Kasdien girdime daug istorijų, vykstančių Maskvoje: miesto centre nušaunamas nusikaltėlių bosas; Lenkija, būdama gera kaimynė, sulaiko ištremtą Čečėnijos separatistą; dingsta kovotojas už gėjų teises... Bet niekur negirdėti istorijos apie Maskvos merą Jurijų Lužkovą.
O tyla kelia nerimą. Tuo labiau, kad praeitą savaitę Rusijos žiniasklaida, įskaitant ir valstybinę televiziją, mirgėte mirgėjo nuo mero nuodėmių. Šeštadienį ir sekmadienį maskviečiai, įsijungę savo televizorius, nustebdavo pamatę demaskuotą vieną neliečiamiausių Rusijos „šventuolių“. Paviešinta buvo, atrodo, viskas: mero žmonos nesąžiningai finansuoti statybų projektai, mero pavaduotojo šveicariškų laikrodžių kolekcija ir pats meras, išsišiepęs prie savo bičių avilių. Kadangi tokią informaciją transliavo ir valstybinė televizija, buvo aišku, kad ji atėjo iš aukščiausių valdžios ešelonų. Tai buvo Kremliaus užsakytas garbės nuplėšimas, koks paskutinį karta įvyko gal tik 1999 m. Visą savaitę, vykstant viešai Kremliaus ir J. Lužkovo kovai, Maskva galėjo pamatyti šiek tiek tikros politikos, mat paprastai tokie mūšiai nuslepiami slaptuose masinės žiniasklaidos koridoriuose. Ir tuomet staiga naujienų srautas sustojo.
Kas nutiko? Istorija, vis dėlto, negalėjo baigtis taip staiga, o ir J. Lužkovas negalėjo pradingti, rankomis ir visais dantimis mero kedės besilaikęs 18 metų.
Sunku pasakyti, kas toks J. Lužkovas yra. Tai vienintelis meras, kurį Maskva turėjo posovietiniu laikotarpiu. Tai figūra, kurios galia siekia kiekvieną milžiniško miesto kampelį. Jis yra Maskvos bosas, o tai ir yra didžiausia problema: Maskva gali turėti tik vieną bosą, jo vardas yra Vladimiras Putinas.
O štai ir kita problemos pusė: J. Lužkovas vadovavo dar prieš tada, kai V. Putinas net negalvojo apie politiką. Jis pradėjo valdyti miestą jau sovietiniais laikais, kaip reformuotojų viršininkas miesto savivaldybėje „perestroikos“ metu. 1992 m. meru jį paskyrė tuometis prezidentas Borisas Jeltsinas. Po Sovietų Sąjungos subyrėjimo, J. Lužkovas sutvarkė chaotišką sostinę, taip pat buvo atsakingas už Maskvos nuosavybės privatizavimą, nekilnojamojo turto pardavėja paskirdamas savo 27-eriais metais jaunesnę žmoną E. Baturiną.
Būdamas meru J. Lužkovas sukūrė milžinišką ir sudėtingą valdymo tinklą, pavaldų būtent jam. Tai apsunkino mero pakeitimą. J. Lužkovas greitai tapo tokiu stipriu politiškai, kad sugebėjo suvienyti regioninius Rusijos vadovus ir 1999 m. kandidatuoti į prezidentus. Bet tai privertė merą konkuruoti su B. Jelcino įpėdiniu V. Putinu ir Kremlius su savo oligarchais pradėjo agresyvią kampaniją prieš jį, panašią į tą, kurią praeitą savaitę matė visa Maskva. J. Lužkovas buvo nugalėtas, priimtas į naują V. Putino partiją ir paliktas miesto mero kėdėje, kuri surinkdavo daugiau ir daugiau besivystančios šalies turto.
Kai V. Putinas sustiprino savo politinę galią, Kremliui J. Lužkovas ir jo karalystė pradėjo trukdyti. Vis dėl to, jis niekada nebuvo pašalintas: kol politiškai rėmė V. Putiną – galėjo likti Maskvos meru.
