Tęsiu subjektyvius pastebėjimus apie Rusijos tautinės politikos bruožus. Nesutinku su teiginiais, kad Rusija lygintina su senomis kolonijinėmis imperijomis. Šios užkariavimų nebevykdo. Praeitoje ir šioje dalyse kalbu apie nepakitusį Maskvos politikos braižą.
1944 metais pasaulio žemėlapyje neliko dar vienos valstybės – Tuvos Liaudies Respublikos, kuri buvo įsikūrusi tarp SSRS ir Mongolijos. Kadangi joje buvo vos keliasdešimt tūkstančių gyventojų, Kremliaus „internacionalistai“ nesiteikė suteikti jai ne tik kad sąjunginės, bet ir autonominės respublikos statuso, dėl ko ji iki pat 1961 metų buvo autonomine sritimi Rusijos SFSR sudėtyje.
Beje, tik 1961 metais prieškarinį ASSR statusą atgavo ir Kalmukija, kuri prieš tai penkis metus turėjo tenkintis AS teisėmis. O paprasta sritimi paverstos buvusios Krymo ASSR teritorija 1954 metais buvo perduota iš Rusijos SFSR į Ukrainos SSR sudėtį – taip buvo bandoma padaryti ukrainiečių tautą atsakinga už nusikaltimus, įvykdytus Rusijos (įskaitant SSRS) Krymo totorių tautos atžvilgiu.
Pasibaigus karui, SSRS nusigvelbė „trofėjų“ – Rytprūsių šiaurinę dalį su Karaliaučiumi, tik pamiršo, kad ši teritorija buvo skirta ją valdyti 50 metų, o ne įjungti į savo imperijos sudėtį (1946 metais ji buvo paskelbta sritimi Rusijos SFSR sudėtyje). Taip pat Maskva „pamiršo“, kad negalima naikinti ir deportuoti okupuotos teriotorijos vietinių gyventojų ir keisti jos vietovardžių. Karaliaučiaus sritis buvo paversta Mėnulio paviršiumi ir apgyvendinta deklasuotais elementais, suvežtais čia iš visų Sovietijos užkampių. Planai prijungti rytinę srities dalį - maždaug iki Ragainės (Nieman) – Gumbinės (Gusev) linijos – prie Lietuvos liko neįgyvendinti, nes Lietuvos SSR „viršininkas“ A.Sniečkus baiminosi, kad dėl to respublika gali prarasti lietuvišką koloritą. Tai gal reikėjo išsižadėti taip pat ir Vilniaus bei Klaipėdos kraštų?
Jei Vokietija ir Japonija (iš jos rusai pasisavino Sachalino salos pietinę dalį ir Kurilų salas) bent jau pralaimėjo jų pradėtą karą ir dėl to nukentėjo, to niekaip nebuvo galima pritaikyti Maskvos elgėsiui su „broliška“ Čekoslovakija, iš kurios 1945 metais buvo atimta (žinoma, marionetiniam Prahos režimui „sutikus“) Užkarpatė. Nebent vertintume tai kaip „atminimo dovanėlę“ slavų tautų draugystės vardan.
Buvo 1945 metais Kremliuje sugalvotas dar vienas strateginis planas – pasibaigus karo veiksmams su Vokietija ir Japonija, užpulti Turkiją. Buvo net paskirtas būsimos Karso srities VKP(b) „obkomo“ pirmininkas, tačiau...paskutinėmis karo dienomis Turkija stojo į karą sąjungininkų pusėje, ir Maskva neteko išgalvoto preteksto (kad Ankaroje įsitvirtino „fašistinis režimas“).
Panašu, kad ir „socialistinė“ Mongolija tik per plauką išvengė savo mažosios sesės Tuvos likimo. Prisiminkime tuometinį Buriatijos pavadinimą – „Buriatmongolija“, kuris tiesiogiai koreliuoja su panašios darybos „Karelija – Suomija“ (arba „Karelosuomija“). Panašu, kad tuo metu J.Stalinui tiesiog teko atsižvelgti į įnoringo „draugo“ Mao Tsetungo nuomonę...
Be to, po karo SSRS „praturtėjo“ savais „honkongais“ ir „gvantanamais“. Turiu omenyje rusų kolonijas Kinijoje (buvusios Mandžiūrijos teritorijoje) – Port – Artūrą (Liuišunį) ir Dalnijų (Dalianį; bendras kinietiškas pavadinimas – Liuida), taip pat Suomijoje – Hanko pusiasalį. O dėl „šventos ramybės“ rusų kariuomenė iki pat gėdingos SSRS mirties buvo ilgam įsikūrusi Lenkijoje („Šiaurinė karinė grupė“), Rytų Vokietijoje („Karinė grupė Vokietijoje“), Čekoslovakijoje („Centrinė karinė grupė“), Vengrijoje („Pietinė karinė grupė“) ir Mongolijoje, „darė tvarką“ Afganistane (atvirai) bei Vietname, Somalyje, Etiopijoje, Pietų Jemene, Angoloje etc. (slapčia).
