Nepasimokę iš korėjiečių klaidų, kur prekybos centras jau griuvo, mūsų kaimynų statybininkai pridarė savųjų.
Nors betoninės pastato lubos popietę įtartinai garsiai subraškėjo, prekybos centro vadovai nusprendė prekybos centro neuždaryti, nes jis buvo pilnas pirkėjų ir evakuacija žadėjo prarasti pelną.
Tačiau kai dar po kelių minučių ėmė griūti lubos, skelbti evakuaciją buvo jau per vėlu – pastatas su trenksmu susmuko, po griuvėsiais gyvus palaidodamas šimtus žmonių.
Klystate, jei pamanėte, jog čia rašoma apie Rygoje Zolitudės mikrorajone stovintį, atleiskite, stovėjusį prekybos centrą „Maxima“, kuris prieš kelias dienas sugriuvo, pražudydamas 54 žmonės.
Taip prieš porą dešimtmečių Pietų Korėjos sostinėje Seule subyrėjo irgi apynaujis prekybos centras.
Griūtis – ne naujiena
Pastatų griūtys – pasaulyje tuo nenustebinsi. Tik šįkart nekalbėsime apie atsilikusias Pietų šalis, kuriose, anot Latvijos prezidento Andrio Berzinio, nenuostabu, kad pastatai sugriūna, nes ten renčiami iš saulėje degto molio plytų, sulipdytų galvijų mėšlu.
Šįkart neprisiminsime ir pastatų, kuriuos sugriovė teroristai – prieš juos ir geriausios markės betonas neatsilaikys.
Šiandien verta prisiminti 1995-ųjų vasarą Pietų Korėjos sostinėje Seule sugriuvusį penkių aukštų „Sampungo“ prekybos centrą.
1995-ųjų birželio 29-ąją, 17 valandų 55 minutės, „Sampungo“ prekybos centro darbuotojai įjungė aliarmo signalus, raginančius visus skubiai bėgti lauk. Tačiau tai nebuvo lengva padaryti pusantro tūkstančio pirkėjų miniai, nes žmonės nesuprato, kas vyksta. Nepraėjo ir 20 sekundžių, kai visas prekybos centras triukšmingai subyrėjo, palaidodamas ar griuvėsiuose įkalindamas net apie pusantro tūkstančio žmonių.
Seule aukų buvo daugiau
Gelbėjimo darbai kaip ir Rygoje truko ne vieną parą. Daugybę žmonių pavyko atkasti ir išlaisvinti, 3 paskutiniai jaunuoliai buvo atkasti po 11-os (dvidešimtetis Čo Miong Seokas), po 13-os (aštuoniolikos metų Ju Dži Chvan) ir net po 17 parų (devyniolikmetė Park Seun Hjun). Jiems išlikti padėjo tai, kad tuo metu lauke tvyrojo karštas lietingas subtropikų oras, tad įkalintieji griuvėsiuose nesušalo, o troškulį malšino prasisunkiančiu lietaus vandeniu.
Suskaičiavus, kad visgi 502 žmonės žuvo ir dar 937 patyrė sužalojimus, pradėta aiškintis nelaimės priežastis.
Ir Pietų Korėjoje yra sąmokslo teorijų šalininkų, kurie iš karto „matė ženklus“, jog tai Šiaurės Korėjos kariškių diversija.Tačiau profesionalai nustatė labai įdomias ir pamokančias išvadas, kad statyboje smulkmenų nebūna, kaip ir nėra vieno kaltininko. Daug kas prie nelaimės prisidėjo po truputį.
Valdingas vadovas
Jei „Sampungo“ prekybos centro griuvimo istoriją būtų žinoję Lietuvos ir Latvijos projektuotojai bei statybininkai, nelaimės Zolitudės mikrorajone, ko gero, būtų buvę išvengta. Deja, istorija moko, kad žmonės iš istorijos nepasimoko.
Maždaug prieš ketvirtį amžiaus Pietų Korėjoje pagaliau įsitvirtino demokratinė santvarka ir iki to laiko buvusi gana varginga šalis ėmė vystytis stebėtinais tempais.
1987 metais plečiantis sostinei Seului, buvo gautas leidimas buvusio sąvartyno vietoje statyti 4 aukštų gyvenamąjį namą. Vėliau statybų priežiūros inspektoriai leido pastatą perprojektuoti į gerokai didesnį ir aukštesnį prekybos centrą.
Tačiau patvirtintas projektas nepatiko kompanijos direktoriui Li Džunui, kuris susirūpino, kad viduje, jo nuomone, per daug perdengimus laikančių per storų kolonų, tarp kurių netilps eskalatoriai ir pareikalavo kolonų skaičių sumažinti.
