Autorius tęsia ciklą apie tai, kaip Kremliaus imperatoriai kuria ir naikina tautas.
Taulai
Nieko nuostabaus, kad dauguma ne tik Lietuvos, bet ir pačios Rusijos gyventojų net nėra girdėję apie tokią Šiaurės Kaukazo tautą – taulus. Jos pavadinimas neatsispindi nei gyventojų surašymų medžiagoje, nei autonomijų pavadinimuose; nerasime jo ir Rusijos piliečių pasų puslapiuose, kuriuose būna įrašoma asmens tautybė. Tačiau tai – pakankamai gausi tauta ( maždaug 250 tūkstančių Šiaurės Kaukaze bei kituose Rusijos regionuose ir antra tiek – Turkijoje bei anksčiau pastarajai priklausiusiose Artimųjų Rytų šalyse), nusileidžianti Šiaurės Kaukaze skaičiumi tik vainachams, adygams ir osetams (osetinams).
Taulų (kaip ir osetų) protėviai pagal kalba buvo giminingi vainachams (čečėnams ir ingušams). Vėliau jie priėmė užkariautojų alanų kalbą (kuria iki šiol kalba osetai), o tiurkų smelkimosi į Šiaurės Kaukazą metu (IX - XIII a.) – kipčakų kalbą. Etnonimas „taulai“ („taulu“ arba „taulula“) reiškia tiesiog „kalniečiai“, dėl ko iki pat 1921 metų rusai (kurie užkariavo taulų žemes 1828 metais) vadino taulus „totoriais – kalniečiais“ („gorskije tatary“). Ilgainiui išsikristalizavo dvi taulų tautos etnografinės grupės – karačajai („karačajly“ arba „karačajlyla“) ir balkarai („malkarly taulu“), kurios niekuo nesiskiria tarpusavyje – nei kilme, nei kalba („taulu til“ – „kalniečių kalba“), nei dvasine bei materialine kultūra, nei istoriniu likimu.
Pažymėtina, kad tuo, jog taulai yra vieninga tauta, neabėjoja ir kapitalaus veikalo „Pasaulio kalbos. Pirma knyga – Rusijos Federacijos kalbos“, kurį 2000 metais parengė Kanados Lavalio universitetas ir Rusijos mokslų akademijos Kalbotyros institutas, autoriai. Jame aiškiai parašyta: „Karačajai ir balkarai laiko save vieninga tauta, kurioje yra dvi etninės grupės“. Ir dar: „Karačajų – balkarų (t.y. taulų – I.M.) kalba yra Šiaurės Kaukazo karačajų – balkarų tautos dviejų etninių grupių – karačajų ir balkarų – kalba“.
Kitaip skelbia oficialūs Rusijos Fedracijos (ir buvusios SSRS) šaltiniai, pagal kuriuos karačajai ir balkarai traktuojami kaip dvi atskiros tautos. Tokia praktika tęsiasi nuo pat bolševikų įsitvirtinimo Šiaurės Kaukaze praėjusio amžiaus 20 – ųjų metų pradžioje.
Maskva baiminosi, kad 1921 metais įsteigta įvairiatautė Kalniečių ASSR gali paskatinti vieningo Šiaurės Kaukazo kalniečių superetnoso susidarymą, todėl jau 1922 – 1924 metais ji buvo „išparceliuota“, įsteigiant vietoje jos neva tautines autonomines sritis. Iš tikrųjų nei viena jų nebuvo tautiškai vienalyte. Vainachai ingušai buvo atskirti nuo savo brolių vainacų čečėnų ir įjungti į vieną administracinį teritorinį („tautinį autonominį“) vienetą su osetais, o adygai padalinti net į tris autonomijas, iš kurių net dvi tapo „ adygiškai – tauliškos “, nes taulai balkarai buvo įjungtos į vieną teritorinį vienetą su adygais kabardiečiais, o taulai karačajai – su adygais čerkesais.
Šios administracinės teritorinės transformacijos anaiptol nebuvo paskutinės. 1926 metais Karačajaus – Čerkesijos autonominė sritis (AS) buvo padalinta į Karačajaus AS ir Čerkesijos nacionalinę apygardą (nuo 1928 – Čerkesijos AS), o Kabardos – Balkarijos AS 1936 metais buvo pertvarkyta į ASSR. Šitie „pagerinimai“ baigėsi 1943 - 1944 metais, kai kalniečiai buvo suskirstyti į „geriečius“ adygus (kabardiečius ir čerkesus) ir „blogiečius“ taulus (karačajus ir balkarus), ištremiant pastaruosius į Vidurinę Aziją.