Baigiant šitą tikrai paviršutinišką Rusijos istorijos sovietinio periodo (čia nekalbame apie painų 1917 – 1921 / 22 metų laikotarpį) tautų ir kraštų martirologą, galima konstatuoti, kad 1922 – 1991 metais Rusija (SSRS):
1. Aneksavo nepriklausomų valstybių – 4 (Lietuvą, Latviją, Estiją, Tuvą);
2. Atplėšė kitų valstybių teritorijų dalį – nuo 6 (nuo Suomijos, Lenkijos, Rumunijos, Čekoslovakijos, Vokietijos, Japonijos);3. Atplėšė jos jau aneksuotų valstybių teritorijos dalį – nuo 2 (nuo Estijos ir Latvijos);
4. Negrąžino jos kontroliuojamų teritorijų, kurias pati buvo pripažinusi kitai valstybei – 1 (Lietuvai); 5. Panaikino sąjunginių arba panašaus statuso respublikų – 4 (Chivos, arba Chorezmo LSR, Bucharos LSR, Užkaukazės SFSR, Karelijos – Suomijos SSR);
6. Panaikino autonominių arba panašaus statuso respublikų – 5 (Tolimųjų Rytų Respubliką, Kalniečių ASSR, Turkestano ASSR, Pavolgio vokiečių ASSR, Krymo ASSR);
7. Panaikino, tačiau vėliau buvo priversta atkurti autonomines respublikas ir autonomines sritis ankstesniais pavadinimais – 4 (Kalmukijos ASSR, Čečėnijos – Ingušijos ASSR, Kabardos – Balkarijos ASSR, Karačajaus – Čerkesijos AS);
8. Panaikino nacionalinių apygardų – 1 (Evenų, arba Lamutų NA);
9. Tautos, kurios buvo totaliai deportuotos iš jų tradiciškai gyventų teritorijų ir kurioms nebuvo leidžiama sugrįžti – 3 (Pavolgio vokiečiai, Krymo totoriai, Meschetijos turkai).
10. Tautos, kurios buvo totaliai deportuotos iš jų tradiciškai gyventų teritorijų ir kurioms vėliau buvo leista grįžti – 7 (suomiai, korėjiečiai, kalmukai, čečėnai, ingušai, balkarai, karačajai).
xxx
Ar pasikeitė Rusijos politika kitų tautų atžvilgiu po SSRS žlugimo? Pradžioje atrodė, kad taip. Buvusios „sąjunginės respublikos“ tapo nepriklausomos, ir net Ičkerijos Čečėnų Respublika, susikūrusi didžiojoje buvusios Čečėnijos – Ingušijos ASSR dalyje, iki pat 1994 metų pabaigos (ir 1996 – 1999 metais) mėgavosi faktine nepriklausomybe. Respublikų – Rusijos Federacijos (RF) subjektų statusą įgyjo ne tik visos buvusios ASSR, bet ir buvusios autonominės sritys (išskyrus Žydų AS). Net Čiukčijos autonominė apygarda (taip 1972 metais buvo pervadintos buvusios nacionalinės apygardos) išėjo iš Magadano srities pavaldumo ir tapo tiesioginiu RF subjektu.
Tačiau ne viskas buvo taip idiliška. Jau tuomet, 1992 metais, buvo padėtos lėto veikimo bombos, kurios iki šiol neleidžia atsigauti keturioms nepriklausomoms valstybėms. Turiu omenyje Rusijos spec. tarnybų ir kariuomenės pastangomis sukurtus, o paskui įvairiausių Rusijos „taikdarių“, „savanorių“, „kazokų“, „vietinių separatistų“ ir kitokių „laisvintojų“ palaikomus dirbtinius darinius – Transnistriją („Padnestrės Moldavų Respubliką“) Moldovoje, taip pat Maskvos nurodymu, bet armėnų rankomis sutvertą „Kalnų Karabacho Respubliką“ Azerbaidžane ir Abchazijos bei Pietų Osetijos „respublikas“ Gruzijoje. Be šitų neva nepriklausomų, o iš tikrųjų marionetinių Rusijos išlaikomų darinių buvo ir teisėtai valdžiai formaliai lojalios autonomijos, kurios irgi veikė pagal Maskvos nurodymus – Adžarija Gruzijoje (iki ryžtingų prezidento M.Saakašvilio veiksmų jos korumpuotos vadovybės atžvilgiu) ir rusiška Krymo respublika Ukrainoje.
