Jeigu reikėtų Jungtinėje Karalystėje atrasti vieną gatvę, kuri geriausiai atskleistų, kaip per praėjusį dešimtmetį pasikeitė Britanija, tai veikiausiai būtų „West Street“ gatvė Lincolnshire'o grafystėje esančiame Boston'e. Kažkada čia buvo pilna angliškų batų parduotuvių ir kirpyklų. Tačiau dabar čia rasime lietuvišką prekybos centrą, lenkišką restoraną, lietuvišką kepyklėlę, lenkišką aludę ir dar kelias rytų europiečių parduotuves. Čia net yra informacijos centras, kuriame naujiems atvykėliams siūloma vertimo paslaugų, galima įsigyti bilietų bei gauti patarimų dėl pašalpų.
Ateinančią savaitę sueis dešimt metų nuo tada, kai dešimt Vidurio ir Rytų Europos šalių, įskaitant Lietuvą, tapo Europos Sąjungos narėmis, kas leido šių šalių piliečiams keliauti ir dirbti visoje Europoje. Gausybė darbo Britanijos žemės ūkio sektoriuje ir fabrikuose pritraukė daug imigrantų. Dėl to mažame Bostone imigrantų iš Rytų Europos dalis yra didžiausia lyginant su bet kuriuo kitu JK miestu: čia kas dešimtas gyventojas yra atvykėlis iš Rytų Europos. Per dešimt metų nuo 2001 metų lenkų Bostone padaugėjo nuo 40 iki 3000, o apskritai rytų europiečių gretos išaugo nuo mažiau nei pusantro tūkstančio iki daugiau nei 8000.
Praėjusį rugsėjį 34 metų Daiva Razgūnienė „West Street“ gatvėje atidarė kepyklėlę „Diva’s Cakes“. Boston'e ji gyvena pastaruosius devynerius metus. Lietuvė taupė pinigus, kad galėtų pradėti savo verslą. Vilniuje moteris dirbo projektų vadove vienoje reklamos agentūroje, tačiau vėliau nusprendė su vyru Tomu emigruoti ir atvyko į Bostoną, kur pradėjo dirbti fabrike.
„Pagrindinė priežastis, kodėl mes išvykome iš Lietuvos, buvo ta, kad norėjome greitai užsidirbti, – sakė Daiva. – Mūsų idėja buvo atvykti čia keleriems metams ir vėliau grįžti. Tačiau mes vis dar esame čia. Esu kilusi iš nedidelio miestelio, mano tėvai buvo ūkininkai, todėl nebijau sunkaus darbo“.
Dabar su vyru jie augina dukrelę, kuriai kitą savaitę sukaks ketveri ir ji greitai pradės lankyti mokyklą. „Kai vykstame atostogų į Lietuvą ir ateina laikas grįžti, sakome „Važiuojame namo“. Dabar tai mūsų namai“, – sakė lietuvė.
Paėjęs vos penkias minutes nuo D. Razgūnienės kepyklėlės, „The Independent“ žurnalistas Bostono centriniame parke sutinka 56 metų lenką Bogoslavą Grzybą. Ant suoliuko su dviem draugais jis plėšo itin stipraus alaus kelių skardinių pakuotę. Pietų metas, o trijulė jau visai girta. Paklaustas, kaip tapo benamiu, vyras sakė, kad iš namų išvijo žmona. Vyras sakė sunkiai galintis susirasti pastovų darbą ir jau savaitę miega gatvėje.
Jis yra vienas iš dešimčių mieste gyvenančių benamių imigrantų. Tokiems žmonėms padedanti labdaros organizacija „Centrepoint“ teigia šiuo metu besirūpinanti 57-iais benamiais iš kurių daugiau nei 80 proc. yra imigrantai.
Iš Latvijos atvykęs 41 metų Viktoras geria arbatą ir šildosi rankas. Vyras pasakojo, kad laikas nuo laiko pabūna benamiu jau ketverius metus. Į JK jis atvyko prieš beveik devynerius metus dirbti fabrike. „Dabar Anglijoje labai sunku susirasti darbą. Dauguma agentūrų ima darbuotojų tik laikinam darbui vienai ar dviem savaitėms. Tačiau į Latviją negrįšiu. Čia yra geriau, nes gali gyventi net ir neturėdamas darbo“, – sakė vyras.
Tai, kad nemažai benamių ar mažai dirbančių vyrų girtuokliauja miesto parke kelia įtampa Bostone. Be to, po tokių „vakarėlių“ parke randama ir daug išmatų, kas kelia dar didesnį vietos gyventojų nepasitenkinimą.