J. Lužkovas, dabar turinti 73-ejus metus, su amžiumi tapo vis ekscentriškesnis. Jis pradėjo kelti kontraversiškas idėjas, tokias kaip slaptos sovietų policijos įkūrėjo F. Dzeržinskio statulos atstatymą priešais Federalinio saugumo tarnybos centrinį pastatą. Taip pat jis buvo įsiveržęs į gėjų paradą, vadindamas juos „šėtonais“, kas daugumoje Europos sostinių jį pavertė persona non grata. Praeitą pavasarį J. Lužkovas paskelbė, kad Rusijos laimėjimo Antajame pasauliniame kare 65-tojo jubiliejaus proga išpuoš miestą J. Stalino portretais.
Tad nieko keisto, kad J. Lužkovui metas pasitraukti. D. Medvedevas nuo pat savo prezidentavimo pradžios stengėsi pašalinti senus regioninės vyriausybės pareigūnus. Tai yra bandymas užkirsti kelią politiniam sabotažui ateinančiuose parlamento rinkimuose. Bet J. Lužkovas ignoravo faktą, kad laikas jau išmušė. „Jie siuntė ir siuntė ženklus, bet jis vis nesitraukė“, – sakė vicepremjeras R. Šlegelis.
J. Lužkovo naujausia nesėkmė atsitiko, kai praeitų rinkimų spalio mėnesį metu jis pristatė per daug balsų. Apgavystė buvo tokia akivaizdi, kad politinę krizę, privertusią daugelį abejoti Kremliaus valdžia. O paskutinis smūgis buvo tuomet, kai J. Lužkovas bandė sukiršyti V. Putiną ir D. Medvedevą, sakydamas kad kol vienas jį kritikuoja, kitas jį remia. „Rusiškame biurokratizme bandymas išskirti tandemą yra mirtina nuodėmė“, - sakė A. Čadajevas, naujas partijos „Vieningoji Rusija“ politinės strategijos vadovas.
Tad ir vėl Kremlius užsidėjo savo „kastetus“, tuos pačius, kuriuos naudojo 1999 m. – televiziją. Praeito šeštadienio specialioje laidoje apie J. Lužkovą dalyvavo neigiamai pagarsėjęs žiniasklaidos veikėjas S. Dorenko, 1999m. kampanijos veteranas. Šį kartą jis užkabino merą dėl jo atsisakymo grįžti iš atostogų Australijoje, kai gaisrų dūmai temdė visą Maskvą. J. Lužkovas, sakė S. Dorenko, buvo per daug užsiėmęs Australijoje, kur „viskas yra nuostabu: karvės su varpeliais, merginos su speneliais“.
Po specialios NTV laidos sekė dvi kitos, viena iš jų buvo parodyta ir pagrindiniame valstybiniame kanale. Čia yra dalinis kaltinimų sąrašas: J. Lužkovas pasirūpino naudingais mokesčiais jo žmonos kompanijai „Inteko“; dėl šios kompanijos naudos jis vijo žmones iš jų namų; kai J. Lužkovas grįžo iš Australijos, išleido beveik dvigubai daugiau pinigų savo bitėms, nei negaluojantiems Maskviečiams; jis išpūtė sovietų ikonos statulos kainą ir davė kontraktą kam? – ogi savo žmonai.
Kai visa tai buvo pradėta transliuoti, J. Lužkovas buvo neįprastai tylus. Bet pirmadienio vakarą meras prarado budrumą, kai sovietų žurnalistės mirties minėjime žurnalistas iš REN TV surado merą ir paprašė atsakyti į kelis klausimus. Bet į visus juos J. Lužkovas atsisakė pateikti atsakymus. „Rusijoje savo veiksmų aiškinimas nėra būdas apsiginti “, – sakė jis. – „Jei žmogus pradeda aiškinti savo veiksmus, vadinasi jis yra kaltas.“
Tad vietoj savo veiksmų aiškinimo J. Lužkovas perėjo prie puolimo. Trečiadienį, kai „Vieningosios Rusijos“ delegatai susirinko į konferenciją Maskvoje, J. Lužkovas pasakė jaudinančią kalbą apie savo sėkmingą buvimą meru. O kaip dėl viso karo žiniasklaidoje? „Tai šmeižtas“, – sakė jis, prieš paliesdamas skaudžiausią vietą. „Jie sako, kad meras skyrė pinigus savo mažoms bitelėms. Aš galiu kiekvienam pasakyti, kad taip, mėgstu bitininkauti. Man tai įdomu. Tai filosofija. Tai unikali šeimos, visuomenės gyvenimo filosofija. Bet man nereikia tam valstybės pinigų. Atvirkščiai, visą savo bičių avilių pelną nusiunčiu vaikų globos namams.“ J. Lužkovo žodžiai sukėlė ovacijas iš jo stovinčių Maskvos delegacijos karių.