„Kišeniniai“ statybininkai
Rangovas – statybos įmonė – atsisakė, pareikšdama, kad niekas joje nesiims tokios atsakomybės. Supykęs Li Džunas atleido bailius ir pasamdė sukalbamus, tiksliau, kompanija įsteigė savo pačių dukterinę statybos įmonę. „Kišeninės“ firmos vadovai, žinoma, paklusniai vykdė viską, kas tik būdavo paliepiama. O su įstatymais prasilenkiančių nurodymų tikrai netrūko.
Komisija vėliau nustatė, kad buvo ne tik savavališkai sumažintas kolonų skaičius, bet ir likusios... suplonintos. Vietoj projekte nubraižytų 80 centimetrų skersmens išlietos tik 60 centimetrų.
Plonesnėms kolonoms reikia žymiai mažiau betono, be to, taupūs statybininkai į jas sudėjo ne po 16 plieno armatūros virbų kaip nurodyta brėžiniuose, o tik po 8 – juk betonui sustingus nei kas armatūrą bematys, nei virbus suskaičiuos, o kiek gražaus pinigo sutaupyta! Plonesnės, rečiau stovinčios kolonos iš tikro ir dailiau atrodė, ir patalpose tapo šviesiau, svarbiausia, liko daugiau vietos prekėms.
Apgaulė po apgaulės
Jei manote, kad pastatas sugriuvo dėl šios „racionalizacijos“, smarkiai klystate. Statybos visada projektuojamos su geroka atsparumo atsarga, tad ir po kolonų „sutaupymo“ pastatas kuo puikiausiai laikėsi.
Tačiau savininkai spaudė „kišeninius“ rangovus dar sumažinti darbų savikainą. Šie pasiūlė maišant betoną naudoti ne perkamą gėlą, o netoliese nemokamai tyvuliuojančios Geltonosios jūros vandenį. Tiesa, jis sūrus, bet statytojai nusprendė, kad betonas su jūros vandeniu ne ką prastesnis, o statybų inspektoriai nieko nepastebės – atvykę tikrinti jie juk betono tikrai nelaižo.
Tyrimo komisija vėliau nustatė, kad betonas, užmaišytas su jūros vandeniu, iš tikro sustingsta silpnesnis, trapesnis. Tačiau net ir po to pastatas vis puikiai laikėsi.
Tačiau ekspertai nustatė dar vieną broką – kolonų viršuje buvo netinkamai sumontuoti lubų perdengimus prilaikantys plieno sutvirtinimai, dėl ko kolonų tvirtumas sumažėjo dar 20 procentų.
Restoranai – geriau
Tačiau tai dar ne viskas. Nors pagal projektą ant prekybos centro stogo turėjo būti įrengtos lengvutės fanerinės rampos, skirtos paaugliams pasivažinėti riedučiais, „Sampungo“ koncerno direktorius Li Džunas nusprendė, jog vietoj jų žymiai labiau apsimoka pasatyti penktąjį aukštą ir jame įrengti 8 restoranus, todėl užsakė projektą.
Pabarškinę kalkuliatoriais projektuotojai pareiškė, kad jau pasiekta pastato atsparumo riba ir atsisakė projektuoti dar vieną aukštą.
Ką gi, ponui Li Džunui toks elgesys buvo nebe naujiena, jis puikiai žinojo, kaip elgtis.
Nesukalbamus projektuotojus atleidęs Li Džunas susirado tokius, kurie už solidų honorarą suprojektavo, kas pasakyta.
Korėjiečiai restoranuose paprastai sėdi ant grindų, tad teko jose sumontuoti šilto vandens vamzdyną, dėl ko grindys, žinoma, tapo plonesnės ir silpnesnės.
Viskam yra ribos
Tačiau ir tai dar ne paskutinis pažeidimas. Ant prekybos centro stogo buvo sumontuoti didžiuliai ir sunkūs kondicionieriai, o apkrova stogui tapo net 4 kartus didesnė nei buvo suprojektuota.
Tačiau net ir taip statomas „Sampungo“ prekybos centras buvo sėkmingai užbaigtas ir 1990-ųjų liepą iškilmingai atidarytas. Priimant statinį „kuklios dovanėlės“ padėjo inspektoriams užmerkti akis dėl „smulkių projektinių pažeidimų|.
Kelerius metus prekybos centras puikiausiai veikė, nešdamasis gražaus pelno, nes kasdien čia apsilankydavo net iki 40 000 žmonių.
Tačiau miesto valdžia nurodė prekybos centruose sustiprinti priešgaisrinį saugumą, įrengiant specialias automatiškai nuleidžiamas nedegias priešgaisrines užuolaidas. Jas tvirtinant „Sampungo“ prekybos centro suplonintose kolonose darbininkai išplovė užuolaidoms būtinas išimas, dėl ko kolonų tvirtumas pasiekė savo atsparumo ribą ir ėmė eižėti.
