1994 m. 31 metų moteris buvo skubiai nugabenta į ligoninę Kalifornijoje. Per kelias valandas keli su ja kontaktavę medicinos darbuotojai ūmiai susirgo – labiausiai juos kamavo raumenų spazmai, traukuliai ir alpimo priepuoliai. Daugelis turėjo būti gydomi ligoninėje. Dėl žiniasklaidos vadinamos „toksiškos ledi“ vis dar diskutuojama, tačiau per keletą metų buvo pateiktos kelios skirtingos teorijos.
G. Ramirez, kuri tuo metu gydėsi gimdos kaklelio vėžį, 1994 m. vasario 19 d. vakare buvo nuvežta į Riversaido ligoninę. Ten jai sustojo širdis, rašoma vasario 22 d., 1994 m. „NewYork Times“ numeryje (šiame ankstyvame straipsnyje melagingai teigiama, kad ji buvo gydoma nuo kiaušidžių vėžio, tačiau visuose vėlesniuose pranešimuose teigiama, kad ji sirgo gimdos kaklelio vėžiu).
Viskas pasisuko neįprasta linkme, kai slaugytoja pacientei atliko įprastą kraujo tyrimą. Netrukus po kraujo paėmimo buvo pranešta, kad kambaryje pradėjo sklisti stiprus amoniako kvapas. Gydytojai taip pat pastebėjo, kad kraujo mėginys atrodė neįprastai, tarsi jame būtų baltų kristalų.
Prasidėjus šioms keistenybėms, medicinos darbuotojus ėmė stipriai pykinti, juos kamavo įvairūs simptomai, įskaitant alpimą, traukulius, pasunkėjusį kvėpavimą ir vėmimą. Paveiktų žmonių skaičius įvairiose ataskaitose skiriasi, tačiau „New York Times“ 1994 m. vasario mėn. pranešė, kad šeši ligoninės darbuotojai buvo hospitalizuoti, o vienam gydytojui prasidėjo ūmios kraujotakos problemos.
Vėliau žurnalas „Discover Magazine“ 1995 m. pranešė, kad iš viso 23 iš 37 greitosios medicinos pagalbos darbuotojų patyrė bent vieną simptomą. Tą vakarą apie 20:30 val. ligoninė nusprendė evakuoti savo greitosios pagalbos skyrių, gydydama pacientus automobilių stovėjimo aikštelėje, o darbuotojai, vilkintys HAZMAT kostiumus, testavo orą greitosios pagalbos skyriuje.
G. Ramirez mirė tą pačią naktį. 1994 m. balandžio mėn. pabaigoje atlikta koronerio (specialaus teismo pareigūno) ataskaita atskleidė, kad ji mirė nuo inkstų nepakankamumo, kurį sukėlė gimdos kaklelio vėžys.
Bet paslaptinga liga, kuria užsikretė medicinos personalas, liko neaiški. Ankstyvieji žiniasklaidos pranešimai rodo, kad slaugytojos ir gydytojai apsinuodijo kenksmingais garais, kurie išsiskyrė iš mirštančios moters kūno. Iš tiesų, daugelis simptomų buvo panašūs į apsinuodijimą organofosfatais – chemikalų, naudojamų pesticiduose ir cheminiuose ginkluose, klase.
G. Ramirez šeima laikėsi kitos nuomonės ir teigė, kad įmantri garų istorija buvo tiesiog ligoninės priedanga. Neįprastos aplinkybės, susijusios su jos mirtimi, leido manyti, kad medicinos personalas padarė kokią nors klaidą ir jie bandė perkelti kaltę pacientui. Kiti įtarė, kad tai gali būti neįprastas masinės isterijos atvejis – reiškinys, kai grupės, reaguodamos į realią ar kitokią grėsmę, patiria panašius psichologinius ar fizinius simptomus.
G. Ramirez kūno skrodimai ir tyrimai ligoninėje neišaiškino didelės sumaišties ir neaptiko organofosfatų ar kitų įtartinų veiksnių.
1997-aisiais viena mokslininkų grupė peržiūrėjo šią bylą. Rašydami žurnale „Forensic Science International“, Lawrence'o Livermore'o nacionalinės laboratorijos, kuri žinoma dėl branduolinių ginklų kūrimo, mokslininkai išsamiai apibūdino ilgą ir painią grandininę reakciją, kuri galėtų paaiškinti tą naktį matytą paslaptingą ligos protrūkį.
Jie spėja, kad G. Ramirez galimai vartojo dimetilsulfoksidą kaip namų gamybos vaistą nuo skausmo. Šis vietinis skausmo gydymas galėjo reaguoti su deguonimi, kurio suteikė gydytojai, ir taip galimai susidarė dimetilsulfonas. Žinoma, kad ši cheminė medžiaga kristalizuojasi kambario temperatūroje, o tai galėtų paaiškinti, kodėl kraujo mėginyje buvo pastebėti kristalai. Elektros iškrova (defibriliacija) dimetilsulfoną galėjo paversti dimetilsulfatu, labai nuodingomis ir ėdančiomis dujomis. Tai gana sudėtingas paaiškinimas, tačiau kitokios teorijos dar niekas nepasiūlė.
Kol kas panašu, kad byla liks neišspręsta.
„Yra tikimybė, kad paslaptis gali likti paslaptimi“, – tuo metu pažymėjo grafystės koronerio atstovas Tomas DeSantis.