1994 metų pabaigoje prasidėjo Rusijos agresiją prieš Ičkerijos Čečėnų Respubliką (IČR). Ičkerija išstojo iš SSRS 1991 metais dar iki pastarosios žlugimo, kai pati RF (tuomet RSFSR) dar nebuvo tarptautinės teisės subjektas; be to, IČR niekad nebuvo pasirašiusi su RF vadinamosios „federacinės sutarties“, kaip kitos buvusios RSFSR autonomijos. Gėdingai pralaimėjusi Pirmąjį Čečėnijos karą, 1996 metais Rusija buvo priversta pasirašyti vadinamuosius Chasavjurto susitarimus, pagal kuriuos galutinis Čečėnijos statusas (nepriklausoma valstybė arba autonomija Rusijos sudėtyje) turėjo būti nustatytas iki 2001 metų pabaigos. 1997 metais Maskvoje buvo pasirašyta RF ir IČR tarpvalstybinių santykių pagrindų sutartis; tokiu būdu Rusija de facto buvo pripažinusi Ičkerijos nepriklausomybę. Nežiūrint to, 1999 metais Rusijos kariauna antrą kartą įsiveržė į šią šalį, dėl ko joje iki šiol liejasi nekaltų žmonių kraujas. Siekdama sudaryti savo veiksmų teisėtumo regimybė, Maskva paskelbė apie okupuotos ir aneksuotos Ičkerijos pertvarkymą į Čečėnijos respubliką Rusijos sudėtyje, o jos „prezidentu“ paskirė kriminalinį autoritetą ir sadistą A.Kadyrovą. Be to, siekdamos sukompromituoti čečėnų pasipriešinimo judėjimą, Rusijos spec. tarnybos savo statytinių lūpomis paskelbė apie tariamą religinių fanatikų „valstybės“ – Šiaurės Kaukazo emyrato – sukūrimą.
1995 metais pasibaigė Rusijos (iš SSRS paveldėtas) mandatas valdyti Rytprūsių šiaurinę dalį (Karaliaučiaus sritį), bet Rusija nei prieš tai, nei po to net nesiruošė atlaisvinti neteisėtai jos valdomą teritoriją ir išvesti iš jos savo karines pajėgas. Baisiausia yra tai, kad taip pat, kaip ir Ičkerijos okupacijos atveju, Vakarų valstybės neišdrįso pareikalauti iš Maskvos laikytis tarptautinės teisės reikalavimų ir jos pačios įsipareigojimų. Nenuostabu, kad tai skatina dar didesnį Rusijos įžūlumą ir jos visišką nesiskaitymą su pasaulio viešaja nuomone. Būtent dėl to Rusija delsė išvesti savo karines pajėgas iš jos de fakto okupuotų Moldovos ir Gruzijos teritorijų, nuolat pažeidinėjo Baltijos valstybių (NATO narių!) oro erdvę ir bandė Ukrainos kantrybę savo provokacijomis sąsiuryje tarp Krymo ir Tamanės.
Išorinis nebaudžiamumas ir vidinis politinės (ir bet kokios kitos) kultūros nebuvimas leido Rusijai šių metų vasarą atvirai užpulti Gruziją, o dalyje šios nepriklausomos valstybės teritorijos pripažinti jos pačios sukurtų „valstybių“ tariamą nepriklausomybę. Ką gi, ir toliau šitaip nuolaidžiaujant Absoliučiam Blogiui, jau gretai galime sulaukti dienos, kai šlykšti raudona spalva nudažys visą Europą iki pat Atlanto, kaip tai yra su perversišku pasimėgavimu pavaizduota Michailo Jurjevo šovinistinėje rašliavoje „Trečioji imperija“. Norint tik gera pačiai rusų tautai, vienas pagrindinių civilizuoto pasaulio uždavinių turėtų būti siekis grąžinti Rusiją į jos natūralias sienas, kurios pradžioje aprėpė maždaug 40 kilometrų aplink Maskvą. O kas svetima – tą reikia grąžinti, ir kuo greičiau, tuo geriau.
P.S. Beje, Maskvos vardas irgi yra kilęs iš anksčiau tose vietose gyvenusių finų tautų kalbų ir jį išvertus reiškia „karvių brasta“.