Apsiėjo ir be krano
Viskas būtų buvę puiku, jei ne šalia „Sampungo“ stovinčių daugiabučių gyventojai, kurie iki gyvo kaulo įsiėdė Seulo merijai skundais, kad ant prekybos centro stogo sumontuoti 3 milžiniški oro kondicionieriai labai triukšmauja, naktimis neduodami miegoti. Porą metų prieš nelaimę, 1993-iaisiais, prekybos centro vadovai nutarė kondicionierius perkelti į kitą pastato stogo vietą – toliau nuo daugiabučių.
Tik kaip tai padaryti? Krano, galinčio perkelti po 15 tonų sveriančius kondicionierius, nuoma – labai brangi, tad buvo nutarta šiuos įrenginius paprasčiausiai... nuridenti. Ant stogo buvo užkelti rąstai ir pakišti po dėžėmis.
Ant rąstų daugiatoniai kondicionieriai sėkmingai nuriedėjo į reikiamas vietas, savininkams džiūgaujant, kad pavyko sutaupyti ne vieną tūkstantį dolerių. Džiaugsmo neaptemdė net pastebėjus, kad ridenant stogo perdengimas truputį suskilinėjo, o viena kolona – net gana stipriai. Tačiau kas kreips dėmesio į tokias smulkmenas?
Lemtingoji diena
Visgi teko kreipti – pastebėta, kad ilgainiui, ypač įjungus smarkiai vibruojančius kondicionierius, įtrūkimai betone plečiasi, be to naujų įtrūkimų aptikta ir kitose laikančiose kolonose bei betono perdengimuose.
1995-ųjų birželio 28-osios vakare į tarnybą atėję prekybos centro sargai rytą pranešė, kad naktį kažkas porą kartų sudundėjo, sudrebino visą pastatą.
Birželio 29-ąją, apie 10 valandą ryto, prekybos centro pastatą prižiūrintis inžinierius pastebėjo, kad viena kolona „5E“ – jau pavojingai sueižėjusi. Restoranas, kuriame stovėjo ši kolona, buvo lankytojams uždarytas, bet tik tas vienintelis.
Tą pačią dieną per pietus prekybos centras dar kelis kartus sudrebėjo, suvibravo. Pasitarus buvo išjungti ant stogo esantys didieji kondicionieriai. Ir viskas.
Neatlaikė stogas
16 valandą pranešama, kad kolonoje „5E“ įtrūkimai nuo ryto išsiplėtė per sprindį! Pastato inžinierius rekomendavo skelbti žmonių evakuaciją ir skubiai kviesti statybų specialistus, tačiau prekybos centro vadovas Li Han Sangas buvo kategoriškai prieš, liepdamas darbus atidėti nakčiai.
17 valandų 40 minučių ant stogo pasigirdo stiprus lūžtančio betono garsas, o penktojo aukšto lubos aplink koloną „5E“ pavojingai įdubo. Aukštas lankytojams buvo skubiai uždarytas, bet pats prekybos centras – ne, nes savininkai dar kartą nutarė remontą atidėti nakčiai.
Nebeprireikė. Dar po keliolikos minučių pastatas dar kartą sudrebėjo ir sujudėjo. Kai pagaliau 17 valandų 55 minutės kažkas susiprato įjungti aliarmo sirenas, buvo jau per vėlu – vos po 20 sekundžių ant stogo gulėję kondicionieriai triukšmingai įgriuvo į restoraną.
Tokio smūgio laikančiosios kolonos ir perdengimai neatlaikė, visas penkių aukštų prekybos centro pastatas lyg kortų namelis akimirksniu subyrėjo.
Tragiški likimai
„Sampungo“ korporacijos Li Džunas už nusikalstamą aplaidumą buvo nuteistas kalėti 10 metų ir 6 mėnesius. Tiesa, apeliacinis teismas bausmę sutrumpino iki 7 metų.
Dėl patirtų išgyvenimų sunkiai susirgęs Li Džunas paleistas 2003-iųjų spalį. Po kelių dienų vyras mirė būdamas visiškai nuskurdęs, nes, siekiant užtikrinti nukentėjusių žmonių ieškinius (3293 prašymai teismui iš viso atlyginti net 350 milijonų JAV dolerių), buvo areštuotas ir konfiskuotas praktiškai visas Li šeimos turtas.
Buvusio kompanijos generalinio direktoriaus sūnus Li Han Sangas, kuris ėjo prekybos centro direktoriaus pareigas, atsėdėjęs 7 metų bausmę už aplaidumą ir korupciją, išvyko į Mongoliją, kur pasinėrė į religiją – dirba misionieriumi.
