Pažiūrėjus į Europą yra visiškai aišku, kad yra tik vienas senojo žemyno lyderis – Angela Merkel. Prancūziją valdantis Francois Hollande'as jau atsisakė pretenzijų, kad jo šalis valdo kontinentą. Davidas Cameronas, kuris buvo perrinktas, Didžiąją Britaniją verčia mažąja Anglija. Matteo'as Renzis yra užsiėmęs pavargusia Italijos ekonomika.
O štai palyginimui po 10 metų valdžioje Angela Merkel kilo vis aukščiau po kiekvienos problemos sprendimo. Per finansų krizę ji jau buvo ėmusi svyruoti, tačiau galiausiai suvienijo euro zoną; per ginkluoto konflikto Ukrainoje įkarštį ji paskatino europiečius susiburti ir nuspręsti dėl sankcijų Rusijai (ne veltui Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ją laiko vieninteliu Europos lyderiu, su kuriuo verta šnekėtis); migrantų krizės metu ji tvirtai laikosi Europos vertybių ir net likusi viena nekeičia sprendimo pasveikinti atvykstančius pabėgėlius.
Tapo populiaru tai vertinti kaip progresavimą nuo atsargumo ir dominavimo prie skubotumo ir negandų. Kritikai tvirtina, kad Vokietijos kanclerės taikoma durų atvėrimo politika gali sukelti tokį migrantų antplūdį, kuris suskaldys Europą ir jai pačiai atneš politinės karjeros galą. Abu argumentai yra neteisingi. A. Merkel yra kur kas sunkiau įveikiama nei daugelis mano.
Kodėl „mama“ yra svarbi
A. Merkel dominavimas iš dalies atspindi Vokietijos – didžiausios Europos Sąjungos ekonomikos ir stipriausio eksportuotojo, svarbą. Kanclerė Merkel taip pat yra ilgiausiai valdanti lyderė Europos Sąjungoje (ES). Labai svarbios ir jos asmeninės savybės. Jis gynė Vokietijos interesus nepaleisdama iš akių ir Europos, ji rizikavo šalies pinigais tam, kad išgelbėtų eurą, ji užsitarnavo kolegų pagarbą net po to, kai su jais rimtai ginčydavosi ir nesutikdavo. Ir labiausiai stebina tai, kad ji tai darė nelinkdama į antieuropietiškų ir prieš migrantus nusistačiusių populistų pusę. Žinodama visas ES bėdas, ji vis dėlto vertina Sąjungą ne kaip bokso kriaušę, o kaip taikos ir gerovės ramstį.
Tiesa, A. Merkel tobula tikrai nepavadinsi. Ji nėra išskirtinė oratorė ar didžiųjų vizijų kūrėja. Ji gali būti tiek politinis chameleonas, priimantis kairiųjų pasiūlymus tam, kad išliktų rampų šviesoje, ir politinis skorpionas, kuris tyliai pašalina savo varžovus. Jos natūralus atsargumas net paskatino sukurti naują žodį „merkeln“, reiškiantį didelių ir svarbių sprendimų atidėliojimą. Jos drovumas sprendžiant euro zonos problemas nereikalingai pagilino krizę.
Ironiška tai, kad drąsa, o ne drovumas nuvedė A. Merkel iki didžiausio iššūkio per jos valdymo laikotarpį. Jos tvirtas atsisakymas nubrėžti viršutinę ribą skaičiui pabėgėlių, kuriuos gali priimti Vokietija, sukėlė vis augantį nepasitenkinimą šalyje ir kritiką už jos ribų. Tuo pačiu metu Vokietijos savivaldybės protestuoja, jos politiniai sąjungininkai smerkia sprendimą, o Rytų Europos valstybės ją kaltina „moraliniu imperializmu“. Ir netgi imama kalbėti apie tai, kad ji praranda galią.
Bet šios abejonės yra pernelyg išpūstos. Kritikai klysta teigdami, kad A. Merkel netrukus bus nuversta. Atmetus niurzgėjimą, kanclerė ir toliau išlieka dominuojančia Krikščionių demokratų sąjungos figūra. Neseniai atliktos apklausos duomenimis, net 82 procentai partijos narių palaiko A. Merket ir 81 procentas norėtų, jog ji kaip kanclerė siektų ketvirtos kandidatūros 2017 metais vyksiančiuose rinkimuose. Taigi, rinkiminė matematika rodo, jog norima, kad ir toliau valdžioje išliktų Krikščionių demokratų sąjunga. Ir tikrai neatrodo, jog A. Merkel trauksis. Nebent pati to norėtų.
Kritikai taip pat neteisingai tvirtina, kad ji nepasiekė savo tikslų migracijos klausimu. Tiesą sakant yra visiškai priešingai. Per krizę liuteronų pastoriaus dukra atrado politinį ir moralinį pašaukimą. A. Merkel nesukėlė migrantų antplūdžio – jie ir taip jau buvo pakeliui. Tačiau ji padarė viską, kad išvengtų humanitarinės krizės. Tvoros nesulaikys žmonių srautų. A. Merkel negali nei sustabdyti karų, kurie veja žmones iš jų namų, nei keisti politikų tose šalyse, per kurias jie keliauja. Jos kritikai taip pat nepasiūlo ir jokio kito varianto.
Valdant A. Merkel aiškėja keturguba politika – be sąlygų priimti pabėgėlius, pasidalinti šią naštą Europoje ir už jos ribų, sustiprinti Europos išorės sienų apsaugą ir prieglobsčio siekėjų registravimo procesą ir derėtis su tranzitinėmis valstybėmis.
Ši prieiga yra principinga ir, tikėtina, vienintelė, kuri gali veikti ilguoju laikotarpiu. Žinoma, ji turi savo trūkumų ir rizikų. Pavyzdžiui, gali tekti priimti ne tokių principingų sprendimų su Turkija: tarkime, užmerkti akis prieš pilietinių teisių ir laisvių eroziją, susirūpinimą keliančią prezidento Recepo Tayyipo Erdogano ir jo partijos pergalę bei kitas nuolaidas su viltimi, kad šalis sutiks būti „Europos vartininku“.
Niekas neneigia, kad didžiuliai pabėgėlių srautai apsunkins daugelį kitų, jau žinomų Europos problemų – nusidėvėjusius Vokietijos ir Rytų Europos valstybių santykius (būtent tuomet, kai jų sutarimas yra būtinas siekiant suvaldyti Rusijos agresiją), Graikijos silpnumą (jau ir taip slegiamą ekonominių problemų ir nuolat jaučiančią euro zonos palikimo grėsmę), Didžiosios Britanijos išstojimą iš ES...
Audringas laikas
Tai didžiausia krizė, su kuria Europa susidūrė per pastaruosius dešimtmečius. Jei tam tikru metu atrodė, kad Europos integracijos procesas yra nesustabdomas, dabar keliamas klausimas, kaip Europą apsaugoti nuo subyrėjimo. A. Merkel nesukėlė šios žiaurios realybės, tačiau ji tikrai yra pagrindinė kontinento viltis, galinti padėti ją sprendžiant. Europos interesams labiausiai reikia to, kad visi prisidėtų prie kanclerės pastangų sprendžiant krizę, o ne paliktų ją tvarkytis vieną. Po dešimties metų valdžioje politikai paprasti išeina į pensija, nebeturi tokiam darbui reikalingo žavesio arba yra pašalinami iš valdžios. Tačiau mažai tikėtina, kad be A. Merkel Europa susitvarkys su jai grasinančiomis problemomis.
