kabliukas

Reperis Ironvytas pristatė naują vaizdo klipą dainai iš debiutinio albumo „Pirmas“. Simboliška, jog daina, pavadinimu „Laisvė“ pristatyta visuomenei šiuo metu svarbiomis Lietuvai aplinkybėmis, minint sausio 13-osios 25-metį. Ar šis kūrinys ir skirtas šiai progai paminėti? „Pirmiausia, šis kūrinys buvo pradėtas rašyti laikotarpiu, kuomet 2015 m. vyko vieni didžiausių neramumų susijusių su Rusijos ir Ukrainos konfliktu.Tai man kėlė nerimą bei labiausiai stebino jaunimo abejingumas.

Vieną vasario mėnesio vakarą šiaurinėje Čikagos dalyje, buvo patikti septynių prabangiai apsirengusių vyrų kulkomis suvarpyti kūnai „S.M.C Cartage Co.“ garaže. Jie buvo sustatyti prie sienos, nugara į egzekutorius ir sušaudyti. Išskyrus daktarą Reinhardtą H. Schwimmerį, šie vyrai buvo banditai dirbę Morano „Bugso“ grupuotėje. Vos per kelias akimirkas, žiūrėdami į plytų sieną, šie vyrai tapo Šv. Valentino dienos istorija: St. Valentino dienos skerdynės.

Emigracija – reiškinys, pažįstamas tikriausiai kiekvienai lietuvių šeimai. Kas dėl gardesnio kąsnio, kas dėl neteisybės ar pralaimėjimo jausmo, kas tiesiog smalsumo vedami, išvyksta tęsti savo gyvenimiškos rutinos svečion šalin. Pasiseka likusiems gimtinėje namiškiams, jei emigracijos kelias nuveda į kaimyninę šalį: šiais laikais susisiekimas yra mažiausia problema. Bet kai šeimas išskiria Atlanto vandenynas – sūnaus, brolio, draugo gali sulaukti tik po dešimtmečio.

Jei jums sunku pasakyti nuoširdų „atsiprašau“, greičiausiai dar neteko patirti palengvėjimo, kuris užplūsta atsiprašius. Gebėti atgailauti – didelė vertybė, todėl dalijamės patarimais, kaip, kada ir kokiu būdu derėtų atsiprašyti. Yra toks posakis: „Mylėti reikia taip, kad niekada netektų sakyti „atleisk man“. Sunku su juo sutikti – akivaizdu, kad du mylintys žmonės vienas kito atsiprašo gana dažnai. Tai nėra jokia gėda, priešingai – pagarba antrajai pusei.

Šalies vadovams atkakliai besiderant dėl vargano šimto litų priedo prie skurdžios algos, pragyventi gimtinėje neišgalintys tautiečiai visokiais būdais veržiasi į užsienius. Tik dažnam išsvajotos kelionės baigiasi liūdnai – jie lieka be pinigų ir be darbo. Skurdaus gyvenimo nukamuoti, dirbti ir užsidirbti trokštantys žmonės kartais – greičiausiai iš nevilties, – tampa tokie patiklūs, kad net visiškai nepažįstamiems darbo žadėtojams atiduoda paskutinius litus.