Per ateinančius dešimt tūkstančių metų žemės drebėjimas Tokiją sugriaus dar greičiausiai daugiau kaip dešimt kartų, įsitikinęs profesorius Raineris Kindas iš Vokietijos Potsdamo geotyrimų centro. Cituodamas filosofą Imanuelį Kantą, jis teigia, kad žmonių aukų išvengti galima būtų tik tokiu atveju, jei seismiškai aktyviose zonose miestai apskritai nebūtų statomi.
Nors bene kasdien, be pranešimų apie radiacijos pavojus, išgirstam vis didesnį žemės drebėjimo ir cunamio Japonijoje aukų skaičių, nereta ir nuomonė, kad aukų ne tiek daug, kiek galėjo būti, nes Japonijoje pastatai tvirti, o pasiruošimas stichijoms – gana neblogas.
Tačiau, pasak profesoriaus, aukų galėjo būti dar mažiau ir esamomis sąlygomis, jei geriau būtų išvystyta stichijų prognozių sistema, kuri, anot jo, turės dar ilgai tobulėti.
Esate sakęs, kad per ateinančius dešimt tūkstančių metų žemės drebėjimas Tokiją sugriaus dar greičiausiai daugiau kaip dešimt kartų. Kodėl?
Taip, teiginys drąsus, tačiau, manau, realistiškas. Per šimtą metų Ramusis vandenynas pajuda maždaug 8 metrais link Japonijos ir tai trunka ištisus milijonus metų. Tai sukelia nuolatinius žemės drebėjimus. Būna daug mažų, o kartais pasitaiko ir labai didelių. Dideli įvyksta vidutiniškai kartą per tūkstantį metų, sprendžiant iš neilgos patirties.
Toks žemės drebėjimas, 9 balų stiprumo, lygiai toje pačioje vietoje Japonijoje vyko IX a. Taigi, maždaug vienas per tūkstantį metų. Ir, kadangi žinome, jog žemės paviršiaus techtoninės plokštės ir toliau juda, galime tikėtis, kad panašiu tempu tokios katastrofos Japonijoje vyks ir toliau. O Tokijas – dar didesniame pavojuje nei šiaurės rytų Honšiu, nes palei Filipinų techtoninę plokštę yra susiformavęs lūžis, galintis atsiverti bet kuriuo metu.
Kokie dar pasaulio miestai, galima būtų pasakyti, yra ant prarajos krašto dėl žemės drebėjimų?
Deja, yra daug milijonus gyventojų turinčių miestų, esančių pavojinguose regionuose: Kalifornijos valstijoje Los Andželas ir San Franciskas, Sietlas JAV šiaurės vakaruose. Europoje 1755 m. Lisabona buvo paversta griuvėsiais, Stambulas yra didžiuliame pavojuje, nes didžiulis lūžis susiformavęs į pietryčius nuo Stambulo, galintis bet kada atsiverti sukeldamas didžiulį drebėjimą – gal net 8 balų. Stambule gyvena labai daug žmonių, o namų kokybė ne visur gera. Miestai, apie kuriuos ką tik kalbėjau, yra plokščių pakraščiuose.
Mes žinome, kur žemė slenka, žinome, kur žemės drebėjimų bus, tik nežinome, kada ir kokio stiprumo. Tik žinome, kad anksčiau ar vėliau šie miestai bus stipriai apgriauti. Kinijoje padėtis kiek kitokia. Nėra kelių gerai žinomų lūžių, žemės drebėjimai pasklidę po visą šalį. Tarkime, Tian–Šanyje, berods, 1976 m. žuvo keli šimtai tūkstančių žmonių. Kinijoje pavojus daug labiau paskirstytas.
Taip pat – Šiaurės Indijos miestai, nes Indija juda į šiaurę panašiu tempu, gal kiek lėčiau, per šimtą metų maždaug 5–6 metrus ir ten vis kartojasi stiprūs drebėjimai. Visose šiose vietovėse daug didmiesčių, o namų kokybė – ne pati geriausia. Japonijoje ir Kalifornijoje – gera ir tai tikriausiai yra priežastis, kodėl Japonijoje būtent dėl drebėjimo buvo, galima sakyti, palyginti nedaug aukų.
Bet ar nemanote, kad tai, kas nutiko Japonijoje, parodo, kad nesvarbu, kaip gerai pasirengęs stichijai gali būti miestas, viskam yra ribos ir žmonės, net viską gana gerai žinodami iš anksto, nedaug tegali padaryti?