Vietos policijos atstovas Gary'is Joynes'as dienraščiui sakė, kad dėl to nuolat gaunama skundų. „Labiausiai žmones pykdo tai, kad žmonės šlapinasi ir tuštinasi gatvėje. Manau, kad taip yra dėl to, kad žmonės neturi namų, o taip pat trūksta viešųjų tualetų“, – sakė jis.
Ir tai yra tik viena iš problemų, keliančių įtampą tarp imigrantų ir vietos gyventojų. „Šis miestas tapo baisia vieta gyventi, – sakė jau tris protesto akcijas prieš imigraciją surengęs vietos gyventojas Dean'as Everitt'as. – Prieš dešimt metų visi vienas kitą pažinojo, o dabar tai svetimų žmonių miestas, kuriame nebegirdi anglų kalbos. Turėtų būti integracija, tačiau jokios integracijos nėra. Turime latviškų, lenkiškų, lietuviškų parduotuvių ir jie ten kalba savo kalba. Jie neperka mūsų parduotuvėse, o mes neperkame jų“.
Kalbėdamas apie smurtą tarp anglų ir rytų europiečių, D. Everitt'as sakė, kad tai yra „akis už akį“ situacija. „Pažįstame anglų, kuriuos sumušė užsieniečiai. Ir žinome apie užsieniečius, kurie gavo nuo anglų“, – sakė jis.
Savo ruožtu 28 metų lenkas Sebastianas Jagielo, „Sezam Polish“ parduotuvės savininkas, sakė niekada nepastebėjęs problemų dėl įtampos bendruomenėje, kol neprasidėjo protestai. Kalbėdamas apie naujausią demonstraciją jis sakė: „Jie mūsų nelietė, bet žmonės buvo išsigandę. Tą dieną užsieniečių parduotuvių apyvarta sudarė vos 30 proc. nuo įprastinės. Žmonės bijojo išeiti į gatvę.“
Statistika rodo, kad nusikaltimų etniniu pagrindu Lincolnshire'o grafystėje pernai padaugėjo 38 proc. Tačiau policija mano, kad iš dalies tai yra todėl, kad žmonės vis dažniau praneša apie įvykdytus nusikaltimus. „Girdime žmones besiskundžiant, kad neva lyja, o dėl užsieniečių negaliu rasti vietos automobiliui, tačiau nusikaltimų dėl neapykantos įvykdoma labai retai“, – sakė policijos seržantas G. Joynes'as.
Pakelėje tarp Bostono ir Skegnesso įsikūrusi ferma „Staples Vegetables“, kuri yra viena iš daugiausia imigrantų įdarbinančių vietos bendrovių. 10 tūkst. akrų fermoje dirba tūkstantis žmonių, kurių daugumą sudaro imigrantai.
Kompanijos direktorius Vernon'as Read'as sakė, kad darbo jėga iš Rytų Europos yra gyvybiškai svarbi jo verslui. „Be imigrantų negalėtume auginti savo daržovių Britanijoje. Kai apylinkėse ieškome darbininkų, beveik nieko nerandame. Tie anglai, kurie pas mus ateina, dirba labai trumpai, nes dirbti reikia sunkiai. Pernai pas mus pradėjo dirbti 10 anglų ir jau pirmąją savaitę septyni iš dešimties išėjo.“
V. Read'as mano, kad imigrantai dirba tą darbą, kurio anglai nedirba. „Jų (imigrantų) nedomina pašalpos. Jie darbštūs, mandagūs ir labai patenkinti darbu, o ne jaučia, kad turi teisę į uždarbį“, – sakė jis.
O anglai, priešingai, paprasčiausiai nenori dirbti. „Esame turėję labai daug problemų su vietos žmonėmis, kurie gauna pašalpų. Esame sulaukę skambučių iš žmonių, kurie sako „Skambinu, nes turiu paskambinti“. Susidaro įspūdis, kad jie skambina iš vietinės darbo biržos, nes sako, kad skambina, nes privalo paskambinti“, – sakė „Staples Vegetables“ direktorius.
31 metų lenkas Benas Semeniukas „Staples Vegetables“ dirba nuo tada, kai prieš 10 metų atvyko iš Lenkijos. Jis ką tik buvo baigęs vidurinę. Jis dirbo įvairiausius darbus, ir dabar jau dirba kompanijos biure. Čia Benas susipažino ir su savo mergina Agnieszka. Neseniai jie pardavė turtą Lenkijoje ir ieškosi namo šalimais. Benas mano, kad Lincolnshire'as bent jau artimiausiu metu bus jų namai. „Maniau, kad nuvažiuosiu šešiems mėnesiams, užsidirbsiu pinigų ir grįšiu į Lenkiją. Tačiau taip ir negrįžau“, – sakė jis.