Buvusios „bendros“ autonomijos buvo pavadintos atitinkamai Kabardos ASSR ir Čerkesijos AS; taip buvo iki pat 1957 metų, kada taulams buvo leista sugrįžti į tėvynę, o autonomijoms vėl sugrąžinti ankstesni Karačajaus – Čerkesijos ir Kabardos – Balkarijos pavadinimai.
Kaip ir kitais atvejais, silpnindama taulų tautinę savimonę ir jų kultūrinį atsparumą, Rusijos valdžia buvo pasitelkusi ir rašto gimtąja kalba kaitaliojimo politiką. Nuo XVII a. iki 1926 metų taulai naudojo arabišką raštą, o 1926 – 19 37/ 38 metais – raštą lotynų raidyno pagrindu (pirmą kartą pritaikyti lotynų raidyną taulų kalbai bandyta dar 1909 metais).
Stiprėjant rusifikacijos tendencijoms, 1937 - 1938 metais rašyba taulų („karačajų – balkarų“) kalba buvo priverstinai pervesta į „kirilicą“ (Balkarijoje – 1937, Karačajuje – 1938 metais).
Taulai buvo sukilę prieš rusų valdžią XIX a. 7-ame ir 8-ame dešimtmetyje , taip pat laikotarpyje tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų. 1991 metų gruodžio mėnesį Kabardos – Balkarijos ASSR Aukščiausioji taryba buvo paskelbusi šios respublikos nepriklausomybę; deja, šis politinis projektas nebuvo realizuotas. Šiuo metu taulų tautybės sukilėliai dalyvauja visą Šiaurės Kaukazą apėmusiuose kovos veiksmuose prieš Rusijos kariuomenę ir jos represines struktūras.
Osetai ir digorai
Iki šiol kalbėjome apie tautas, kurias Rusijos valdžia bandė ir bando palaužti, dirbtinai skaldydama jas į neegzistuojančius smulkesnius „etnosus“. Bet „Blogio imperija“ taiko ir kitą „tautinės politikos“ modelį, kai skirtingos (nors ir giminingos) tautos yra traktuojamos kaip vieninga tauta. Kadangi jau aptarėme kitų Šiaurės Kaukazo tautų likimus, pažvelkime ir į tai, kas yra išdarinėjama vadinamojoje Šiaurės Osetijos – Alanijos respublikoje.
Pirmiausia – apie jos pavadinimą. Iš tikrųjų tai ne „Šiaurės“, o tiesiog Osetija („Iriston“), nes jokios „Pietų Osetijos“ nėra. Yra tik Kartlijos istorinė sritis Gruzijoje , kurioje prieš kelis šimtmečius Gruzijos karaliai leido kurtis osetų (osetinų) valstiečiams, bėgusiems iš Šiaurės Kaukazo nuo juos skriaudusių kabardiečių kunigaikščių. Didysis tautų kiršintojas J.Stalinas jų koncentracijos vietoje įkūrė vadinamąją „Pietų Osetijos autonominę sritį“, kuri šiuo metu yra okupuota Rusijos kariuomenės. Kremlius paskelbė šios jo aneksuotos Gruzijos dalies „nepriklausomybę“, kurios nepripažįsta nei viena civilizuoto pasaulio valstybė.
Bet šiuo atveju mus labiau domina Rusijos Federacijos subjektas - vadinamoji Šiaurės Osetija, tiksliau dvi joje gyvenančios tautos – patys osetai („iron“) ir digorai („digoron“). Oficialūs Rusijos šaltiniai iki šiol traktuoja pastaruosius kaip sudėtinę osetų tautos dalį, bet ar iš tikrųjų yra būtent taip? Kadangi oficiali statistika ignoruoja digorus kaip atskirą tautą, sunku tiksliai pasakyti, kiek jų yra iš tikrųjų. Tyrinėtojas M.Isajevas mano, kad digorai sudaro maždaug ketvirtadalį visų „statistinių osetų“, t.y. apie 150 tūkstančių; beveik visi jie yra susitelkę vakariniuose Šiaurės Osetijos – Alanijos rajonuose, kuriuos vadina Digorija („Digoriston“). Pagrindinis bet kurios realiai egzistuojančios tautos požymis – jos narius vienijanti bendra savimonė. Bet osetai (ironai) ir digorai tokios neturi; osetų ir digorų kalbose nėra net bendro etnonimo, kuris reikštų osetus ir digorus kartu paėmus (tiksliau, toks etnonimas – „osetiny“ - egzistuoja tik oficialiuose Rusijos dokumentuose, kurie traktuoja digorus kaip osetų tautos etnografinę grupę). Nėra ir bendros osetams ir digorams kalbos – tarpusavyje jie susišneka tik rusiškai. Nieko tame nuostabaus, nes, kalbininkų teigimu, dabartinės osetų ir digorų kalbos išsiskyrė daugiau kaip prieš porą tūkstančių metų (palyginimui – pakankamai skirtingos lietuvių ir latvių kalbos išsiskyrė vos prieš 800 metų), todėl labai skiriasi šių kalbų fonetika, morfologija ir leksika.