Ką žmonės galėtų padaryti – tai išsikelti, bet tai – nelabai įmanoma. Imanuelis Kantas, vokiečių filosofas, buvo vienas iš pirmųjų pripažinęs, kad žemės drebėjimų priežastys yra susijusios su žemės reiškiniais, o ne žmonijos nuodėmėmis, kaip tuomet tikėjo Bažnyčia. Po žemės drebėjimo Lisabonoje XVIII a. jis sakė, kad stichijos vyks ir toliau, todėl žmonės tiesiog turi nustoti statyti miestus ten, kur didžiausia jų tikimybė. Tai galioja ir dabartiniams laikams, tačiau žmonės linkę rizikuoti.
Tai viena iš pagrindinių bėdų. Žmonės nemėgsta žiūrėti toli į ateitį. Juk žinom, kad tai kartosis, katastrofų bus. Reikia pradėti statyti bent jau patvaresnius namus, kas neblogai padaryta Japonijoje ir Kalifornijoje, bet ir ten galėtų būti geriau. Cunamių perspėjimo sistemos jau daug tūkstančių žmonių išgelbėjo, tačiau Japonijoje, tarkim, šįkart cunamis buvo daug stipresnis nei tikėtasi.
O, Jūsų nuomone, ar, suvokus seisminio aktyvumo keliamus pavojus, kada nors, po dešimt tūkstančių metų žmonės vis dėl to nutars pasinaudoti I. Kanto patarimu ir steigs miestus tiesiog kitur negu jie yra dabar?
Deja, tai tik iliuzijos. Juk miestai istoriškai kūrėsi ten, kur buvo patogu prekybai, žemės ūkiui, o tarp didelių žemės drebėjimų ir cunamių pasikeitė ištisos kartos, todėl žmonės tiesiog rizikuoja. Tai žmonėms įprasta – rizikuoti. Juk važiuojame automobiliais, nors žinome, kad bet kada galime patekti į avariją. Žinoma, kad miestai nepersikels kitur vien dėl drebėjimų ar ugnikalnių išsiveržimo pavojaus, bet svarbu statyti kokybiškus namus, ruoštis nelaimėms. Deja, ir žemės drebėjimų prognozės – ne tokia jau išvystyta sritis.
Ar yra kokių nors galimybių, kad ateityje, dėl, tarkim, tokių faktorių, kaip klimato kaita ar kitų, bus daugiau seismiškai aktyvių zonų nei kada nors anksčiau ir stichijos vyks net ir ten, kur anksčiau nebūdavo jokių drebėjimų, kad ir Lietuvoje?
Baltijos jūros regione nedideli žemės drebėjimai, iki 5 balų stiprumo, įmanomi. Skandinavijoje – taip pat. Jie greičiausiai susiję su poledyniniu iškilimu, dėl kurio keičiasi slėgis žemės plutoje. Todėl kartais aplink Baltijos jūrą, taip pat ir jūsų šalyje, galbūt ir galima tą justi, tačiau, žinoma, pavojus itin mažas, o 5 balų stiprumo drebėjimas Šiaurės Europoje gal kiek žalos pastatams ir galėtų padaryti, bet tikrai labai nedaug.
Minėjote, kad žemės drebėjimų prognozės – nelabai gerai išvystyta sritis. Ko, Jūsų požiūriu, dar trūksta, kad galima būtų geriau įspėti žmones?
Cunamių perspėjimo sistemos yra geras sprendimas, tačiau, žinoma, kad jeigu perspėjama likus nedaug laiko, žmonės nespėja pasiekti saugių vietų. Bet prognozių tobulėjimui dar prireiks daug laiko.
Mes žinome, kad žemės plutoje įtampa kyla dėl plokščių judėjimo, jų pakraščiuose susidaro įtampa ir mes negalime jos gerai ištirti. Ji susidaro žemės viduje, keliasdešimties kilometrų gylyje. Neturime priemonių tiksliai ištirti, nustatyti pokyčių ir nuspėti, kada įvyks lūžis. Tai pagrindinė problema.
Kai reikia prognozuoti orą, galime matyti debesis, turime palydovus, o kalbant apie žemės gelmes – priemonių trūksta. Todėl žemės drebėjimų prognozės gerokai atsilieka nuo orų prognozių.
Živilė Kropaitė
