„Visa ankstesnė archeologija buvo pagrįsta trimis dalykais: kasinėjimais, radinių tipologiniu datavimu ir stratigrafija. Puiku, kai atkasa Kernavėje ar kokiame pasaulyje garsiame objekte. Tačiau tai suteikia nedaug informacijos apie praeitį“, – sako archeologas prof. Albinas Kuncevičius.
Toks datavimas, vizualiai lyginant radinius su tais, kurių datos žinomos, nėra tikslus. Todėl kai archeologai ėmė naudoti radioaktyviosios anglies C14 metodą radiniams datuoti, situacija pasikeitė iš esmės.
„Tai labai svarbu, nes Lietuvos situacija tokia, kad iki valstybingumo pradžios mes beveik neturime rašytinių šaltinių. O nuo Mindaugo laikų jie kur ne kur išbarstyti. Istorikai gali atsakyti, kada susikūrė valstybė, dėl ko ji susikūrė, bet rekonstruoti ūkį, šeimos raidą, mažo regiono raidą galima tik archeologiniais būdais. Todėl šitie datavimai pasidaro strategiškai labai svarbūs“, – LRT Televizijos laidai „Mokslo ekspresas“ tvirtina A. Kuncevičius.
Tikslas – suprasti staigų visuomenės šuolį
Kita vertus, archeologijos paminklų daug, o jų kasinėjimai brangūs ir užima marias laiko. Štai kodėl Lietuvoje iš beveik 850 piliakalnių kol kas iki galo ištirtas vos vienas. Nėra nė vienos visiškai ištirtos IX–XIII amžių gyvenvietės. Todėl Lietuvos archeologai apie tai, kaip gyveno baltai, dažniau spėlioja vien iš laidosenos kaitos. Akivaizdu, jog siekiant paspartinti procesą, reikėjo pasitelkti kitų mokslo ir technologijos sričių metodus bei instrumentus.
„Strategiškai svarbu, panaudojant naujus metodus, pažinti kuo daugiau. Be to, archeologiniai kasinėjimai blogi tuo, kad ką iškasei, tą ir sunaikini. Todėl reiktų stengtis surasti naujus paminklus, juos datuoti, naudojant georadarus ar geomagnetometrus. Taip pat nekasinėjant, objekto paviršiuje surinkti esančius radinius ir tą objektą datuoti, šitaip sudėliojant tam tikrą raidos modelį“, – tikina A. Kuncevičius.
Naujieji tiksliųjų bei gamtos mokslų metodai labai pravertė, VU archeologų grupei vykdant projektą „Lietuvos valstybės ištakos Dubingių mikroregiono tyrimų duomenimis“. Buvo siekiama išanalizuoti Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos formavimosi procesą I–XV amžiais. Taip pat patikrinti ir įvertinti istorikų naudojamus valstybingumo raidos modelius mažame regione.
„Lietuvos valstybės susidarymas patenka ant ribos tarp archeologijos ir istorijos mokslo. Viena vertus, pats objektas – valstybė – archeologams neturėtų būti įdomus. Tai laikoma istorikų duona. O kaip buvo prieita iki valstybės, tai jau nebe istorikų duona, o archeologų. Šitoje šviesoje klausimas apie valstybės atsiradimą tampa gana miglotas“, – „Mokslo ekspresui“ sako archeologas dr. Rimvydas Laužikas.
Gyvenamųjų vietų tyrimų tikslas – suprasti, kaip ankstyvieji gentiniai brūkšniuotos keramikos piliakalniai-gyvenvietės virsta medinėmis pilimis – žemių centrais, o šie – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mikroregionų centrais – viduramžių piliavietėmis ir dvarvietėmis, kurie jau jungėsi į viduramžių Lietuvos valstybę.
