Julija Latynina
Pateikiame šiek tiek sutrumpintą Julijos Latyninos straipsnį, išspausdintą tinklalapyje novayagazeta.ru. Originalų tekstą galite rasti čia.
Kad ir kaip būtų liūdna pripažinti, bet Rusija šiuo metu išgyvena tą patį, ką ir Iranas per 1979 metų Islamo revoliuciją, skirtumas tik toks, kad mūsų ajatola Chomeinis kartu yra ir mūsų šachas.
Aš kalbu apie Rusijos istorijos lūžį, tokį pat kardinalų kaip ir 1979 m. lūžis Irane. Iki 1979 m. Iranas buvo sparčios modernizacijos šalis. Parlamentas, mokslas, švietimas, čadros nešiojimą draudžiantys įstatymai, moterims suteikta balso teisė... Šachas Mohamedas Reza, malonumų mėgėjas ir donžuanas, turėjo vieną žmoną, tiksliau, jis išsiskyrė ir vėl vedė, ir, kai išsiskyrė su Egipto princese, piršosi Anglijos princesei, ir jo žmona gražuolė Sorėja pozavo nuotraukoms trumpute taškuota suknele su viena petnešėle, o šachas viešai vadino mulas „nemokšomis perdžiūvusiais individais, kurių mąstysena nesikeitė per šimtmečius ir dabar nebegali keistis“.
O paskui šie nemokšiški džiūsnos išlindo iš visų plyšių ir mirtinais grybšniais sugriebė šalį už gerklės, panardino ją į tamsą, paaiškino jai, kad ji – pati didžiausia ir dvasingiausia pasaulyje šalis, tik tie prakeikti Vakarai jos nemyli.
Ir paaiškėjo, kad visa tai šaliai labai patinka. Daug maloniau tupėti iki šnervių panirus į dvasingumą ir samprotauti, kad Vakarai mūsų nemyli, nei sukandus dantis, kaip Kinija, tuos Vakarus vytis.
Priežastis, dėl kurios įvyko Irano revoliucija, buvo baisi ir paprasta: Vakarai nustojo būti stiprūs. Kur buvo visi tie ajatolos 1941 metais, kai į aukšto dvasingumo Iraną iš vienos pusės slinko britų tankai, o iš kitos – Raudonoji armija? Tylėjo, nes pasaulyje, kuriame civilizacija yra tanko pavidalo, dvasingumo šalininkai turi nedaug šansų.
Putinas labai tiksliai pajuto šį Vakarų silpnumą. Jis suprato, kad civilizacija, kuri nieko negali padaryti islamistams, nieko nepajėgs padaryti ir Putinui. Karine prasme. O visa kita – nesvarbu.
Ekonominės sankcijos? Jos taikomos Iranui. Mulų valdžios tai neišjudino. Atvirkščiai – sustiprino: visą Irano skurdą jie teisina jam taikomomis sankcijomis. Ekonominės sankcijos taikomos ir Zimbabvei. Roberto Mugabe valdžios tai neišjudino. Atvirkščiai – sustiprino. Visą Zimbabvės skurdą jis jau 34 metus aiškina tuo, jog prakeikti Vakarai Zimbabvės nekenčia dėl to, kad ji pakilo nuo kelių, o visus savo valdžios priešininkus vadina „oranžinės“ revoliucijos agentais. Ir Irano, ir Zimbabvės tautos tuo tiki.
Štai tai man ir yra baisiausia visoje šioje istorijoje: kad diduma tautos ir net diduma jos elito yra nuoširdžiai „už“.
Kad diduma Rusijos gyventojų šventai tiki, jog Ukrainoje valdžią užgrobė fašistai už Vakarų pinigus, o rytų Ukrainoje iki nevilties privesti žmonės ginasi nuo fašistų – „banderininkų“. Ir kas keisčiausia – tuo tiki ir dauguma pietryčių Ukrainos žmonių.
Ir iš esmės Vakarams nėra kaip atsikirsti. Jūs sakėte, kad tautos valia – svarbiausia. Na tai srėbkite ją, tą valią, pilnais šaukštais.
Vladimiras Putinas viena maža pergalinga aneksija parodė, kad jis meistriškai moka išnaudoti visas priešininko silpnąsias puses ir visus tamsiuosius tautos instinktus. Taigi Rusijoje įvyko 1979 m. Irano revoliucija, tik ją surengė šachas, pasivertęs ajatola.
Režimai, panašūs į naująjį Rusijos – Irane, Sudane, Zimbabvėje, Venesueloje, – visą savo ideologiją grindžiantys tuo, kad Vakarai jų nekenčia, puikiai supranta, jog galų gale Vakarai – tai „popierinis tigras“, ir už viską, ko tauta netenka ekonomine prasme, valdžia atsiima savo neliečiamumu. Problema tik viena. Visi šie režimai galiausiai būna nušluojami į istorijos pašalę. Jiems valdant nebūna nei didžiųjų mokslininkų, nei inovacinių kompanijų, nei garsių universitetų, nei, žvelgiant griežčiau, net elito – yra tik viršūnėlė, jiems pritarianti ir atitinkama linkme kreipianti minios skonį.
Kadaise Petras Pirmasis išvedė Rusiją iš to būvio. Jis kirpo barzdas, įdieginėjo Europą, ir Petro dėka Rusijos imperija tapo didžiąja pasaulio valstybe. Dabar Putinas grąžina Rusiją atgal.