Kartu buvo nuteisti ir keli korumpuoti Seulo savivaldybės valdininkai, buvę atsakingi už statybų priežiūrą bei inspektavimą.
Buvusio „Sampungo“ prekybos centro šiandien nebėra nė ženklo – toje vietoje pastatyti prabangūs gyvenamieji namai, o šalia esančiame parke – paminklas žuvusiesiems.
Įtartinas ir betonas
Nežinia, pastatai griūva vienodai ar tik sutapimas, bet Rygoje prekybos centrui „Maxima“ irgi neatlaikė stogas, o prieš katastrofą irgi būta panašių požymių kaip Korėjoje.
Latvijos dienraščio „Diena“ duomenimis, parduotuvės pastatą statę statybininkai šiemet pavasarį kalbėjo, kad per žiemą pamatas suskeldėjo, todėl būtina jį sutvirtinti.
„Visas sandėlis buvo užlietas, darbuotojų rūbinė taip pat skendo vandenyje. Sandėlyje lubos laikėsi ant atspyrių, vėliau juos nuėmė pasakę, kad galima apsieiti ir be jų“, – žurnalistams papasakojo vienas nelojalus „Maximos“ darbuotojas.
Parduotuvėje reguliariai įsijungdavo signalizacija, tačiau pirkėjai iš patalpų išvesti buvo tik vieną kartą.
Ugniagesių gelbėtojų ir civilinės saugos koledžo direktoriaus pavaduotojas Vilis Studentas, kuris pats dalyvavo gelbėjimo operacijoje Zolitudėje, pastebėjo, kad betono perdengimų betonas buvo įtartinai trapus.
„Jį buvo galima laužyti plokščiomis replėmis, skaldyti plaktukais. Mokymų metu sutrupinti betono luitus būdavo gerokai sunkiau – tekdavo paprakaituoti kalant su galingais pneumatiniais įrankiais, – stebėjosi V. Studentas.
Krūva versijų
„Akistatos“ žiniomis, Latvijos policija tiria kelias tragedijos Rygoje versijas.
Viena iš jų – jog buvo netinkamai parengtas pastato projektas. Pagal antrąją – netinkamai vykdyta pačios statybos priežiūra, palikta broko. Trečioji versija susijusi su projektu prekybos centro stogą iškloti trinkelėmis ir apželdinti, neteisingai nustačius apkrovą stogui. Pagal dar vieną versiją, stogo konstrukcijos galėjo neatlaikiusios įlūžti neteisingai, pernelyg koncentruotai kranu ant stogo sukrovus ypač sunkių statybinių medžiagų.
Gi Suomijoje dirbantis statybų inžinierius Tomas Kaljas žurnalistams pasakė nuomonę, jog prekybos centras Rygoje galėjo sugriūti ir dėl blogo projekto, ir blogos statybos kokybės.
„Stogą laikančių konstrukcijų jungtys – visiškai netinkamos“, – ištyrinėjęs nuotraukas nusprendė T. Kaljas, pridurdamas, kad apkrovos apskaičiavimai, ko gero, buvo klaidingi.
„Kas, kad skaičiuojama pagal moderniausius standartus, bet visada pasitaiko klaidų. Tai, kad konstrukcijoje yra daug plieno, dar irgi nereiškia, jog pastatas bus tvirtas. Jo tvirtumas tėra lygus silpniausios grandies tvirtumui. Silpniausia vieta lūžta – ir pastato nebėra“, – teigė T. Kaljas.
Laukia kalėjimas?
Paprašytas patikslinti F. Kaljas paaiškino, kad greičiausiai prekybos centras Rygoje sugriuvo sutrūkus stogo konstrukcijų jungtims, kurios neatlaikė apkrovos. Plieninės santvaros tvirtinimai tikriausiai nebuvo pakankamai tvirtai sujungti su plieno sijomis – varžtų buvo aiškiai per mažai, o ir tie patys galėjo būti netinkamo metalo.
Lietuvoje pastatų atsparumą skaičiuojantis, nepanoręs būti įvardintas statybų inžinierius, visiškai pritarė F. Kaljui.
„Lygiai tą patį pastebėjau nuotraukose – tokiems masyviems stogo metalo profiliams flanšinės jungtys akivaizdžiai per silpnos. Pamatęs nuotraukose, kad jos buvo prisuktos tik 10 varžtų kiekviena, net žagtelėjau“, – paaiškino Lietuvos specialistas.
Prekybos centras Pietų Korėjoje sugriuvo dėl to, kad pernelyg taupiai statant buvo susilpninta pernelyg daug grandžių.
Latvijoje, panašu, klaidų neišvengė ir projektuotojai, ir stogą apkrovę statybininkai. Belieka sulaukti ekspertų išvadų ir pasimokyti iš klaidų. Antraip jos pasikartos.
Sigitas STASAITIS