Laidojimo paminklų tyrimų tikslas – išanalizuoti, kaip iš pradžių laidojusios, o vėliau deginusios mirusiuosius Rytų Lietuvos pilkapių kultūros gentys virto lietuvių gentimis ir ankstyvosios Lietuvos valstybės visuomene, kuri XIV a. pabaigoje–XV a. pradžioje, perėmė krikščionybei būdingą griautinę laidoseną.
„Kokiu būdu ta gentinė pagoniška visuomenė, kuri Lietuvos teritorijoje gyveno pirmaisiais amžiais po Kristaus, tapo krikščioniška karalyste? Tas perėjimas buvo didžiulis, mes jo nesuvokiame. Tai buvo vienas iš motyvų pradėti šį projektą“, – svarsto R. Laužikas.
Norėdami atsakyti į šį klausimą, archeologai pasirinko Dubingių mikroregioną, kadangi surinkti išsamių duomenų iš visos Lietuvos praktiškai neįmanoma. Istorinis mikroregionas – istoriškai susiklosčiusi kultūrinė ir gamtinė erdvė, kurios gyventojai palaiko glaudžius ryšius. Dubingių mikroregionas XIII–XIV amžiais tapo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių valdoma teritorija.
„Pasirenkame vieną nedidelę teritoriją regione, kur plačiąja prasme susiformavo valstybė. Iškilo Mindaugo domenas ir Gediminaičių domenas. Galų gale jis yra visiškai netoli Vilniaus, Kernavės ir kitų centrų. Bandome surinkti kuo daugiau duomenų ir juos interpretuoti. Šiuo atveju interpretavimui pasirinkome atvirų evoliucionuojančių sistemų teoriją, kur archeologinė kultūra, bendruomenė, gentis gali būti suvokiamos kaip atvira evoliucionuojanti sistema. Ir pagal tuos principus pabandėme sudėlioti vienokį ar kitokį modelį“, – teigia R. Laužikas.
Modelį sudaro trys mutaciniai laikotarpiai, kai sistema patiria sukrėtimus, ir keturi tolygios plėtros laikotarpiai, kai sistema evoliucionuoja nuosekliai.
Dubingių mikroregiono tyrimų medžiaga liudija, jog pirmasis tolygios plėtros etapas truko iki maždaug I-ojo mūsų eros amžiaus. Antrasis etapas apima laikotarpį nuo VI-ojo iki X-ojo amžių. Trečiasis etapas – pagoniškosios Lietuvos valstybės egzistavimas, prasidėjęs nuo XIII a. pirmosios pusės ir iki 1387 metų Lietuvos krikšto. Ketvirtasis prasidėjo XVI amžiaus viduryje.
Itin svarbūs yra mutaciniai laikotarpiai, kuriuos nulemia visuomenės kaip sistemos susilpnėjimas.
„Viena iš jų – vietinės geležies gamybos atradimas ir tos technologijos sukūrimas. Tai davė labai didelį postūmį, kuris pasireiškė perėjimu prie kitos žemdirbystės sistemos ir kitokių socialinių santykių. Taip pat ir didelėmis pasaulėžiūros permainomis, kurias sunku identifikuoti archeologams“, – sako R. Laužikas.
Tokie didžiuliai pasaulėžiūros lūžiai yra vienas iš mutacinio laikotarpio pabaigos bruožų. Antrojo mutacinio laikotarpio pagrindinė inovacija – rugių auginimo išplitimas. Lietuvos valstybė atsirado labai prastų žemių regione. Rugiai – vienintelis javas, gerai augantis tokiose žemėse. Tai leido visuomenei pereiti prie grūdais grįstos dietos. Mūsų regione tai paskatino miestų atsiradimą ir plėtrą.
„Tas tendencijas matome visoje Eurazijoje, pradedant Artimaisiais Rytais ir baigiant Europa. Perėjimas prie grūdinės dietos duoda pakankamai didelius šuolius. Rytų Lietuvoje tai susiję su rugių atsiradimu. Tai skatina miestų ir valstybės formavimąsi. Rezultatas – Mindaugo karalystė“, – aiškina R. Laužikas.