J. Lužkovas taip pat ėmėsi ir kitokių priemonių atitaisyti savo padėčiai. Jis bandė įtikinti Dūmą paduoti ieškinius prieš kai kuriuos spaudos leidėjus, dalyvavusius korupcijos istorijoje. Taip pat jis pranešė, kad nebus jokio atsistatydinimo iki jo kadencijos pabaigos 2011 m. liepą. Visos šios nesėkmingos gynybos pabaigoje J. Lužkovas pranešė, kad, jei Kremlius įvykdys savo norą ir pašalins jį iš pareigų, jis nepadės surinkti reikiamų balsų ateinančiuose parlamento rinkimuose. Kremlius į tai atsakė primindamas, kad Kremlius gali merą atleisti kada tik panorėjęs.
Pastebėtina tai, kad J. Lužkovas nieko nepasakė savo rinkėjams. Bet neaišku, ar jie klausytų. Tai grupė žmonių, negalvojanti apie savo merą jau seniai. Jie žino, kad jis vagia, jie žino, kad vagia jo žmona ir jie žino, kad jų interesai merui nėra pirmoje vietoje ir kad jie negali nieko dėl to padaryti. J. Lužkovas, kaip ir bet kuris kitas vadovas, buvo paskirtas Kremliaus 2004 m.
Tad kas dabar? J. Lužkovo dienos jau tikrai suskaičiuotos. Tokios kovos, kuri vyksta šiuo metu, Kremlius negali pralaimėti, o tai reiškia, kad meras turės pasitraukti. Paprasčiausiai atleisti jo nebūtų įmanoma, turint omeny milžinišką J. Lužkovo valdymo aparatą, sustiprintą ne tik pinigais, bet ir šeimos nariais. J. Lužkovo ir jo armijos pavertimas priešais būtų tikra nelaimė, ypač dėl artėjančių rinkimų. Ir dabar, kai įvykiai buvo išjudinti, istorija vėl pasislėpė tamsiuose koridoriuose. Ir, jei J. Lužkovas ir toliau elgsis taip ryžtingai, NTV pranešė šeštadienį transliuosianti kitą laidą apie merą.
Kompromisas neišvengiamai bus priimtas ir galų gale J. Lužkovas praneš nusikraustantis savo stalą ir nusprendęs daugiau laiko praleisti su savo šeima. Faktas, kad žiniasklaida pamažu nutyla, reiškia, kad pabaiga jau visai arti. Tai, vis dėl to, yra V. Putino stilius: palaukti, kol skandalas bus pamirštas, ir tada smogti paskutinį kartą išvengiant pasirodymo, kad visą spaudimą sukėlęs buvo būtent jis pats.
J. Lužkovas taip pat nebus ir atleistas, nes tai būtų nebūdinga D. Medvedevui, nors tokią gali jis tikrai turi. J. Lužkovas atsistatydins, kai viskas nurims.
Yra ir kitas dalykas: „Jo gimtadienis yra rugsėjo 21 d.“, – sakė A. Čadajevas. – „Būtų negražu sugadinti tokią dieną.“
Parengta pagal Foreignpolicy.com
Maskvoje – represijos prieš mero atsistatydinimo reikalavusius aktyvistus
Maskvos meras – korupcijos etalonas
Maskvos meras pažadėjo žiemą be sniego
