Per visą, ilgą laiką užsitęsusią, kovą tarp amžinų priešų Alo „Scarface“ (angl. Randuotas veidas) Capone ir George'o „Bugso“ (angl. vabalas) Morano, Čikagos valdžiai kruvini konfliktai nebuvo kažkas stebinančio. Tačiau tyrėjai, užsiėmę Šv. Valentino dienos skerdynių byla nuo pat pradžių susidūrė su tam tikrais neaiškumais. Aukos buvo nusikaltėliai, turėję nesibaigiančius ginklų sandėlius ir puikiai žinomi dėl savo brutalumo. Kodėl jie atsuko savo nugaras ir pasidavė kažkam be kovos? Tai buvo vienas iš daugelio klausimų, į kuriuos reikėjo atsakyti policijai.
Kitas klausimas iškilo po to, kai teisėsauga gavo liudininkės parodymus apie tai, ką ji matė tą 1929-ųjų naktį. Ji gyveno kitoje gatvės pusėje ir puikiai matė vietą šalia garažo. Ji prisiekinėjo, kad matė du uniformuotus policininkus išeinančius iš garažo ir lydinčius paprastai apsirengusius vyrus, kurie laikė savo rankas virš galvų, lyg juos būtų suėmę. Be abejo, tai nuramino moterį, kuri pagalvojo, kad prieš tai vykęs susišaudymas jau kontroliuojamas, o jame dalyvavę nusikaltėliai suimti. Tačiau Čikagos policija neturėjo jokių įrašų apie įvykius Clark street 2122 adresu iki to momento, kai atvykę pamatė kraujo upelius.
Bandydami įvardinti potencialius įtariamuosius, galime turėti begalę variantų. „Valentino dienos skerdynių“ byloje nesunkiai galima įvardinti asmenį, kuriam taip pasielgti ilgai ieškoti motyvų nereikėtų. Tačiau tas įtariamasis – A. Capone, tikino tuo metu buvęs Floridoje. Alkoholio draudimo įstatymo dėka, A. Capone tapo nusikalstamų grupuočių Čikagoje caru, valdydamas lošimus, prostituciją ir alkoholio pogrindinę prekybą, nuolatos plėsdamas „rinką“ jis natūraliai susidurdavo su vietinių gaujų pasipriešinimu. A. Capone turtai buvo vertinami tiems laikams milžiniškai sumai – 60 mln. dolerių. Tokie pinigai suteikė A. Capone vieną seniausių ir dažniausiai paplitusių motyvų žudyti istorijoje. Jis privalėjo atsikratyti G. Morano gauja bet kokia kaina. Tačiau vienas iš Čikagos gaujų lyderių nebuvo lengvai pasiekiama auka. Taigi, norėdamas atsikratyti G. Morano, A. Capone nusprendė iš pradžių atsikratyti konkurento apsaugos, palikdamas jį beginkliu.
Kai pareigūnai aptiko kūnus ant garažo grindų, atrodė, kad nė vienas žmogus negalėjo išgyventi tokio siaubingo susidorojimo. Tačiau vienas tyrėjų nusikaltimo vietoje tarp kitų aukų aptiko Franką Gusenbergą, kuris springdamas savo paties krauju sunkiai kvėpavo. Pareigūnai greitai iškvietė greitąją ir nuvežė be sąmonės buvusį vyrą į ligoninę. Jie labiausiai bijojo, kad jis gali mirti, su savimi nusinešdamas tą paskutinį siūlą, kurį jie turėjo šioje byloje, tačiau vyras netrukus atgavo sąmonę. Kai jo paklausė, ar jis galėtų apibūdinti žudikus, prieš paskutinį kartą iškvėpdamas, jis paprasčiausiai atsakė: „Aš nekalbėsiu“. Be Franko Gusenbergo parodymų ir vos su keliais liudininkais, gyvenusiais šalia garažo, tyrėjai turėjo grįžti į nusikaltimo vieną ir pabandyti sudėlioti žudynių detales į vieną iš to, ką turėjo.
Peržiūrėję turimą informaciją, policininkai nusprendė, kad du vyrai, apsirengę policijos uniformomis, įėjo į garažą ir elgėsi kaip eiliniai pareigūnai, per eilinį tikrinimą. G. Morano smogikai patikėjo, kad tai yra eiliniai pareigūnai, vykdantys eilinį patikrinimą. Akivaizdu, kad jie nepastebėjo nieko įtartina uniformuotuose žudikuose, kitaip nebūtų be kovos pasidavę. Smogikai bendradarbiavo su „policininkais“ ir leido jiems juos nuginkluoti ir būti sustatytiems prie sienos. Kai tik jie atsuko savo nugaras, du vyrai civiliais drabužiais įžengė į vidų ir sušaudė nieko neįtariančius vyrus.
Liudininkai neklydo teigdami, kad du policininkai išsivedė du „suimtuosius“. Tačiau iš tiesų ką jie matė, tai keturis žudikus, ką tik įvykdžiusius savo gudrų planą pabėgti. Sunku būtų sugalvoti ką nors geriau, norint nuraminti liudininkus, negu policininkai išsivedantys tariamus šaulius. Mįslingi žudikai dingo naktyje daug anksčiau, negu kažkas susiprotėjo paskambinti į policiją, nes kaimynai pro savo langus matė, kad policija jau buvo čia.
Kiekvienas mistinių istorijų gerbėjas žino, kad žmogžudystės mistika privalo būti galų gale atskleista, tačiau Šv. Valentino skerdynių byloje buvo visi mistinės istorijos bruožai, išskyrus pabaigą. Jos tiesiog nebuvo. A. Capone niekada nebuvo apkaltintas dėl šio nusikaltimo; mistiniai šauliai niekada nebuvo atpažinti, o A. Capone taip niekada niekur ir nepraskleidė šio nusikaltimo detalių. Vietoje to, jį apkaltino kelis metus nemokėjus mokesčių ir pasodino į kalėjimą septyneriems metams, iš kur grįžęs į Floridą jis mirė nuo sifilio 1947-ais.
Vienas vienintelis „kabliukas“, galintis šio nusikaltimo tyrėjus nuvesti prie A. Capone yra jo pašnekesys su vienu iš savo patikėtinių dar likus keliems mėnesiams iki šio kruvino išpuolio. Per pokalbį mafijos bosas užsiminė, kad tikisi atsikratyti G. Moranu. Jo patikėtinis tada atsakė, kad jam reikės nužudyti labai daug žmonių, norint pasiekti G. Moraną. Teigiama, kad A. Capone į tai atsakė: „Aš nusiųsiu gėlių“.