Javų plitimas, perėjimas prie grūdinio maisto turi keletą požymių, kuriuos įmanoma atrasti archeologinių kasinėjimų metu. Pavyzdžiui, paleobotaniniai sporų bei žiedadulkių ir augalų makroliekanų tyrimai padėjo rekonstruoti paleokraštovaizdį ir įvairių laikotarpių augaliją bei ūkinės veiklos intensyvumą.
„Toliau atrandame naudojamų įrankių pokyčius. Antai žagrė – įrankis, kuris ne praplėšia žemę, bet ją apverčia. Toliau imamos naudoti našesnės sukamosios girnos. Matyt, atsirado poreikis malti didesnius grūdų kiekius, nebeišsiverčiama su trinamosiomis girnomis“, – svarsto R. Laužikas.
Taigi pirmojo mutacijos laikotarpio pradžia galima laikyti vietinės geležies gamybos išplitimą Rytų Lietuvoje, nes tai buvo esminis antrojo tolygios plėtros laikotarpio pridedamąją vertę kūręs ir visuomenės raidą skatinęs veiksnys.
Antrąjį mutacijų laikotarpį galime vadinti Lietuvos valstybės kūrimosi laikotarpiu. Jo ribos – nuo pirmojo Lietuvos vardo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose 1009 m. iki karaliaus Mindaugo krikšto ir karūnavimo XIII a. viduryje. Tai siejasi ir su rugių auginimo išplitimu Rytų Lietuvoje, nes ši grūdinė kultūra leido sukurti svarbiausią trečiojo tolygios plėtros laikotarpio pridedamąją vertę.
Po Vytauto ir Jogailos krikšto 1387 metais prasideda trečiasis mutacijos etapas, kurio metu baigiamas valstybės kūrimo procesas.
Kaip atrasti, bet nesugadinti?
Dubingių piliavietė – apie pusės km ilgio ir 200 m pločio kalva, kur XV amžiuje buvo LDK valdovo Vytauto, vėliau Radvilų giminės pilis, jų dvaro kompleksas. Legendinių Lietuvos kunigaikščių Radvilų palaikai identifikuoti 2004 metais. Ten stovėjo ir bažnyčia. Ši vieta turi ilgą ir turtingą istoriją.
„Dubingiai minimi ir ankstesniais laikais. XIV amžiuje, kai ji buvo puolama Livonijos ordino. Ir Dubingiuose, nežiūrint mūsų įnirtingo kasimo, nerasdavome to ankstesnio XIII–XIV amžiaus sluoksnio iš, kuris yra laikomas valstybingumo pradžia“, – „Mokslo ekspresui“ pasakoja A. Kuncevičius.
Remdamiesi literatūros šaltiniais, archeologai pamėgino surasti kur kas anksčiau supiltus, mūsų eros pradžios piliakalnius. Archeologiškai tirti trys skirtingų laikotarpių piliakalniai: Jonėnų, Baluošo, Dubingių piliavietė ir du skirtingų laikotarpių laidojimo paminklai: Jutonių pilkapynas bei buvusių Dubingių bažnyčių šventorius.
„Už kelių kilometrų nuo Dubingių yra mažas gražus įtvirtintas piliakalnis, kuris turėjo būti XIII amžiaus. Mūsų nuostabai paaiškėjo, kad jis itin ankstyvas, supiltas pirmaisiais amžiais po Kristaus. Jis gan naujas, nes mes nemanėme, kad labai įtvirtinti piliakalniai egzistavo tuo laiku“, – teigia A. Kuncevičius.
Tai pavyko pasiekti atliekant archeologinius, istorinius, antropologinius, paleozoologinius, paleobotaninius tyrimus, naudojant moderniausias neintervencinių tyrimų priemones: 3D skenavimą, georadarą, aerofotografiją. Taip pat kompiuterinį modeliavimą.