Iki pat „perestroikos“ buvo ignoruojamas ne tik digorų tautos, bet ir jų kalbos egzistavimas. Jos vystymasis buvo dirbtinai varžomas visomis įmanomomis administracinėmis ir represinėmis priemonėmis, nors literatūra digorų kalba egzistuoja maždaug tiek pat, kaip ir osetų kalba – apie 300 metų. Vaikai buvo verčiami mokyklose mokytis svetimos ir jiems nesuprantamos osetų (ironų) kalbos. Tik prieš maždaug dvidešimt metų digorų kalbą pagaliau buvo leista dėstyti mokyklose; vėl leidžiama periodika ir knygos šia kalba, pradėjo darbą digorų teatras. Maža to, digorų kalba (kaip osetų kalbos „dialektas“) kartu su rusų ir osetų (ironų) kalbomis paskelbta oficialiaja Šiaurės Osetijos – Alanijos respublikos kalba (vadinamojoje „Pietų Osetijoje“ digorų nėra).
Nežiūrint to, valdžia ir toliau atsisako pripažinti digorus kaip atskirą tautą, o jų kalbą – kaip atskirą kalbą (ji iki šiol oficialiai laikoma vienu iš dviejų literatūrinių osetų kalbos dialektų; tai maždaug tas pats, jeigu įsivaizduojamoje bendroje Lietuvos – Latvijos valstybėje būtų naudojamos abi – lietuvių ir latvių kalbos, bet pastaroji oficialiai būtų traktuojama kaip lietuvių kalbos dialektas). Juolab neatsižvelgiama į digorų pageidavimus pervadinti Šiaurės Osetijos respubliką į Osetijos – Digorijos respubliką („Iriston – Digoriston“) arba sukurti atskirą Digorijos respubliką. Bet Kremliaus primestų problemų turi ne tik digorai, bet ir patys osetai. Be digorų separatizmo (kuris yra objektyviai paaiškinamas), egzistuoja dar tikėjimo skirtumų problema, nes maždaug ketvirtadalis Šiaurės Osetijos osetų (ironų) yra musulmonai, o jų gyvenamos vietovės ribojasi su Kabarda ir Ingušija. Ir sovietiniais laikais, ir dabar Maskva pabrėžtinai remia osetus - stačiatikius konfliktinėse situacijose, periodiškai iškylančiose jų santykiuose su kitomis Kaukazo tautomis. Pastaraisiais metais tai pasakytina apie 1992 metų osetų ginkluotą konfliktą su vainachais – ingušais ir apie „savanorių“ iš Šiaurės Osetijos dalyvavimą Rusijos agresijoje prieš Gruziją. Dėl šių priežasčių osetai – musulmonai daugiau identifikuoja save su kitais Šiaurės Kaukazo musulmonais, o ne su osetais – stačiatikiais, kurie suvokiami kaip rusų pakalikai. Panašus osetų – stačiatikių įvaizdis susidarė ir kitų Kaukazo tautų (išskyrus armėnus) tarpe. Todėl galima teigti, kad stačiatikių tikėjimo osetai – ironai (kaip Šiaurės Osetijoje, taip ir rusų okupuotoje Gruzijos dalyje) tapo Maskvos vykdomos imperinės politikos įkaitais.
Pabaigai – apie osetų naudotų rašto sistemų kaitaliojimą, kurį jų kalbai (digorų kalba, kaip jau minėjau, ilgus dešimtmečius apskritai buvo uždrausta) buvo primetusi SSRS valdžia. Nuo XVIII a. pradžios egzistavo osetų raštija kaip „kirilicos“, taip ir gruzinų raidyno pagrindu (tiesa, pastarasis neprigijo). 1923 metais osetai, kaip ir daugėlis kitų Rusijos tautų, pradėjo naudoti lotynų raidyną, tačiau jau 1938 metais Kremliaus valdovų nurodymu buvo priversti vėl grįžti prie „kirilicos” (Šiaurės Osetijoje) ir gruzinų raidyno (Gruzijos osetai); dar po šešiolikos metų, 1954 – aisiais, ir Gruzijos osetai turėjo pereiti prie „vienintelio teisingo“ rusiško raidyno. Juk išmokus „kirilicą“ lengviau išmokti rusų kalbą, o vėliau išvis pradėti ne tik kalbėti, bet ir mąstyti rusiškai (ir rusocentristiškai).
www.slaptai.lt
(bus daugiau)
