoti teroro aktus prieš aukštus JAV pareigūnus bei piliečius – teigė „Mossad“ vadas D. Barnea. – Tokia dirbtinė atskirtis tęsis tol, kol pasaulis tai leis.“
Kremliaus žudymai
Kai kurie tikisi, kad augantis Vakarų visuomenių pasipiktinimas Irano režimo atsaku į taikius protestuotojus įtikins Europą imtis griežtesnės pozicijos Irano atžvilgiu. Tačiau Europos elgesys su kita autokratiška šalimi – Rusija – rodo visai ką kita.
Dar gerokai prieš Rusijos įvykdytą Krymo aneksiją, o tuo labiau prieš plataus masto karą Ukrainoje, Maskva, panašiai kaip Iranas, ėmėsi agresyvių veiksmų prieš savo priešus užsienyje ir net nesistengė to slėpti.
Pati žymiausia auka buvo Aleksandras Litvinenka. Buvęs KGB pareigūnas A. Litvinenka persikėlė į Jungtinę Karalystę ir prisijungė prie kitų V. Putino priešininkų. 2006 m. Londone Rusijos žvalgyba jį apnuodijo poloniu-210 – radioaktyviu izotopu, kuris, tyrėjų nuomone, buvo įmaišytas į jo arbatą. Ši baisi operacija žymėjo Maskvos grįžimą prie sovietinės žmogžudysčių praktikos.
Po kelias savaites trukusių kančių A. Litvinenka mirė. Tačiau jis dar spėjo dėl savo nužudymo apkaltinti V. Putiną, kurį pavadino „barbaru“.
Tačiau vienintelis žmogus, kuris šioje situacijoje nukentėjo, buvo A. Litvinenka. V. Putinas ir toliau tęsė savo politiką. Nepaisant dėl žmogžudystės pablogėjusių ryšių tarp Rusijos ir Jungtinės Karalystės, tai nesustabdė Didžiosios Britanijos sostinės transformacijos į taip vadinamą „Londongradą“. Londonas tapo antrais namais Kremliaus remiamiems Rusijos oligarchams, kurie, pasak kritikų, naudojosi Didžiosios Britanijos finansų ir teisine sistema, kad slėptų ir plautų savo pinigus.
A. Litvinenkos nužudymas stebino tiek savo žiaurumu, tiek įžūlumu. Jeigu V. Putinas buvo pasirengęs įvykti žmogžudystę Didžiosios Britanijos teritorijoje pasitelkdamas radioaktyvias medžiagas, ką jis dar gali būti pasirengęs padaryti?
Atsakymo ilgai laukti nereikėjo. Bėgant laikui, nužudytųjų ėmė daugėti. Kritiški žurnalistai, politiniai oponentai ir priešiškai nusiteikę oligarchai pradėjo kristi it musės. Europa nė nemirktelėjo.
Praėjus vos kelioms savaitėms po A. Litvinenkos ir žurnalistės Anos Politkovskajos nužudymų Vokietijos kanclerė Angela Merkel aplankė V. Putiną jo atostogų rezidencijoje Sočyje ir... apie tai nė neužsiminė.
Nei 2015 m. garsaus V. Putino kritiko Boriso Nemcovo nužudymas, nei 2018 m. įvykdytas išpuolis Solsberyje prieš buvusį KGB agentą ir jo dukterį, nei 2020 m. įgyvendintas opozicijos lyderio Aleksejaus Navalno apnuodijimas nervus paralyžiuojančia medžiaga neprivertė Europos lyderių suabejoti savo nuostata, kad jie puikiausiai gali bendradarbiauti su V. Putinu. Jie netgi manė, kad viskas kontroliuojama.
„Gali nutikti bet kas“
2019 m. vasarą tapo aišku, kad Rusija nesigėdija naudoti Europos kaip savo žudynių aikštelės. Saulėtą rugpjūčio dieną, maždaug apie vidurdienį, prie Sakartvelo pilietybę turinčio čečėno Zelimchano Changošvilio priėjo rusų žudikas ir paleido du šūvius iš savo 9 mm pistoleto tiesiai jam į galvą. Žmogžudystė įvyko netoliese Vokietijos vidaus reikalų ministerijos esančiame parke, o iš įvykio vietos bėgantį žudiką matė net keli liudininkai. Jis buvo sučiuptas po kelių minučių prie netoliese esančio kanalo, kur bandė persirengti ir atsikratyti ginklu bei dviračiu.
Vėliau paaiškėjo, kad prieglobsčio Vokietijoje pasiprašęs Čečėnijos kovotojas Z. Changošvilis buvo įtrauktas į Rusijos aukų sąrašą. Rusijos valdžia jį laikė teroristu, apkaltino prisidėjus prie 2010 m. Maskvos metro įvykdytos atakos, kurios metu žuvo 40 žmonių.
Ankstyvą praeitų metų spalio 19 dienos rytą Berlyno policija ant šaligatvio netoliese Rusijos ambasados aptiko kūną. Vėliau buvo nustatyta, kad tai jaunesniojo ambasados diplomato Kirilo Žalo palaikai. Jis buvo Rusijos FSB slaptosios divizijos Maskvoje vadovo pavaduotojo, generolo majoro Aleksejaus Žalo, įsakiusio nužudyti Z. Changošvilį, sūnus. Vakarų žvalgybų pareigūnai mano, kad K. Žalo, kuris atvyko į Berlyną likus kelioms savaitėms iki atakos prieš čečėną, dalyvavo šioje operacijoje ir buvo laikomas atsakingu už pernelyg didelį atgarsį.
Rusijos ambasada jo žūtį pavadino „tragiška nelaime“, tikindama, kad jis nusižudė iššokęs pro langą. Rusija neleido Vokietijos institucijoms atlikti skrodimo (toks leidimas yra privalomas pagal diplomatinius protokolus) ir išsiuntė kūną atgal į Maskvą.
Vos po dviejų mėnesių Z. Changošvilį nužudęs smogikas buvo nuteistas už žmogžudystę kalėti iki gyvos galvos. Rusija dar visai neseniai bandė susitarti dėl jo paleidimo, siūlydama surengti mainus iškeičiant jį į amerikiečių krepšininkę Brittney Griner ir kitą sulaikytą JAV pilietį. Bet Vašingtonas šį pasiūlymą atmetė.