Buvo siekiama surinkti, išanalizuoti ir susisteminti mokslinę informaciją apie tyrinėjamo laikotarpio situaciją mikroregione ir nustatyti chronologiškai pagrįstą jos raidą; atlikti Dubingių regiono socialinės ir kultūrinės raidos modelius.
„Yra metodų, kurie pakankamai pigiai ir beveik be intervencijos leidžia surinkti nemažai informacijos. Tai – pirmojo lygmens metodai. Tam naudojome trimatį vaizdo skenavimą. Prieš tyrimus buvo skenuoti visi objektai, taip pat buvo naudotas Lietuvos teritorijos LIDAR trimatis vaizdas, kuris gali būti analizuojamas kaip geografinis objektas“, – aiškina R. Laužikas.
Vienas iš svarbių projekto rezultatų – pusiau automatinės trimačio vaizdo analizės programinės įrangos prototipo sukūrimas. Toks metodas leidžia surasti tam tikrus kultūrinius objektus, išsiskiriančius reljefe.
„Vienas iš plačiausiai žinomų pavyzdžių – pusiau automatinis pilkapių ieškojimas, nes jie pakankamai lengvai pasiduoda matematiniam aprašymui. Kartu su Matematikos ir informatikos instituto darbuotoju Valentu Kurausku buvo sukurtas prototipas, kuris leidžia Lietuvos skaitmeninio reljefo modelyje ieškoti pilkapių“, – laidai „Mokslo ekspresas“ sako archeologas doktorantas Renaldas Augustinavičius.
Kadangi Dubingių mikroregiono projektas vykdytas Rytų Lietuvoje, ten ir nuspręsta ieškoti pilkapių. Šiame regione žmonės pilkapiuose buvo laidojami nuo II–III amžių sandūros iki XIII amžiaus.
„Skaitmeniniame reljefo modelyje išskiriamos teigiamos žvalgymo reljefo formos, jos išfiltruojamos. Tada vertinama, ar jos atitinka pilkapio formą – elipsę. Tada duomenis gražiname atgal į sistemą. Pagal tuos duomenis kompiuteris, kaip pusiau dirbtinis intelektas, pradeda ieškoti skaitmeniniame reljefo modelyje, kurie iškilimai gali būti pavadinti pilkapiais“, – teigia R. Augustinavičius.
Sistema nesugeba nustatyti, ar užfiksuotas iškilimas tikrai yra pilkapis. Todėl archeologas turi įvertinti, ką surado paieškos sistema. Nepaisant to, tai labai palengvina paieškos procesą, leidžia nuotoliniu būdu tyrinėti dideles teritorijas ir mišku apaugusius plotus. Archeologams praverčia ir kiti, mažai intervenciniai metodai. Tokie, kaip geležinių objektų paieška, naudojant metalo detektorių. Iškasus nedideles duobutes, iš jų imama medžiaga laboratoriniams datavimo tyrimams.
Dubingių piliavietėje šiuo metodu pavyko atrasti ankstyvojo laikotarpio liekanas. Tai – viena didžiausių tyrimo staigmenų.
„Piliakalnis, kuris pagal visus mokslinius požymius buvo priskiriamas viduramžiams, pasirodo, egzistavo bene tūkstančiu metų anksčiau. Kitas įdomus atradimas, kuris gali būti svarbus tolesniems tyrimams – keramikos rūšis, vadinama miestų keramika. Ilgą laiką ji buvo datuojama XIII amžiumi arba vėlesniu. Dubingių piliavietėje rasta X–XI amžiaus miestų keramikos“, – sako R. Laužikas.
Šie duomenys reiškia, kad ateities tyrimai galbūt leis paankstinti kai kurių mūsų miestų atsiradimą. Tačiau pagrindinis tyrimų rezultatas – įvairiapusiška politinių, ekonominių, socialinių procesų rekonstrukcija, atskleidžianti, kaip per keliolika šimtmečių susiformavo Lietuvos valstybė. Štai taip mokslų sąveika atskleidžia tolimos praeities paslaptis.
