„Ačiū, Dieve, už Vladimirą Putiną! Ne, tai nėra įprastos Rusijos stačiatikių bažnyčios vado ir Kremliaus lyderio draugo Patriarcho Kirilo pagyros. Tai taip pat yra ir slaptas NATO aukščiausiosios vadovybės užkeikimas. Jau kitą savaitę aljansui sukaks 70 metų, ir jeigu ne V. Putino kariniai klystkeliai, ne jo nerimas ir skauduliai, aljansas galėjo iki šio laiko ir visai subyrėti“, – rašoma R. Boyeso tekste „The Times“.
Būtent V. Putino karingos nuotaikos ir stiprina NATO. Rusijos įvykdytas Gruzijos puolis 2008-aisiais, Krymo teritorijos užgrobimas, nuolatinė Rytų Ukrainos destabilizacija, Ukrainos laivų užgrobimas Azovo jūroje: visa tai šaukte šaukia, Europos pasienio rajonai yra pažeidžiami režimo, kuris yra nusiteikęs naudoti savo karinę įtaką dėmesio atitraukimui nuo vidaus problemų.
„Geležinė uždanga, panašu, subyrėjo, tačiau Rusijos hibridiniai karai ir kibernetiniai iššūkiai meta iššūkį NATO šalims-narėms, gąsdindami tuos, kurie nėra aljanse, tačiau drįsta pažvelgti į Vakarus. NATO aljansui, sykį D. Trumpo pavadintam pasenusiu, ir vėl atsirado misiją“, – aiškina apžvalgininkas.
Išsiskiria ilgaamžiškumu
Aljansų tvirtumas yra matuojamas pagal jų gebėjimą apsaugoti savo sienas. Todėl išmatuoti NATO temperatūrą galima pagal paties keisčiausios jos narės, Turkijos, ir labiausiai sunerimusio kaimyno Europoje, Ukrainos, būklę. Abi šios šalys savaitgalį vykdo rinkimus, ir abiejose šalyse V. Putinas bus vienu iš faktorių, rašoma straipsnyje.
„Vašingtono analitinis centras ištyrė 63 karinius aljansus per paskutinius 500 metų. Jų vidutinė trukmė buvo 15 metų: septintą dešimtį skaičiuojantis NATO aljansas išsiskiria savo ilgaamžiškumu“, – pažymi publikacijos autorius. Jo teigimu, „nė vienas iš trijų pagrindinių kandidatų Ukrainos prezidento rinkimuose šį sekmadienį nemato jokių privalumų glaudžiau bendradarbiauti su Maskva. (…) Ar kitas prezidentas bus reformatoriumi ar populistu, kryptis aiški: į Vakarus“.
„Turkijos atveju, tai savivaldos rinkimai (…) aptemdyti paskutiniu R. Erdogano rinkėjų balsų pritraukimo žingsniu, kuris suteikia galimybę suartėti su Putinu: siūlymas šimtams tūkstančių potencialių rusų turistų atvykti į šalį nereikalaujant vizų. Nepaisant didelio NATO pasipiktinimo, R. Erdoganas taip pat nusiteikęs užpirkti rusų oro gynybos sistemas S-400“, – primena R. Boyesas.
„Vis dėlto Vakarų aljansas nėra toks įsiutęs, kaip tai įsivaizduojama, dėl tokio, rodytųsi, provokacinio pirkinio. Turkija sugebėjo išsiderėti sau privilegijuotą padėtį, nes jos geografinė vieta leidžia NATO plėsti įtaką Artimuosiuose Rytuose. Tai suteikė jai tam tikro pobūdžio licenciją. Jeigu R. Erdoganas sugebės surasti būdą suvaldyti Sirijos šiaurę kartu su V. Putinu, Šiaurės Atlanto aljansas bus visai patenkintas. Geriau jau bent dalis atstatytos Sirijos, negu tiesioginis atidavimas Putinui, kuris, jeigu jo nesustabdysi, gali savo kišeninę valstybę paversti didžiule karine baze. Ar Erdoganas nusisuks nuo NATO ir perbėgs pas V. Putiną ilgalaikėje perspektyvoje? Rusijos ir Turkijos ilgamečių karų istorija rodo, kad ne“, – tikina ekspertas.
„Yra turkiška patarlė: viena nelaimė yra geriau tūkstančio patarimų. R. Erdogano šokiai aplink V. Putiną gali baigtis tik blogai, – tikina R. Boyesas. – ir NATO taps tik stipresnis nuo to. Tačiau V. Putino su kuoka rankose vaidmuo ne padės NATO išsisukti nuo savo egzistencinės krizės amžinai. Galų gale, NATO išgyvenimas ir pasitikėjimas aljansu priklausys nuo kompromiso tarp Amerikos ir Europos“.
„Europiečiai turės pripažinti, kad pagrindinė Amerikos saugumo problema – Kinijos augimas, o ne Rusijos saulėlydis, (…) o JAV turės būti įtikintos tuo, kad jų nacionalinių interesų inkaras išliks Europoje, net ir po permainų Kremliuje“, – rašo žurnalistas.
„Jeigu Europa investuotų gerokai daugiau į savo karinę infrastruktūrą, jos argumentai būtų gerokai tvirtesni, – įsitikinęs apžvalgininkas. – Jeigu mes tai pajėgtume padaryti, tai, tikėtina – tik tikėtina – NATO išgyvens ilgiau nei Sovietų Sąjunga (1917-1990), kurios taip gedi V. Putinas“.
